Glamio pilies briliantai

Aukštos Glamio pilies,pastatytos Taj upės slėnyje Škotijoje, sienos atmena nemažai kruvinų įvykių. Yra pasakojama, kad šiame gynybiniame įrenginyje gyvena daugybė vaiduoklių, kurie budriai saugo gal kokį šimtą lobių. Įdomu tai, kad šie lobiai - vien tik briliantai. Tie, kas jų ieškojo, būtinai suranda, tačiau po to lobių ieškotojų gyvenimas baigiasi tragiškai.

Kas pasikorė, kas nuskendo, kas sudegė, kas žuvo nuo peilio ar kulkos. Visi jie, likus nedaug laiko iki smurtinės mirties, turėjo rimtų problemų su psichika, nuolat skundėsi, kad slaptuose kambariuose susidūrė su „siaubu, kurio normalus žmogus negali pergyventi“. Yra žinomas Glamio piliai būdingas atsitikimas, kai praeito amžiaus trečiame dešimtmetyje pilies savininkas aštuoniasdešimtmetis Askoldas Stratmoras pasidavė iš Edinburgo atvykusio žurnalisto Klaido Mriničiaus įkalbinėjimams ir sutiko „pažeisti vienos tuštumos ramybę“. Ką gi ten pamatė pagyvenęs grafas ir trisdešimtmetis žurnalistas? Matyt, kažką pamatė, nes, praėjus kelioms dienoms, žurnalistas savo nuotakai Dženei Veits pasakė: „Tavo laimė, brangioji, kad tu ten nebuvai ir niekada nebūsi". Mergina, parodžiusi pavydėtiną atkaklumą, paprieštaravo: „Mes su tavimi negalime normaliai susitvarkyti savo gyvenimo, nes esame nepadoriai neturtingi. Kad ir ką pamatei Glamio pilyje, netgi jai susitikai su pabaisa, aš pasiryžusi tenai surasti savo briliantinės laimės dalį. Jeigu nori, junkis prie manęs. Nenori - toliau voliokis skurde!“

Baimė prarasti brangų žmogų suveikė. Mriničius sutiko sugalvoti būdą, kaip patekti į „kruopščiai saugomas uždraustas valdas“. Nuotaka, savo ruožtu, suintrigavo patikinimais, kad šis reikalas tikrai yra be pralaimėjimo, nes ji nepatingėjo susipažinti su istorinėmis kronikomis ir legendomis, pasakojančiomis apie tai, kaip pilies gyventojai, tarp kurių buvo ir karališkosios asmenybės, slėpė pilyje brangakmenius, „sveriančius niekingai mažai, tačiau perskaičiavus į aukso lydinius, siekiančius keletą tonų“. Dženė patvirtino, kad žino, kur ieškoti.

Klaidas, užsidaręs mansardoje, ant stalo pasistatęs viskio butelį, ėmė spręsti sudėtingą uždavinį, kaip patekti į neprieinamą pastatą. Ir sugalvojo. Prasidėjo kraują stingdanti naktinių nuotykių serija, kai grafo tarnai ir pats grafas žurnalistą ir jo nuotaką palaikė vaiduokliais ir bevelijo nuo jų laikytis pagarbiu atstumu. Gudrus planas puikiai suveikė.

Partneriai, tapę pasakiškai turtingi, vengdami valdžios persekiojimo ir teisminio ieškinio iš grafo pusės, išvyko į Braziliją, kur susituokė ir pradėjo gyventi kaip inkstai taukuose. Gal iš nuobodulio, o gal išlepintas visų gėrybių, kuriuos galima gauti už pinigus, Mriničius parašė knygą intriguojančiu pavadinimu „Briliantų pilies siaubas". Trumpai šios knygos turinį apžvelgsime po to, kai papasakosime apie Glamio pilies istoriją, be kurios tenai paslėptų nesuskaičiuojamų brangenybių istorija atrodo prasimanymu, kas iš tiesų taip nėra.

Pirmoji auka buvo 1034-iais metais nuo išdavikų rankos kritęs Škotijos karalius Malkolmas II. Prieš susidorojant su monarchu, pagrindinis suokalbininkas, grafas Glamis, uždarė jį mažyčiame kambarėlyje. Malkolmas, suvokė situacijos sudėtingumą, tačiau tikėjosi jam ištikimų dvarininkų pagalbos. Dėl visa ko jis iš sienos išėmė sudrėkusią plytą, į slaptavietę įdėjo pirštinę su brangenybėmis. Po to plytą įstatė atgal į vietą. Vos tik karalius spėjo paslėpti turtus, į kambariuką įsiveržė Glamis, išstūmė karalių į koridorių ir sukapojo jį kirviu, skirtu skerdienai doroti. Pats Glamis buvo nužudytas po valandos. Jam buvo atverta krūtinės ląsta, išplėšta širdis ir jis pats paskandintas eketėje pilies tvenkinyje.

Nuo tų laikų Malkolmo II žūties naktį vidinės pilies koplyčios mažieji varpai patys ima vos girdimai skambėti. Kai varpai nutyla, pasirodo vyro vaiduoklis. Jis atrodo labai netvirtas, yra cigaro dūmo spalvos, greitai išnyksta kambariuke, kur buvo paslėptas lobis. Vaiduoklio dėka 1888-ais metais grafas Džonas Stratmoras sugebėjo rasti lobį ir buvo apdovanotas krūva nuostabių briliantų. Didžioji lobio dalis atiteko valstybei. Mažoji dalis buvo palikta grafui, kuris nurodė niekada, niekam ir jokiais būdais netrukdyti vaiduokliams daryti, tai, ką jie nori, vaikščioti, kur nori. Gali būti, kad grafas tikėjosi, jog vaiduokliai parodys kitą vietą su lobiu. Deja, grafui daugiau nepasisekė.

