Įveikusių onkologinę ligą kokybinis tyrimas (2 dalis)

Autorė nerekomenduoja pateiktais autentiškais pasakojimais remtis kaip patikimais gydymosi nuo vėžio metodais!

Reinterpretacija, altruizmas

     8. Ona. Išsilavinimas: specialus vidurinis. Amžius: 40 metų. Serga nuo 1990 metų. Gydyta chemine, spindulių ir chirurgine terapija. Dgn. Ca corporis uteri III st.

Kaip man atsibodo ta liga. Turiu nesveiką vaiką. Kai tik susirgau, jam buvo keli metukai. Nenorėjau vyro vieno su tokia našta palikti. Kai tik vaikas gimė, siūlė jį atiduot augint į invalidų namus, bet aš nenorėjau. Man Dievas tą vaiką davė, aš jį pati ir auginsiu, pasakiau sau. Kai gydytojai pasakė, kad labai sunkiai sergu ir greit mirsiu, pažadėjau vyrui: ne, aš Tavęs nepaliksiu, aš turiu paaugint mūsų vaikelį. Mano likęs gyvenimo terminas buvo dvi savaitės, o kaip aš didžiavausi, kai  po mėnesio nuvažiavau pas gydytoją pasirodyt, kad dar gyvenu. Ir gyvensiu, tada pasakiau. Ir galiu pasakyt, kad laiminga buvau, nors ir kaip sunku buvo. Tik dabar kažkas užėjo. Jautri pasidariau, gal pavargau taip gyventi. Bet žinau, kad nieko pakeisti negalima. Labai pikta, kai žmonės kartais su užuojauta pasako:  tokia jauna, o jau prie mirties. Man norisi jiems pasakyti: aš dar gyvensiu, žmonės, gyvensiu. Ir labai norisi padėt tokiom moterim, kaip aš, panašaus likimo. Norisi susikabint už rankų ir pasijust siena, kurios niekas negali įveikti - nei gyvenimo sunkumai, nei vyrų neištikimybė, nei vyrų girtavimai, panieka, ligos, nes motinos turi gyventi dėl savo vaikų.

Onos įsitikinimu, ligos eiga pavaldi žmogui ("gydytojai pasakė, kad greit mirsiu", "pažadėjau vyrui: ne, aš Tavęs nepaliksiu, turiu paaugint mūsų vaikelį"). Dabartiniu metu Ona turi sunkumų santykiuose su vyru, bet stengiasi įprasminti gyvenimą ("motinos turi gyventi dėl savo vaikų").

Kognityvinė redefinicija, numatymas

     9. Stasė. Išsilavinimas: aukštasis. Netekėjusi. Amžius: 66 metai. Susirgo 1985 metais. Fizinių susirgimo simptomų nejaučia nuo 1987 metų. Dgn. Ca p. rectosigmalis III st.

Man ten ne vėžys buvo, tik uždegimas. Susirgau taip staiga. Atsiguliau į onkologinę ligoninę, nes ten labai gerų gydytojų esama. Padarė operaciją, ir viskas praėjo. Aš pati kažkaip nujaučiau, kad man reikės operacijos, ir kad tik ji gali man padėti. Juk man ten viskas atrodė kažkaip užkrėsta, apnuodyta, o per  operaciją išėjo visi nuodai iš organizmo ir pabaigai ištekėjo švarus kraujas, kuris viską nuplovė. Man tai pats geriausias ženklas- jei jau išteka švarus kraujas, tai viskas gerai. Po to iškart pradėjau taisytis. Tiesiog jauste jaučiau, kad many nebėra uždegimo, galiu rami gyventi toliau. 

Stasė pervardina savo ligą ("tik uždegimas"). Palanki nuostata operacijos atžvilgiu ("nujaučiau, kad tik ji gali man padėti") liudytų jos teigiamą poveikį ("po to iškart pradėjau taisytis").

