Gyvenimą po mirties. Tai tikra?

Staiga aplankantis pojūtis, kad jūsų kūnas tapo besvoris. Tunelio gale nušvinta ryški šviesa. Gebėjimas iš viršaus matyti save patį. Susitikimas su seniai išėjusiais draugais ir artimaisiais. Visiškos ramybės jausmas. Tai tik keletas dalykų, kuriuos įvardija asmenys, pabuvoję ant mirties slenksčio. Ne visos patirtys anapusiniame pasaulyje būna teigiamos. Kartais grįžę į mirtingųjų pasaulį jie prisimena apsilankymą pragare, kur turėjo kovoti su baimės ir beviltiškumo jausmais arba net kur juos kankino demonai.

Mokslininkų bendruomenė tokius žmonių liudijimus apie patirtį po mirties dažniausiai vertina skeptiškai. Tačiau yra nemažai tikinčių, jog tai – realiausias įrodymas, kad gyvenimas po mirties iš tikrųjų egzistuoja. Tie, kuriems teko ten pabuvoti, teigia, kad tokia patirtis sukrečia ir priverčia keisti gyvenimus.

3 neįtikėtini pasakojimai apie mirtį išgyvenusių žmonių patirtis:

Juodasis briedis. Johnui Neihardui lakotų indėnų genties gydytojas Juodasis Briedis (1863 – 1950) papasakojo, kaip jis devynerių išgyveno mirtį. Pradėjus stipriai tinti rankoms, kojoms ir veidui indėnas nukrito ant žemės. Po to jis pamatė du žmones, išnyrančius iš debesų, kurie jam pasakė: „Paskubėk, senelis jau tave kviečia“. Nors vaikui buvo skaudu palikti tėvus, jis vis tiek ryžosi pakilti nuo žemės ir nuskrieti iki vaivorykštės durų. Ten jis pamatė 6 senus vyrus, kuriuos apibūdino kaip seniausius vyrus, kuriuos kada nors matęs: maždaug tokio amžiaus kaip kalnai ir žvaigždės. Šie seneliai pasakė pranašysčių ir suteikė Juodajam Briedžiui gydymo ir išminties galių. Po dviejų savaičių grįžęs namo, į Žemę, Juodasis Briedis, nenorėjo nieko kalbėti apie tai, ką patyrė anapus. Paskui jis buvo įšventintas į žynius ir gydytojus. Vėliau indėnas keliavo po Europą, demonstruodamas ritualus. Tačiau gyvendamas svetimame krašte sunkiai susirgo ir antrą kartą išgyveno mirtį. Per 24 valandas, kol jis buvo miręs, indėno dvasia buvo grįžusi į gimtąsias vietas Amerikoje ir vėl atgal į Europą. Juodąjį Briedį jau buvo įkėlę į karstą, tačiau staiga jis atsisėdo, lyg nieko nebūtų nutikę. Paskui jis grįžo į rezervatą, kur tapo šamanu ir pranašu. Daugelis skeptiškai vertina šį pasakojimą, nes kam šamanui reikėjo pasakoti baltajam žmogui apie savo išgyvenimus? Tačiau gali būti, kad J. Neihardas taip pat buvo patyręs kažką panašaus ir norėjo kažkam papasakoti apie savo patirtį.

Kinų folkloras. Viduramžių Kinijoje ir Japonijoje gausu istorinių šaltinių, bylojančių apie susidūrimą su mirtimi, sapnus, vizijas ir haliucinacijas. Vienoje taoistų legendoje pasakojama apie Kien Tsze, gyvenusį 496 m. pr. Kr. Tris dienas jis sunkiai sirgo, o paskui papasakojo neįtikėtiną istoriją. Savo dvariškiams jis papasakojo: „Atvykau į dangaus imperatoriaus rezidenciją, kur man labai patiko. Kaip dvasia klajojau po jo dieviškas valdas“. Po to Kien Tsze užpuolė dvi meškos. Jis nušovė jas ir tai pamalonino dangaus imperatorių ir jis jį palaimino. Princo Kien Tsze gydytojas šį susidūrimą palygino su ankstesnio Čin dinastijos kunigaikščio Mu patirtimi. Legendos apie žmonės, atsidūrusius arti mirties, neatsiejamos nuo budizmo. Pavyzdžiui, pasakojama apie vyrą, vardu Chao T‘ai, kuris mirė ir

prisikėlė po 10 dienų. Paskui jis papasakojo, kad atjojo raiteliai ir jį nugabeno į miestą Rytuose. Ten jam reikėjo išpažinti visas savo nuodėmes. Jis stebėjo, kaip būdavo įvykdomos bausmės ir sužinojo, kaip išvengti tokio pomirtinio gyvenimo.

Ero mitas. Platonas veikale „Respublika“ perpasakojo Sokrato legendą apie Erą. Eras buvo Pamfilijos karys, kurio mirtinai sužeistas kūnas buvo paliktas kovos mūšio lauke, tačiau kuris, praėjus kažkiek laiko, atgijo. Nors buvo laikomas mirusiu, Ero kūnas nerodė jokių irimo požymių ir atsigavo, patekęs į laidotuvių laužą. Vėliau karys pasakojo keliavęs per paslaptingą, mirguliuojantį lauką ar lygumą. Sielos keliaudavo aukštyn arba žemyn pro vienodas ertmes Žemėje, priklausomai nuo to, kokį nuosprendį išgirsdavo. Eras pasakojo matęs jau mirusį tironą valdovą surištą, sumuštą ir velkamą palei žemę. Po septynių dienų Eras atsidūrė naujoje vietoje, kur dangų rėmė vaivorykščių kolonos, kur mirusieji sužinodavo, kuo jie atgims po mirties ir gerdavo iš upės, kad ištrintų visus praėjusio gyvenimo atsiminimus. Eras nenorėjo gerti vandens, todėl buvo išsiųstas atgal į gyvųjų pasaulį.