Įveikusių onkologinę ligą kokybinis tyrimas (1 dalis)

Autorė nerekomenduoja pateiktais autentiškais pasakojimais remtis kaip patikimais gydymosi nuo vėžio metodais!

Tariau alyvmedžiui: “Sesuo, kalbėk man apie Dievą”. ... Ir  vieną  dieną tas alyvmedis pražydo. (Nikas Kazantzakis)

Netikėti pasveikimai onkologijoje yra vienas mokslui sunkiausiai suprantamų faktų. Tai reti atvejai, kai pasveikstama nuo ypatingai sunkaus vėžinio susirgimo, pasižyminčio didele (virš 90 proc.)  mirtingumo rizika. Vakarų medicina dar negali atsakyti, kokie veiksniai lemia netikėtus pasveikimus, klinikinėje praktikoje vadinamus “savaiminiais pagijimais”. Mokslinių tyrimų duomenimis, pasveikstantieji neišsiskiria iš kitų sergančiųjų ypatingomis citologinių ar histologinių struktūrų savybėmis. Taigi, nuo ko galėtų priklausyti sunkių ligonių sveikimas?

Dar prieš dešimtmetį onkologijoje vyravo nuostata, kad klinikinė vėžio eiga priklauso tik nuo daugelio biomedicininių veiksnių - piktybinio naviko lokalizacijos bei išplitimo, supiktybėjusių ląstelių morfologinių savybių, imuninės sistemos atsparumo, atitinkamai parinkto specifinio ar palaikomojo gydymo. Dabar medicina jau pripažįsta, kad ne tik šie veiksniai lemia ligos vystymąsi. Vėžys yra pernelyg daugialypis susirgimas, kad jo eiga priklausytų nuo vienos priežasties.

Jau porą dešimtmečių netikėtų pasveikimų faktu onkologijoje aktyviai domisi medicinos psichologai. Daugelis autorių pripažįsta, kad onkologijoje svarbiausias mokslinis uždavinys psichologams - kaupti empirinių duomenų bazę, kuria remiantis būtų sukurta informacinė sistema, aiškinanti ligos eigai reikšmingus psichinius mechanizmus bei psichoterapijos principus. 

Yra kelios tarpdisciplininės mokslo sritys, tyrinėjančios onkologinių pacientų psichinių ir biomedicininių veiksnių ryšį. Tai - neoplazmų psichoimunologija, psichoonkologija bei psichoneuroimunologija. Šiose mokslo srityse per paskutinius dešimtmečius atlikta apie 6000 mokslo darbų. Visgi, daugelis klausimų taip ir liko neatsakyti, dažniausiai dėl tyrimų rezultatų prieštaringumo. Tiesa, būtų neteisinga teigti, jog tyrinėjimo rezultatai nebuvo vaisingi. Pavyzdžiui, mokslininkai pastebėjo kai kuriuos pasveikstančiųjų psichikos dėsningumus: netikėtai pasveikstantieji yra asmenybės, kurios myli ir gerbia save bei aplinką, sugeba įprasminti gyvenimą, gali atvirai reikšti jausmus, yra kūrybingos, drąsios, aktyvios. Šios savybės žmogui sukuria psichologinę gerovę, o ji, daugelio autorių teigimu, gali teigiamai įtakoti imuninę sistemą, pagelbėdama kovoti su liga.

Psichiniai veiksniai gali ir neigiamai įtakoti imuninę sistemą, tokiu būdu apsunkindami sveikimą. Prieš porą dešimtmečių imunologai patikimai įrodė, kad imuninė supresija skatina ląstelių piktybėjimo procesą (Baum, 1999). Viena galimų imuninės supresijos priežasčių – stipri psichinė įtampa, nerimas, depresija. Daugeliu tyrimų patvirtinta, kad kognityvinė psichoterapija, kurios pagrindinis tikslas - keisti žmogaus mąstymą pozityvumo linkme, yra veiksminga įveikiant minėtus psichinius sunkumus.

Bernie Siegel Savęs gydymo teorija

B.S. Siegel - praktikuojantis gydytojas chirurgas ir dėstytojas Yale universitete (JAV). 1978 metais jis įkūrė Ypatingų Vėžiu Susirgusiųjų bendruomenę (ECaP- exceptional cancer patients), pagrįstą individualia ir grupine terapija. Jos pagrindinis uždavinys - asmenybės keitimasis, įgalinantis sveikimą. 1988 metais B. S. Siegel tapo Amerikos Holistinės Medicinos Sąjungos prezidentu. Jo metodas labai pabrėžia susirgusiojo atsakomybę bei galimybę dalyvauti pasveikime- tampant "ypatingu sergančiuoju". Nors ir neturėdamas specialaus psichologinio išsilavinimo, B.S.Siegel savo teoriją ir gydymo metodą grindžia įvairių psichologijos krypčių principais.

Remdamasis S.Freud'u, jis teigia, kad kiekviename  žmoguje  veikia biologiniai gyvybės ir mirties mechanizmai. Mirties instinktas arba noras susinaikinti,  apspręstas tam tikrų sąlygų, paskatina biologinių procesų destrukciją. Tai įvyksta dėl glaudžiai susijusių psichinių ir fiziologinių vyksmų.

Remdamasis V.Frankl'iu, atkreipusiu dėmesį į ypatingą žmogaus sugebėjimą išgyventi net nepalankiausiose sąlygose, turint aiškų tikslą ir matant prasmę esamoje situacijoje, B.S.Siegel teigia, kad sergantysis gali įveikti vėžį, jei įprasmina ligos patyrimą ir žino priežastis, dėl kurių verta gyventi.