Loginė analizė, numatymas, altruizmas

     10. Elena. Išsilavinimas: aukštasis. Netekėjusi. Amžius: 70 metų.  Susirgo  1990 metais. Dgn.  Ca mammae dex III st.

Kai padarė biopsiją, išsiklausinėjau gydytojų, ir sužinojau, kad man trečia stadija. Dar ne paskutinė, pagalvojau. Mano senelė vis sakydavo, kol yra bent takelis išeiti, tai dar ne smerčius. Tai va taip ir patikėjau, kad ne smerčius, ir, va, gyvenu. Ketvirta stadija jau būtų blogai, bet iš esmės irgi ne didelė bėda. Gyvenime viskas taip sutvarkyta, kad visada yra takelis išeiti. Žinau, kad prieš mirtį vėžininkai labai kankinasi, ir tada jau mirtis yra jiems tas takelis. Na, ir kas čia baisaus, ta mirtis. Gal ten dar geriau bus. Čia visokie vėžiai, skausmai, o gal ten kas nors kaip pasakoj laukia, koks nors rojaus sodas. A, aš tai nepergyvenu.  Džiaugiuos, kad man dar tik trečia, bet jei kada ir ketvirta jau būtų, per daug nenusiminčiau. Vis tiek visi kada nors mirsime, ar nuo vėžio, ar nuo ko nors. Kiek jaunų dabar miršta. Patys užsimuša. Žmogau, gali kabintis už gyvenimo kiek tik gali, bet kai ateina kam nors laikas, tai ateina. Aš dar norėčiau pagyvent. Taip  ramiai sau viena gyvenu, niekur neskubu. Vaikų nei vyro neturiu. Labai greit gyvenimas prabėgo. Kartais pagalvoju, gerai būtų, jei turėčiau vaikų, bet kad mano sesers duktė man kaip vaikas. Draugių daug turiu, jos visos man skambina, skundžiasi, kaip sunku dabar pragyventi be pinigų. O aš, kai tik viena, tai man pensijos užtenka. Gerai, kad tas telefonas yra. Vis skamba ir skamba. Manim žmonės kažkaip labai pasitiki. Vis pasakojasi. Net draugių vaikai. Ateina kada, ir ima guostis. Net pagalvoju, nors turiu vėžį, bet man nėra taip blogai. Nereikia mažų vaikų krūvos išmaitinti, nereikia rūpintis, kad vyras neištikimas ar, kad darbe algos ilgai neišmoka. Aš tik Dievui dėkoju, kad mane nuo visokių bėdų saugo. Į Bažnyčią dažnai nueinu, pasimeldžiu. Šį sekmadienį kunigas sakė: "Nekaltink tamsos, bet uždek bent žvakutę". Tiesiog mano gyvenimo paslaptį atspėjo. Visada galima uždegti žvakutę, jei labai tamsu, visada galima ką nors padaryti. Ir reikia tik žiūrėt, ką gali padaryti. Aš nesigydžiau nuo savo vėžio kažkokiais specialiais būdais, dariau, ką daktarai liepė, ir pati vis kasdien pasitikrindavau, ar dar gyva. Geriausia pasirąžyti kiekvieną rytą. Jeigu kai rąžaisi viskas tavyje juda, tai dar esi gyvas. Jei kas nors nutirpę - reikia pamasažuoti, kad atsigautų. Man atrodo, kad aš visą save taip sujudindavau, sujudindavau, ir tada - pirmyn. Ar numezgei ką nors, ar valgyt ką skaniai pasidarei, ar svečių užsikvietei. Jeigu būčiau sėdėjus ir tik galvojus, kokia aš vargšelė, kokia baisia liga sergu, tai turbūt jau seniai numirus būčiau. Kol esi gyvas, tai vis ką nors darai, vis kaip nors judi.

Elena sveikimą aiškina savo pačios savybėmis ("pati vis kasdien pasitikrindavau", "visą save sujudindavau", "reikia žiūrėti, ką dar gali padaryti") ir viltimi pagyventi ("dar tik trečia (stadija)", "patikėjau, kad dar ne smerčius, ir, va, gyvenu").

Humoras, pabėgimas, alternatyvos vystymas, altruizmas

     11. Vladas. Išsilavinimas: specialus vidurinis. Amžius: 54 metai. Susirgo 1989 metais. Gydėsi chirurgija ir chemine terapija. Dgn. Ca ventriculi p. pylori III st.