Tačiau 1901-ais metais pasisekė jo sūnui Čarlzui. Netikėtas praturtėjimas buvo susijęs su karaliaus Roberto II žento sero Džono Lajono vaiduokliu. Lajonui suverenas įteikė laikinam saugojimui Padėkos buteliuką, išpjaustytą iš kalnų krištolo gabalo, kurio aukso apvaduose buvo pusantro tūkstančio briliantų. Karalius, bijodamas prakeiksmo, uždraudė šeimyninę relikviją išgabenti už pilies ribų. Lajonas, baimindamasis, kad tuo metu, kai jo nėra pilyje, retenybę kas nors gali pagrobti, vieną kartą nepakluso karaliaus nurodymui. Tai atsitiko 1383-iais metais. Nežinomas žudikas miško kelyje Lajonui į nugarą įsmeigė durklą. Padėkos buteliukas dingo.

Keletą amžių niekas nežinojo, kieno rankose yra briliantais papuoštas indas. Vieną kartą Čarlzas Stratmoras, jodinėdamas netoli pilies, sienoje pastebėjo kvadratinę raudoną dėmę, primenančią užmūrytą langą. Jis nusprendė sužinoti, kas ten yra. Iš galerijos pusės siena buvo išmušta. Atsivėręs vaizdas buvo ne silpnų nervų žiūrovams. Puikiai išlikusioje salėje aplink masyvų ąžuolo stalą ant to paties medžio kėdžių sėdėjo žmonių skeletai, o ant grindų voliojosi kaukolės. Sprendžiant pagal dubenis ir porceliano lėkštes, sustatytus ant stalo butelius, kažkas puotos metu užmūrijo devynis pilies svečius.

Čarlzas nurodė deramai palaidoti riterius pilies kapinaitėse. Salė buvo kruopščiai išvalyta ir užrakinta. Po to tarnai ėmė skųstis vaiduokliais, kurie lydėjo vyriškio vaiduoklį, kažką atsargiai nešančio priešais save. Grafas nusprendė pernakvoti baisiajame kambaryje. Jis irgi pastebėjo neaiškios kilmės vaiduokliškus dūmus. Žmonių šešėlių jis nepamatė. Užtat pamatė, kad „dūmai“ koncentruojasi kambario kampe po lubomis.

Kitą dieną, užsirakinęs iš vidaus ir užlipęs ant kopėčių, grafas nulupo paauksuotą giminės herbą. Gipse buvo paslėptas vertingasis Padėkos buteliukas. Čarlzas juo džiaugėsi penkerius metus, naktimis gėrėdamasis nuostabiu briliantų žaižaravimu. Po kažkieno skundo buvo priverstas perduoti brangenybę iždui Išmokėta premija buvo tokia solidi, kad neturtingas sūnėnas, aptiktas belaužiantis seifą, grafą nušovė. Buvo paskelbta paieška, žudikas neturėjo galimybių išvykti iš šalies, todėl nusinuodijo. Apie tai, kad kas nors matytų vaiduoklį, nešantį Padėkos buteliuką, daugiau niekas nepranešė.

Užtat pilyje „apsigyveno“ Pilkoji dama. Manoma, kad tai yra grafienės Džanet Duglas, kurią 1513-ais metais karalius Jokūbas V klaidingai apkaltino raganavimu ir liepė sudeginti ant laužo, šmėkla. Koridoriais ši šmėkla plaukiojo neilgai, kol 1910-ais metais krosnininkas Steusas Grėjus, ardydamas neveikiantį židinį, aptiko varinį puodą su briliantiniais auskarais, žiedais, pakabukais. Darbininkas, negalėdamas atsidžiaugti savo laimikiu, išprotėjo.

„Velniai apsigyvena sielose tų, kas sudrumsčia namo slaptaviečių, apie kurias nenutuokiu net aš, pilies šeimininkas, ramybę. Šios sielos sudega mano mėgstamų vaiduoklių ugnyje“, - mėgo kartoti grafas Askoldas Stratmoras, Džono ir Čarlzo palikuonis.

Panašu, kad jis buvo teisus. Skotų patarlė teigia, kad kai kurios taisyklės turi išimtis, kurios per nesėkmes atveda į sėkmę. Šią sėkmę lygiomis dalimis pasidalijo pilies „apsišaukėliai svečiai“ Klaidas Mriničius ir Dženė Veits. Pats laikas papasakoti apie vaiduoklių pranašystes, remiantis citata iš knygos „Briliantų pilies siaubas".

„Jūs galite manimi tikėti, galite netikėti, - rašo Mriničius, - tačiau esu pasirengęs bet kuo prisiekti, kad tuo metu, kai buvau su savo narsiąja drauge pasislėpęs didžiulio, nepaaiškinamą siaubą sukeliančio pastato tamsoje, mes matėte šviečiančias drūžes, tokias mėlynas ir raudonas juostas, gana ryškias, kurios aiškiai mus viliojo paskui save. Priplėkusiuose kapuose mus „džiaugsmingai“ sutiko skeletai. Tarp kaulų, tarp puvėsių gulėjo daiktai iš briliantų, patys briliantai. Mums beliko tik juos surinkti

Žurnalisto profesiją metusio autoriaus knyga tapo signalu kitiems Glamio pilies lobių ieškotojams. Mūsų dienomis pastatas dalinai atidarytas turistams, kurie už simbolinį mokestį, lydimi patyrusio gido, gali pasimėgauti naktiniu siaubu, o jei pasiseks, tai ir nufotografuoti keistas šviesas.