Remdamasis C.G.Jung'o mintimis apie kolektyvinę pasąmonę ir psichikos sugebėjimą sapnuose atspindėti fiziologinius procesus, B.S.Siegel teigia, kad vaizduotės ir universalių simbolių, nebūtinai sąmoningai asmeniui suprantamų, pagalba, galima paveikti organizmą.

 Remdamasis savo mokytojos E.Kubler-Ross žinomu posakiu "Man nėra gerai, Tau nėra gerai, bet tai gerai" (I'm not OK, you're not OK, but that's OK), B.S.Siegel teigia, kad atleisdamas sau ir kitiems, priimdamas gyvenimą tokį, koks jis yra, žmogus gali įgyti vidinę ramybę, pačią svarbiausią psichinei ir fizinei sveikatai. 

Remdamasis C.Levy-Strauss pastebėjimu, kad "liaudies medicina  yra pagrįsta psichologine nesveiko organo manipuliacija", B.S.Siegel teigia, kad net sunkiausias ligonis gali pagyti, jei tiki gydymo metodo veiksmingumu.

Remdamasis H.Selye, sukūrusiu streso įtakos kūnui teoriją, o šešiasdešimt penkių metų amžiaus susirgusiu sunkiausiai pagydoma vėžio forma; tačiau  nepasidavusiu bejėgiškumui, tik apibūdinusiu savo susirgimą kaip "kūno maištą dėl atmestų svarbių poreikių", B.S.Siegel teigia, kad ligos eiga yra stipriai susijusi  su  asmens sugebėjimu ir noru įveikti stresą. 

Remdamasis J.Frank, atkreipusiu dėmesį, kad stipriausias streso šaltinis yra įvykių interpretacija, B.S.Siegel teigia, kad realistinis susirgimo aiškinimas, nekatastrofizuojant ateities, yra labai palankus sveikatai. 

Remdamasis G.Vaillant, pagal longitudinius tyrimus padariusiu išvadą, kad savimi ir gyvenimu patenkinti  žmonės mažiau serga ir ilgiau gyvena, B.S.Siegel teigia,  kad išmokus mylėti save ir gyvenimą, galima paveikti imuninę sistemą ir pasveikti nuo vėžio.

Remdamasis psichofiziologiniais tyrimais (Visintainer, 1981) patvirtintu faktu, kad psichinė būsena per centrinę nervų sistemą veikia endokrininę sistemą, o ši - imuninę sistemą, ir pastaroji gali įveikti netgi pikčiausia vėžį, B.S.Siegel teigia, kad psichiniai veiksniai yra nepaprastai svarbūs ligos eigai.

Remdamasis A. Siebert (1953) pasveikusiųjų nuo vėžio tyrimais, B.S.Siegel teigia, kad tam tikromis savybėmis (lankstumu, žaismingumu, kūrybingumu) pasižymintys asmenys gali ne tik psichologiškai, bet ir fiziologiškai įveikti vėžį.

Remdamasis daugeliu autorių bei savo ilgamete medicinos praktiko patirtimi, B.S.Siegel sukūrė savęs gydymo teoriją, teigiančią, kad:

Žmogus yra ne tik kūrinys (genetinio paveldo, auklėjimo, visuomenės normų, aplinkos), bet ir kūrėjas, galįs įtakoti savo sveikatą- sąmoningai (sveikatos elgesiu) ir pasąmoningai (norais).

Visos ligos yra pagydomos. Jei pasitaiko atvejų, kad pasveikstama nuo piktybiškiausio vėžio arba AIDS, vadinasi, "išimtys nepatvirtina taisyklės", ir yra tyrinėtinos.  Medicinoje linkstama statistiškai apibendrinti gydymo nesėkmes, o reiktų mokytis iš sėkmių.

Dažniausiai nuo vėžio nepasveiksta žmonės, pasąmoningai ar sąmoningai norintys mirti (tokių tarp sergančiųjų yra 10-20 proc.). Sunkiai pasveiksta pasyvūs, priklausomi ligoniai (tokių tarp sergančiųjų yra 70 proc.). 

Pasveikstantieji nuo vėžio dažniausiai pasižymi ypatingomis asmenybės savybėmis: autentiškumu, nepriklausomumu, drąsa, kūrybingumu, žaismingumu, lankstumu, dvasingumu, pagarba ir meile sau. Tai  žmonės, atsisakantys jaustis "aukomis", pasitikintys savimi, sugebantys rasti pasitenkinimą darbe ir  išlaikantys  viltį nežinomybės akivaizdoje.

Kiekvienas žmogus, net neturintis ypatingų pasveikti padedančių asmenybės savybių, gali būti tas, kuris išgyvens. Negalima remtis išgyvenamumo (angl., survival)statistika ir pranašauti ligoniui, kiek jam liko gyventi. Gydytojas turi skatinti sergančiojo viltį, kol ligonis pats ją nori turėti. Tai nėra "apgaulinga viltis". Viltis reali žmogaus mąstyme, ji ne statistinė, bet fiziologinė.