Mano geriausi vaistai? (Pašoka, iš spintelės paima tris buteliukus) Va, bitneris, čerkutė ir šaltalankis. Tai ne ta bjaurybė chemija. Piktas aš ant tų daktarų kaip nežinau kas. Kai jų vaistais gydžiausi, tai man tik blogėjo, kai ėmiau savo - iškart geriau pasidarė. Bitnerį tai draugas patarė, kai tik susirgau. Sako, labai sveikas. Tada dar jo nebuvo galima gaut, ne taip kaip dabar, visos vaistinės užverstos. Labai stiprina, nuolat gerdamas gali stiprus kaip jautis pasidaryt. O va čerkutė tai šiaip, kad šilčiau būtų, dėl bendros nuotaikos. Čia Kagora vynas. Jis labai sveikas. Pradėjau gert po truputį, kai tik susirgau. Irgi draugas patarė. O šaltalankis tai žaizdas visas gydo. Tai kaipgi aš su tokiais vaistais galėjau nepasveikt? (juokiasi) Neturėjau kada sirgt (susimąsto). Mama vėžiu sirgo. Bet ji labai ilgai sirgo, gal dvidešimt metų. Jai vis tai pagerėdavo, tai pablogėdavo. Pernai mirė. Sesuo irgi vėžiu serga, jai turiu padėt, viena gyvena. Ir žmonai manęs reikia, ir draugams, ir vaikams, ir anūkėliai ramybės neduoda. Visiems aš reikalingas. Nuo jaunystės šitaip. Jei jau kam nors ko prireikia, ar nemoka padaryt, ar pasipasakot nori, tai vis manęs ieško. Bet aš tai nemažai ir sugebu, nesiskundžiu. Ir iš medžio drožinėju, ir valgyt skaniai gaminu, ir megzt moku. Net pravardę turiu: "Auksinės rankos". Kai svečiai žmoną giria, oi, kokį Tu skanų patiekalą padarei, tai ji juokiasi: čia mano "Auksinės rankos" padarė. Kaipgi žmona be manęs išsiverstų, jei numirčiau?(juokiasi) Neims manęs biesas. Va, šitie trys (rodo buteliukus) saugo.

Vladas pasveikimo priežastimi laiko gerai pasirinktą gydymosi būdą ("iškart geriau pasidarė", "neims manęs biesas, va, šitie trys saugo"). Matyti, kad teigiamas savęs vertinimas ("Auksinės rankos") labai įtakingas prasmei gyventi ("visiems aš reikalingas", "kaipgi žmona be manęs išsiverstų").

Alternatyvos vystymas, selektyvi interpretacija

12.  Marius. Išsilavinimas: aukštasis. Nevedęs. Amžius: 36 metai. Susirgo 1983 metais. Jokių fizinių ligos simptomų nejaučia nuo 1987 metų. Dgn. Lymphosarcoma IV st.

Dar mažas buvau, bet prisimenu, gydytojai iš pradžių negalėjo nustatyti diagnozės. Įtarė auglį tarp inkstų ir kepenų. Gydžiausi, ir jau buvo nieko, bet 1985 metais kieme su draugais boksavausi, ir po to vėl labai pablogėjo. Per savaitę atliko tyrimus, rado cistą. Buvo labai kritęs hemoglobinas. Mamai daktarai pasakė, kad jau viskas. Tada mama norėjo mane vežt į Maskvą, pas labai gerus gydytojus. Bet šitie daktarai atkalbinėjo, sakė "jam trys mėnesiai daugiausia liko, o Tu čia važinėsi, geriau pabūk su vaiku ramiai iki mirties". Tik vienas gydytojas mamą paskatino nekreipt dėmesio į tas kalbas: "jeigu čia būtų mano vaikas, tai aš Jūsų vietoj dar nesustočiau". Mama tada važiavo į Aušros vartus ir ten galutinai apsisprendė mane vežti. Taigi, mes nuvažiavom į Maskvą, ir mama kažkaip sugebėjo patekti pas labai gerą gydytoją. Man paskyrė vaistus, ir jau po šešių savaičių kraujas galutinai atsistatė, hemoglobinas buvo net 140. Per tas šešias savaites priaugau devynis kilogramus, ir paskui net pergyvenau, kad toks storas. Valgiau labai gerai, net naktį. Tiesa, man buvo labai svarbu, kad kai gydžiausi negulėjau ligoninėje. Apskritai, tai taip negalima, bet mama buvo susitarus. Man tik suleisdavo vaistus, ir paleisdavo. Tas man labai padėjo, labai gerai nebūti ligoninėje. O apie vaistus, kuriuos gėriau, tai buvau prisiskaitęs. Iš knygų sužinodavau, koks kurio poveikis. Bet vieną kartą jau buvo geriau pasidarę, ir nebenorėjau gerti. Tada mama mane įtikino, kad būtinai reikia gerti, nes vaistai užmuša piktas ląsteles, ir jei nors viena ląstelė kad ir mažajame pirštuke liktų nesunaikinta, ji gali vėl pradėti daugintis. Taigi, aš sugėriau visus vaistus ir sunaikinau visas piktas ląsteles. Tiesa, po to buvo toks nemalonumas. Mokykloj gavau į rankas savo medicininę kortelę, ir atsivertęs pamačiau, kad man užrašyta Hodžkino liga. Tada puoliau baisiai pergyventi, kad tas mano pagerėjimas tik laikinas, kad čia nieko nebus. Anksčiau buvau girdėjęs vieną daktarę sakant, kad su Hodžkino liga gyvena ne ilgiau, kaip iki trisdešimties. Bet mama vėl mane į vietą pastatė. Nusiraminau. Neatsimenu, kaip jai tai pavyko, bet jai labai daug pavyko.