Kiekvienas žmogus gali išsiugdyti sugebėjimą gydyti save. Tam reikalinga:

1. Tikėjimas gydymo veiksmingumu. Vieniems žmonėms pagyti nuo vėžio padeda medicininis gydymas, kitiems - ypatingos dietos, mankštinimasis, žolių antpilai, meditacija arba dar kas kita. Vieni gydymo metodai tinka vieniems ligoniams, kiti - kitiems. Tai priklauso nuo besigydančiojo tikėjimų sistemos. Jei žmogus tiki, kad cheminė terapija yra geriausias vaistas nuo vėžio, ji ir bus veiksminga. Tačiau jei sergantysis mano, kad medicininis gydymas atneš kūnui daugiau žalos, nei naudos, geriau to gydymo tokiam ligoniui ir netaikyti, nebent kartu su gydytoju išsiaiškinus baimes ir suradus geriausią sprendimą. Taigi, gydymo veiksmingumas didele dalimi priklauso nuo sergančiojo tikėjimo gydymo veiksmingumu. Tai patvirtina ir „placebo“ efektas. Viename tyrime ypatingai  sunkiam ligoniui buvo pasakyta, kad rasti vaistai nuo vėžio, ir jis bus jais gydomas. Iš tikrųjų, sergančiajam buvo leidžiamos tik paprasto vandens injekcijos. Ligonio piktybinis navikas išnyko per keletą dienų, asmuo buvo žvalus ir džiaugėsi "stebuklingais" vaistais. Ilgainiui sužinojęs, kad tokių vaistų nesama, vėl susirgo, ir mirė. Šis žmogus negalėjo patikėti savo paties sugebėjimu įveikti vėžį, bet nepaprastai pasitikėjo medicina.

2. Tikėjimas gydytoju. Didelę reikšmę pasveikimui turi sergantįjį gydantis asmuo, ypač jo lūkesčiai ligos eigos atžvilgiu. Jei ligonis labai tiki gydytoju, jo liga  vystysis priklausomai nuo to, ko tikėsis gydytojas: jei jis sergančiajam pranašaus pasveikimą ir skatins viltį, labai tikėtina, kad ligonis iš tiesų ims sveikti. Tačiau jei gydytojas, kuriuo ligonis labai pasitiki ir pripažįsta, pranašaus greitą mirtį, sergantysis ir mirs, išpildydamas "reikšmingo kito" lūkesčius. Taigi, tikėjimas gydytoju turi teigiamą ir neigiamą atspalvius. Ligoniai dažniausiai labai pasitiki gydytojais, ir jų liga vystosi priklausomai nuo gydytojų pranašysčių. Gydytojai turėtų geriau suvokti savo atsakomybę už asmenį, kurį jie gydo, būti rūpestingi, bet nesijausti "dievais".

3. Tikėjimas  savimi. Jį galima apibūdinti kaip sugebėjimą jaustis atsakingu ir įtakingu gyvenimo situacijoms. Tai savybė, priešinga bejėgiškumui, beviltiškumui,   priklausomybei. Tikėti savimi gali tik save mylintys ir gerbiantys asmenys. Šis bruožas yra pats svarbiausias ir norint pasiekti konkretų tikslą. Jei sergant tam tikros lokalizacijos ir stadijos vėžiu išgyvenamumo tikimybė galima tik vienam iš dešimties ligonių, tikintis savimi sergantysis manys, kad jis gali būti tas, kuris įveiks ligą. Tai paskatins ne tik viltį, bet ir pastangas. Taigi, sergantiems sunkiai pagydomomis ligomis tikėti savimi yra ypatingai svarbu.

4. Dvasinis tikėjimas. Žmogaus dvasingumas nebūtinai susijęs su religingumu ar pamaldumu. Tai tiesiog sugebėjimas įžvelgti prasmę visatoje ir priimti tikrovę tokią, kokia ji yra. Dvasingas asmuo gali rasti ramybę ir laimę netobulame pasaulyje; dvasingumas atpalaiduoja kūrybines jėgas ir paskatina nesavanaudišką meilę. Kiekvienas, kuris tiki, kad pasaulis iš esmės yra nuostabi vieta, turi priežastį pasilikti jame. V i s i, pasveikstantieji nuo  vėžio, turi dvasinį tikėjimą. Tuo tarpu religinis tikėjimas ne visada yra gydantis. Jei ligonis mano, kad Dievas siuntė jam ligą kaip bausmę už tam tikrą kaltę, jis jausis neturįs teisės priešintis Dievo valiai. Tokiam žmogui galima nebent padėti suprasti, kad Dievas yra gėrio šaltinis, o ne blogio.

Ar teorijos tinka Lietuvoje?

Psichologinių veiksnių įtakos vėžiui klausimas Lietuvoje mažai buvo svarstomas. Pagal bendrąją onkologų nuostatą, būdingą ne tik Lietuvos gydytojams, psichiniai veiksniai yra svarbūs ligos eigai, bet ne vieni svarbiausiųjų.   

Pagrindinis Lietuvoje atlikto tyrimo tikslas buvo ieškoti pačių vėžį įveikusiųjų "tiesos" ir atskleisti psichologinius sveikimo dėsningumus. Remdamiesi minėtomis teorijomis, bandėme psichologiškai suprasti pasveikimo nuo ypatingai sunkios formos vėžio fenomeną. Panašūs tyrimai vykdomi daugelyje pasaulio šalių. Mokslininkai yra padarę išvadą, kad pasveikstantieji nepasižymi ypatingomis histologinių struktūrų savybėmis ar dėsningumais, tačiau daugeliui būdingi tam tikri psichologiniai ypatumai: stipri motyvacija gyventi, viltis pasveikti, tikėjimas gydymosi veiksmingumu, aktyvus ryžtingumas siekiant tikslo. Nors sunku spręsti apie  psichologinių veiksnių įtakos laipsnį vėžiniams susirgimams, galima daryti prielaidą, kad tokia įtaka yra reali.

Atliekant tyrimą, buvo tikėtasi suprasti:

* ar psichologiniai veiksniai (stresiniai įvykiai, asmenybės bruožai, įveikimo būdai, sveikatos elgesys) turėjo įtakos vėžinio susirgimo eigai - tiriamųjų subjektyviu vertinimu;

* kokie psichologiniai veiksniai (nuostatos, savęs ir situacijos vertinimai ar kt.) galėjo turėti įtakos ligos eigai;

* kokiais psichologiniais ypatumais pasižymi pasveikstantieji.

Kokius žmones tyrėme?

Pagrindiniai tiriamųjų atrankos kriterijai buvo ligos sunkumas ir išgyvenimo trukmė, leidžiantys spręsti apie ypatingą vėžio įveikimą. Tiriamųjų grupę sudarė  tebesergantys ar pasveikę nuo ypatingai aukštos mirtingumo rizikos (trečios arba ketvirtos stadijos) vėžio asmenys, kuriems ši  stadija buvo citologiškai ir histologiškai nustatyta ne anksčiau, kaip prieš septynerius  metus. Tokį tiriamųjų pasirinkimą lėmė ligos fiziologinio įveikimo patikimumo sąlyga.

Piktybinio susirgimo lokalizacija ir tipas mūsų tyrime neturėjo reikšmės (t.y. buvo tirti asmenys, turėję įvairių lokalizacijų piktybinių navikų), nors skirtingų lokalizacijų vėžiniai susirgimai mediciniškai susiję su skirtinga išgyvenamumo statistika. Kaip buvo minėta, gera remisija labai priklauso nuo vėžio lokalizacijos, ir, pavyzdžiui, pasveikimas nuo trečios ar ketvirtos stadijos gerklų vėžio netolygus pasveikimui nuo tos pačios stadijos plaučių  vėžio. Pirmuoju atveju pasveikimą galima nesunkiai paaiškinti medicininiu specifiniu ar palaikomuoju gydymu, ir tik antrasis atvejis mediciniškai ypatingai sunkiai paaiškinamas. Taigi, mūsų tyrimo tikslą suprantant  kaip bandymą paaiškinti ypatingus pasveikimus, gali kilti abejonių dėl tiriamųjų atrankos tikslumo. Visgi, tiriamieji buvo atrinkti labiau siekiant suprasti patį pasveikimo nuo vėžio fenomeną, nei paaiškinti netikėtus pasveikimus.

Nors darbe naudojome fenomenologinį metodą, reikalaujantį tam tikros tiriamojo savianalizės, atrinkdami  tyrimui asmenis nesiekėme, kad jie turėtų aukštąjį ar bent   vidurinį išsilavinimą. Kai kurie mūsų atrinktų tiriamųjų nėra baigę net pradžios mokyklos. Tokiu pasirinkimu norėjome patikrinti, ar išsilavinimas gali turėti įtakos vėžinio susirgimo įveikimui.

Tiriamieji šiame darbe minimi mūsų pakeistais vardais, pateikiame iš viso 18 pasveikimo nuo trečios - ketvirtos stadijos vėžio istorijų.

Lietuvoje atlikto tyrimo procedūros

Tyrimo duomenys gauti pokalbiu, kurio metu buvo renkama fenomenologinė medžiaga. Šį metodą pasirinkome kaip geriausią iš būdų psichologiškai aprašyti asmeninę patirtį, išsiaiškinti, kaip atsirado ir kaip patiriamas išoriškai stebimas rezultatas. Tiriamųjų prašėme plačiau papasakojant atsakyti į šiuos klausimus:

* "Kaip Jūs pasveikote?"

* "Ką Jūs darėte, kad pasveiktumėte?"

Tiriamųjų pasakojimai buvo užrašinėjami tyrimo metu.

1. Tiriamųjų atranka.

Tyrimui buvo atrinkti Vilniaus miesto gyventojai, gydęsi Lietuvos onkologijos centre arba buvę/ esantys apylinkių onkologinėje įskaitoje. Kaip minėjome, pagrindinis atrankos kriterijus buvo ypatingai sunkus (trečios arba ketvirtos stadijos) piktybinis susirgimas, diagnozuotas daugiau kaip prieš septynerius metus). Kai kuriuos asmenis tyrimui rekomendavo juos gydę onkologai, kiti atrinkti atsitiktine tvarka.

2. Klinikinės vėžio diagnozės ir eigos patikslinimas.

Norint išvengti neatitikimų tarp objektyvių faktų ir tiriamųjų subjektyvių žinių, duomenys apie diagnozę ir ligos eigą surinkti peržiūrėjus ligos istorijas arba dar ir aptarus šiuos atvejus su gydytojais.

3. Tyrimo atlikimas.

Tyrimo duomenys buvo surenkami asmeniškai susitinkant du kartus su tiriamaisiais. Pirmojo susitikimo metu buvo trumpai susipažįstama, užrašomas pasveikimo pasakojimo tekstas.

Fenomenologinio tyrimo rezultatai

Fenomenologinis ištyrimas gali suteikti daug žinių apie dominantį fenomeną. Visgi, jį keblu įvardinti teorinėse schemose, nes žmogiškasis patyrimas yra kur kas sudėtingesnis. Nors ir suprasdami tai, surinktą fenomenologinę medžiagą pabandėme suskirstyti pagal tiriamųjų psichologinio ligos įveikimo būdus.

Kognityvinis atmetimas - ligos nureikšminimas, diagnozės nepripažinimas.

Kognityvinis pervardinimas (redefinicija) - ligos netiesioginis priėmimas.

Loginė analizė - ligos įsisamoninimas ir tiesioginis priėmimas.

Reinterpretacija - savo paties pajėgumo pabrėžimas.

Selektyvi interpretacija - tam tikrų savo paties galimybių pabrėžimas.

Alternatyvos vystymas - ėmimasis veiksmų, paremtų situacijos supratimu.

Afektyvus reguliavimas - emocinis situacijos valdymas.

1. ATMETIMAS, VEIKIMAS:

       Gražina.

2. ATMETIMAS, NEVEIKIMAS

       Stasė.

3. PRIEMIMAS, VEIKIMAS

       Jonas, Kazimieras, Eugenija, Vytautas, Petras, Antanas, Ona, Elena, Vladas, Marius, Ana, Feliksas, Algirdas, Darius, Neringa.

4. PRIEMIMAS, NEVEIKIMAS

       Skirmantė.

Kognityvinis atmetimas, alternatyvos vystymas

     1. Gražina. Išsilavinimas: vidurinis. Našlė. Amžius: 72 metai. Susirgo 1987 metais. Fizinių susirgimo simptomų nejaučia nuo 1990  metų. Gydyta chirurgija, chemine bei spindulių terapija. Dgn. Ca mammae dex III st.

Nieko man ten  nebuvo. Guzikėlis paprasčiausias. Pasigydžiau truputį ligoninėj, o po to patepiau, patepiau kamparu, ir sugijo. Nesirgau aš jokiu vėžiu. Būčiau sirgus, būčiau nepagijus. Duktė ir sūnus gydytojai, taip sako. Vėžio medicina dar nepagydo. Ir Tau jei kada koks guzikėlis išaugs, Tu tik iš karto patepk  kamparu, ir praeis. Kamparas labai nuo visko padeda, dar kai vaikas buvau, girdėjau, kad kaimyno žmona nuo kažkokios baisios ligos kamparu išgydė. O vėžys ilgai laikosi, gali atsikartoti. Bet man tai ten joks ne vėžys buvo. Aš visai sveika dabar, nors jau gal dešimt metų praėjo, kai susirgau. Tik galvą dažnai paskauda. Bet čia ne nuo to.

     Gražina laikosi nuostatos, kad vėžys yra nepagydoma liga ("medicina dar nepagydo"). Ji neigia savo diagnozę, nes pasąmoningai bijosi galimo tolimesnio ligos vystymosi ("vėžys gali atsikartoti"). Ligos nureikšminimas ("guzikėlis paprasčiausias") Gražinai padeda įveikti nerimą dėl ateities. Vis dėlto, tepimasis vaistais, kurie "nuo kažkokios baisios ligos išgydė", reikštu ligos pripažinimą ir bandymą ją įveikti. Noras kitiems patarti savo pačios išbandytą būdą ("tik patepk, ir praeis") rodo tikėjimą jo veiksmingumu.

     Loginė analizė, alternatyvos vystymas, emocinė iškrova

     2. Jonas. Išsilavinimas: nebaigtas vidurinis. Vedęs. Amžius: 71 metai. Susirgo 1984 metais. Iki šiol jaučia nuolatinį maudžiantį skausmą operuotoje kūno vietoje. Gydytas chirurgija ir chemine  terapija. Dgn. Ca recti III st.

Man buvo žarnos susisukę. Kaip per sapną prisimenu: gydytojas tik paklausė, ar sutinkat operuotis. Nežinau, ką atsakiau, atsipeikėjau jau po operacijos. Po to šimtą dienų ligoninėj gulėjau. Keista buvo, kad susirgau. Aš nerūkęs, ne mėgėjas pagerti. Po ligoninės iškart išpažinties nuėjau. Mano mamytė buvo labai tikinti. Tai aš jos rožančių kasdien ėmiau kalbėti. Ir dabar kalbu. Tas rožančius buvo jos mylimiausias. Ji nepasiėmė į kapą, tai aš pasiimsiu. Kiek jau žmogui tenka gyventi, tiek jis ir gyvena. Nors kai pagalvoju... paskutinius marškinius atiduočiau, jei gražintų kas sveikatą. Bet gerai, žmona manim labai rūpinasi. Turbūt jeigu ne ji, bučiau ir nepasveikęs. Vėžys tai ne juokai. Žmona iš pradžių net nesakė, kad turiu vėžį. Ji ten su gydytojais pasišnibždėdavo, o man į akis tik šypsodavosi. Bet aš vis tiek viską žinojau. Bet keista, kad vėžiu susirgau. Trisdešimt metų stovėjau įskaitoje dėl plaučių tuberkuliozės, ir še Tau- vėžys.  Pasakysiu Jums paslaptį. Net namiškiai nežino. Net žmona. Juoktųsi iš manęs, jei sužinotų, kokias aš kvailystes krečiu. Tik Jūs nepasakykit. Kai gulėjau  ligoninėj, vienas žmogus turėjo knygą "Gydantis bėgimas". Ten buvo parašyta, kad bėgimu galima pagydyt net sunkiausias  ligas. Tai kai aš tik truputį atsitaisiau, ėmiau užsiėminėt bėgimu. Kadangi čia miestas, tai bėgiojau namie, kai niekas nemato. Atsistoju kambary, ir imu bėgt vietoj. O, kad žinotumėt, kaip po to palengvėja. Toks nuovargis apima, po to atsiguli, taip gera gera, jau apie nieką gali negalvoti, net mano to skausmo tada nesijaučia. Tai aš taip  trylika metų ir bėgau. Jeigu atvirai, turbūt tas bėgimas man ir padėjo.

Jono supratimu, liga yra bausmė už kaltę. Jis teigia nesuprantąs, kuo nusikaltęs ("keista buvo, kad susirgau, aš nerūkęs, ne mėgėjas pagerti"), bet elgesys ("iškart išpažinties nuėjau") rodo savęs kaltinimą už susirgimą. Tolimesni veiksmai ("rožančių kasdien ėmiau kalbėti") liudytų apie bandymą išpirkti kaltę, tokiu būdu tikintis susigrąžinti sveikatą. Pastebėtina, kad kaltės išpirkimas susijęs su mama, kuri mirė jam betarnaujant kariuomenėje ("tas rožančius buvo jos mylimiausias, ji nepasiėmė į kapą, tai aš pasiimsiu"). Po kaltės jausmu slypinčios emocijos perkeliamos žmonai ("paskutinius marškinius atiduočiau, jei gražintų kas sveikatą... bet gerai, žmona manim labai rūpinasi"). Ir nors Jonas teigia negalįs turėti įtakos situacijai ("kiek jau žmogui tenka gyventi, tiek jis ir gyvena"), jis tiki galimybe būti įtakingu ligos eigai ("bėgimu galima pagydyt net sunkiausias ligas", "ėmiau užsiiminėt bėgimu", "turbūt tas bėgimas man ir padėjo"). Atkreiptinas dėmesys į bėgimo slaptumą ("bėgioju namie, kai niekas nemato") ir bėgimo poveikį ("po to atsiguli, taip gera gera, jau apie nieką gali negalvoti, net mano to skausmo tada nesijaučia, taip aš tryliką metų ir bėgu"), galinti rodyti Jono pasirinktą nerimo įveikimo būdą.

Kognityvinis pervardinimas (redefinicija), alternatyvos vystymas

     3. Kazimieras. Išsilavinimas: aukštasis. Amžius: 63 metai. Susirgo 1981 metais. Fizinių simptomų nejautė nuo 1983 metų. Pastaruoju metu ėmė skaudėti kepenis, baiminasi, kad nebūtų metastazių. Į gydytojus dar nesikreipė. Gydytas chemine terapija. Dgn. Ca collonis transversi III st.

Neturėjau kada sirgt. Nors... nemenkai buvau susirūpinęs. Bet žmona labiau pergyveno, negu aš. Ji ir dabar galvoja, jog nežinau, kad turiu vėžį. Kur čia nežinosi. Aklas gal ir negali matyti, kad jis aklas, bet jis patiria savo aklumą. Aplinkiniai gali jam nesakyti: "žmogau, Tu esi aklas", bet aklajam ir nereikia, kad kas nors jam tai pasakytų, jis ir taip žino, kad jis aklas. Reikia gyventi. Ką padarysi. Daug dirbu, nėra laiko galvot apie ligas. Labai savo darbą mėgstu. Kiekvienas žmogus turi gerai išmanyt savo darbą. Kas gerai nusimano- gali daug kitiems padėt. Va, ir man toks žmogus yra labai padėjęs. Tiksliau, žmona tą pagalbą suorganizavo. Ji iš kažkokios draugės susižinojo, kad yra Švenčionyse labai geras žolininkas. Kai tik mane tada išrašė iš ligoninės, mes su žmona pas jį ir nuvažiavom. Jis man patarė gert juodojo beržo kempinių lašus, ir jie man taip padėjo, kad gydytojų nebereikėjo. Siūlė man tie gydytojai invalidumą, bet aš neėmiau. Po aštuonių mėnesių pradėjau dirbt, ir va, ačiū Dievui, iki šiol dirbu. Man gyvenime Dievas kažkaip labai padeda. Ir žmoną gerą davė, ir darbą. Tik gaila, vaikų neturime. Nieko nepadarysi. Matyt, taip jau mums skirta. Visos ligos Dievo skirtos. Sakoma, žmogus auga per kančią. Tikrai taip. Aš, kiek prisimenu, tik susirgęs ėmiau ieškot Dievo. Dabar džiaugiuosi, kad suradau. Kažkaip kitaip tada gyveni. Negalėčiau tiksliai nusakyti, kaip, bet kitaip. Mažiau chaoso matai gyvenime. Žinai, kad viskas taip ir turi būti. Net vėžys. Jeigu susirgai- Tau reikėjo susirgti. Jeigu pasveikai- reikėjo pasveikti. Jeigu metastazės- reikia metastazių. Aš dar nežinau, kam man reiktų metastazių, nebent kad sustočiau. Per daug dirbu.

Kazimiero teigimu, susirgimas nuo žmogaus nepriklauso ("visos ligos Dievo skirtos"). Vis dėlto, jo elgesys rodytų tikėjimą pajėgumu įtakoti ligos eigą ("žmona pagalbą suorganizavo", "mes nuvažiavom... ir man taip padėjo, kad gydytojų nebereikėjo"). Matyti, kad Kazimieras ligą stengėsi nureikšminti bendrame gyvenimo kontekste ("neturėjau kada sirgt"), nors įprasmino jos patyrimą ("žmogus auga per kančią", "tik susirgęs ėmiau ieškot Dievo, dabar džiaugiuosi", "viskas taip ir turi būti, net vėžys, jeigu susirgai- Tau reikėjo susirgti, jeigu pasveikai- reikėjo pasveikti"). Kazimiero nerimo įveikimo pasirinkta priemonė- darbas ("daug dirbu, nėra laiko galvot apie ligas"), nors jis jau yra įsisąmoninęs, kad jam tai nėra pats tinkamiausias gyvenimo būdas ("man reiktų metastazių, nebent kad sustočiau, per daug dirbu").

Selektyvi interpretacija, altruizmas

     4. Eugenija. Išsilavinimas: aukštasis. Ištekėjusi. Amžius: 64 metai. Susirgo 1988 metais. Gydėsi chemine ir spindulių terapija, atsisakė būtinos operacijos (1988 m.). Dgn. Ca mammae dex III st.

Negalėjau tada sirgt. Vaikai buvo nedideli: dukrai tik šešiolika, sūnui keturiolika. Labai skaudu mamos netekti. Mane pačią mama tokiame amžiuje paliko. Jai  irgi buvo vėžys. Tai kai aš susirgau, pagalvojau: ne, aš savo vaikų nepaliksiu. O mamai visada vaikai maži,- ar jiems šeši mėnesiai, ar šešiolika metų, ar dvidešimt šeši. Nesutikau tada operacijos daryt. Gydytojai buvo labai pasipiktinę, kai kurie net kvaile išvadino, sakė, kad, matyt, mirt užsigeidžiau, nes jei padarytų operaciją, tai dar pagyvenčiau. Bet aš kitaip manau. Mano mamai darė operaciją, ir, kas iš to? Vis tiek mirė. Tai aš nusprendžiau jau geriau nedaryti operacijos ir dar pagyventi. Tas auglys prieš dvejus metus pajuodo. Kartais pagalvoju, net juokinga: gal iš pykčio, kad neišeina manęs sutvarkyti. Kiek žinau,   kitoms moterims jis išsiplečia į limfmazgius, o aš jį laikau suspaudusi, tai jis ir juoduoja. Bet operacijos daryti nesirengiu. Man atrodo, kad jeigu jį išpjautų, aš būčiau kažkaip labai lengvai pažeidžiama. Jis dabar tarsi užkemša manyje kažkokią skylę. Oi, daug ko mane liga išmokė! Labai pakeitė mano gyvenimą. Dabar gyvenu tik šia diena, negalvoju apie ateitį, tik apie šią dieną. Anksčiau tai kitaip buvo. Net kai vyrą rinkausi vis galvojau: o gal sutiksiu dar geresnį, ir  dar  geresnį, ir dar geresnį. Dabar ką gyvenimas siunčia, tuo džiaugiuosi. Ir pasveikau, matyt, todėl, kad tikėjau gyvenimu. Norėjau gyventi. Rašiau mokslinį darbą, auginau vaikus. Man turėjo  pasisekti. Ta liga, nors yra manyje, bet jos tarsi nėra. Svarbiausia negalvoti apie ateitį-  tik apie šią dieną. Ir žiūrėti, ką gero dar galima nuveikti.

Eugenijos supratimu, liga joje turi tam tikrą paskirtį ("užkemša manyje kažkokią skylę"). Ligos įveikimą ji aiškina pareiga gyventi dėl vaikų ("negalėjau tada sirgt"). Atsisakymas operuotis rodo Eugenijos neigiamą nuostatą operacijos atžvilgiu, susijusią su mamos mirtimi ("mamai darė operaciją, ir, kas iš to, vis tiek mirė") ir kartu tikėjimą savo pačios įtaka vėžiui ("aš laikau jį suspaudusi").

Reinterpretacija, alternatyvos vystymas, altruizmas

     5. Vytautas. Išsilavinimas: nebaigtas vidurinis. Vedęs. Amžius: 65  metai. Susirgo 1985 metais. Gydėsi spindulių terapija. Atsisakė operacijos. Dgn. Ca laryngis III st.

Kai susirgau, norėjo operuot. Pasakiau: nesutinku, nes man atrodė, kad man ne tas, kas jiems matosi. Vienas sako tą, kitas tą, sumaišė visas diagnozes. Tik švitint tai švitino. Bet irgi nesutikau švitint tiek, kiek reikia, tik keturiolika kartų. Mane švitinimas labai blogai veikia. Iš liežuvio kraujas tekėdavo. Tik gerai, kad "Vakarinėse Naujienose" radau straipsnį apie medetkas. Jos labai padeda nuo auglių ir skalavimui, ir viskam. Pradėjau gert ir skalaut daugiau, nei metus su  mažom pertraukom. Buvo ten man pasmakrėj iškilimai, tai aš juos nakčiai pamasažuodavau, pamasažuodavau, ir iš ryto lyg nebebūdavo. Dar ėjau į Bažnyčią. Man kunigas pasakė, kad vasario trečią yra Šv. Blažiejaus kankinio diena, kai jis gydo nuo gerklės ligų. Tai aš tą vasario trečią nuėjau, ir ten va taip (parodo) sukryžiuotas žvakutes pasmakrėn dėjo. Ir nuo tada man ėmė labai geriau darytis. Tai po to kiekvienais metais vasario trečią žvakutes taip dedu ir man visiem metam užtenka. Tai ir galvoju, jei vertas būsiu, tai gyvensiu. Labai Dievu tikiu. Malda man ir padėjo pasveikt. Čia tiek pergyvenimų turėjau. Sūnus pernai paskendo. Dabar anūkui turiu už tėvelį būt. Vargšiukas jis, taip tėvelio pasiilgo. Turiu daryt viską, kad senelis būtų kaip tėvelis. Tikrai Dievas yra. Sakau vis sau: stenkis, ir Dievas padės.

 Vytautas ligos įveikimą aiškina savo paties pastangomis ("pradėjau gert (medetkas)", "nakčiai pamasažuodavau, ir iš ryto lyg nebebūdavo") ir išprašyta Dievo pagalba ("žvakutes pasmakrėn dėjo, ir nuo tada ėmė geriau darytis", "malda man ir padėjo pasveikt"). Matyti, kad Vytautas jaučiasi galįs įtakoti savo ligą per santykį su Dievu.

Perkėlimas, alternatyvos vystymas

     6. Petras. Išsilavinimas: nebaigtas pradinis. Amžius: 77 metai. Susirgo 1987 metais. Gydėsi spindulių terapija. Dgn. Ca pulmonis dex lobi inter centrale III st.

Gydžiausi, bet kad pagijau, tai tik mano žmonos nuopelnas. Oi, bet žinokit, kaip mane žmona gudriai pagydė (pralinksmėjęs)! Po operacijos ji mane pradėjo tokiais vaistukais girdyt. Aš jos klausiau, kas ten tokio, o ji tik juokėsi ir sakė: gerk, gerk, greičiau pasveiksi. Ir man ėmė geriau darytis. Aš jos vėl klausiu: Ką Tu man duodi, kad aš jau pasaulį pamačiau. Ji sako: grįšim namo, parodysiu. Kai parodė, vos neapsivėmiau. Pasirodo, jinai mane rupūžių antpilu girdė. Prisiklausė ten iš kažkokios bendradarbės, kad rupūžės vėžį tikrai išgydo, tai ir sugirdė man tris rupūžes. Tai po to, kai pamačiau, nebenorėjau tų rupūžių gert. Būtų jau geriau nesakiusi ir nerodžiusi. Pamačiau, kaip tą antpilą gamina. Būtinai, atseit, reikalinga tokia rauplėtoji, kur sklepuose būna. Po to ją per tris dienas uždarytą stiklainy nukakina, po to ant gyvos užpila pusę litro degtinės ir ji per kelias minutes nusibaigia. Tada jos lavonėlį tris dienas laiko toj degtinėj, tada  perfiltruoja, ir jau galima gert. Tai aš tą procedūrą pamatęs ir nustojau gert. Bet man tada ėmė blogiau darytis. Pagalvojau, o gal tikrai nuo tos rupūžės man pagerėję buvo, be to, žmona labai nusiminė, kad nebegėriau. Tai aš užsimerkiau ir vėl ėmiau gert. Kai gyvent norisi, bet kokį brudą gali išgert. Ėmiau net pats tas rupūžes gaudyt. Visgi turbūt jos gerai veikia. Tie nuodai, kuriuos jos išleidžia, veikia tik auglį, o šiaip kūnui nieko blogo padaryti negali. Tai nuo tų rupūžių  nuodų mano vėžys ir išnyko. Viso aštuonias rupūžes sugėriau. Ir dabar kartais dar išgeriu, kad stipresnis būčiau, kad ligas išvarytų.

Petras savo pasveikimą laiko žmonos nuopelnu ("kaip mane žmona gudriai pagydė"). Matyti, kad Petras tikėjo pasirinkto gydymo veiksmingumu ("nuo tų rupūžių nuodų mano vėžys ir išnyko") ir turėjo stiprų norą gyventi ("kai gyvent norisi, bet kokį brudą gali išgerti").

Loginė analizė, alternatyvos vystymas, altruizmas

     7. Antanas. Išsilavinimas: aukštasis. Vedęs. Amžius: 75 metai. Susirgo 1987 metais. Jokių ligos simptomų nejaučia nuo 1992  metų. Gydytas chirurgija, spindulių ir chemine terapija. Dgn. Ca laryngis III st.

      Iškart po operacijos aplankė draugas, kuris patarė žaizdelę gydyti šlapimu. Jis man paaiškino, kad šlapimas yra natūrali  gydymo priemonė, niekuo nekenksminga, paties organizmo gaminama. Tik patarė prieš pradedant gydytis šlapimu kelias dienas pabadauti, o po to valgyti česnakus, svogūnus, kad organizme pasinaikintų bakterijos, tokiu šlapimu tepti žaizdą ar gerti po stiklinę kiekvieną rytą. Iš pradžių man atrodė bjauru, bet tas mano draugas yra labai visuomenėje gerbiamas žmogus, labai protingas, apsiskaitęs, ir jis pats gydosi nuo įvairių ligų šlapimu. Taigi, aš nusprendžiau pabandyti. Negalėjau valgyti česnakų, svogūnų, tai tik pabadavau ir ėmiau gert šlapimą. Ir man tiesiog akyse ėmė šviesiau darytis. Žmona labai nustebusi buvo. O aš tada pilnai sugalvojau sau maitinimosi programą ir iki šiol jos laikausi. Nevalgau mėsiškų patiekalų, stengiuosi   vartoti   tik   šviežią maistą,  daugiausiai augalinį. Stengiuosi nepersivalgyti, nes tai nuodija organizmą. Žodžiu,  labai nuo tada rūpinuosi, kad organizmas gautų pakankamai reikalingų maistinių medžiagų. Sportuoju. Mėgstu dirbti sode. Sveikata nesiskundžiu, esu sveikas kaip ridikas. Dabar tik noriu, kad ir kiti žmonės suprastų, kokius stebuklus gali daryti šlapimas. Svarbiausia žmonėms turėt viltį. Va ir aš, prieš pradėdamas gert šlapimą, turėjau viltį, kad turi būti koks nors gydymo metodas, nuo kurio aš pasveikčiau. Tai tikrai labai geras metodas, tik reikia išdrįsti juo pasinaudoti. Kai kurie žmonės gali to nesuprasti, bet nereikia kreipt į tai dėmesio. Jei aš bučiau kreipęs, bučiau nepasveikęs. Kai kurie kiti draugai iš manęs tik juokėsi: "jei jau geria savo sisi, tai jam galvoj ne visi". Bet juokiasi tas, kas juokiasi paskutinis.

Antano įsitikinimu, pats žmogus gali būti sveikimo situacijos šeimininkas, svarbu tuo tikėti ("turėjau viltį, kad turi būti koks nors gydymo metodas, nuo kurio aš pasveikčiau") ir pasirinkti tinkamą gydymosi būdą ("niekuo nekenksmingą").

Bus daugiau...

Doc. Dr. Aistė Diržytė UAB Vadybos ir psichologijos institutas

Daugiau informacijos: info@vipinstitutas.lt