Marius savo pasveikimą laiko mamos nuopelnu ("jai labai daug pavyko"). Iš pasakojimo matyti mamos įtaka ("mamai pasakė, mama norėjo, mama paskatino, mama važiavo, mama susitarė, mama įtikino, mama į vietą pastatė"), bet ir paties Mariaus pastangos ("apie vaistus, kuriuos gėriau, buvau prisiskaitęs") bei tikėjimas gydymosi veiksmingumu ("sugėriau visus vaistus ir sunaikinau visas piktas ląsteles").

Loginė analizė, afektinis reguliavimas

13. Ana. Išsilavinimas: vidurinis. Našlė. Amžius: 74 metai. Susirgo 1961 metais. Gydėsi chirurgija, chemine bei spindulių terapija. Pastaruoju metu skundžiasi kitais negalavimais, vėžinio susirgimo simptomų nejaučia nuo 1965 metų. Dgn. Ca ovarii sin IV st.

Man gydytojai pasakė, kad turiu vėžį, ir jau ketvirta stadija. Tai buvo prieš keturiasdešimt su viršum metų. Tada gulėjau Polocko gatvėj, nes viskas mano viduj buvo labai supūliavę. Gal aš čia pati viską pasidariau. Kai buvau jauna, turėjau persileidimą, ir gydytojai pasakė, kad negalėsiu turėti vaikų. O aš ir vyras vaikų labai norėjom. Tada aš ėmiau gert tokius vaistus, dabar neatsimenu, kaip vadinasi. Man tokia moterytė pasakė, kad nuo tų vaistų galima pastoti. Bet kai nuėjau pas savo gydytoją, tai ji man pasakė, kad negerčiau, nes gali tik blogiau būti. Aš jos nepaklausiau, vis tiek gėriau, ir paskui auglys pilve išaugo, toks didelis, didelis, kaip nėščia moteris atrodžiau. Tai kai gydytojai mano tuos pūlius ištyrė, pasakė, kad tik kelios savaitės gyventi liko. O į tą ligoninę, kur gulėjau, atsiuntė tokį jauną gydytojuką, jis angelas, o ne žmogus. Dabar jis irgi jau senas, kaip ir aš. Tai jis mane pirmą kartą pamatė koridoriuj. Taip atidžiai pasižiūrėjo, aš į jį irgi. Bet jo man neskyrė. Mane turėjo gydyti tokia kita gydytoja. Bet vieną dieną, jis ateina į mano palatą, ir sako: einam su manim. Taip mane pervedė į jo palatą, kad jis gydytų. Tai jis mane ir pagydė. Jis man gyvybę išgelbėjo. Ateina vieną dieną, ir sako: Ana (vardas pakeistas), sutik operuotis, aš Tave išoperuosiu, ir Tu pasveiksi. Aš jam sakau: daktare, kad man jau nedaug gyventi liko, kam dar ta operacija, ir Jums vargas, ir man. O jis neatstoja: Sakau Tau, leisk man Tave operuoti, ir pamatysi, kaip pasveiksi. Pasakiau jam, kad pagalvosiu. O mano vyras tada labai gėrė. Pamaniau, kas bus, tas, leisiu operuoti. Naktį tokį sapną susapnavau: žiūri į mane mano daktaras ir sako: operuokis, ir pasveiksi. Kitą dieną pasakiau savo daktarui: gerai, operuokit mane, oi, kaip jis apsidžiaugė ! (nušvinta) Tada jis man pasakė, kad naktį sapnavo mane, ir kad aš sapne sutikau operuotis. Tik pamanykit! Sapnais sako negalima tikėt, kur tau negalima, visą teisybę pasako. Kai man padarė operaciją, susapnavau tokį sapną: Einu keliu, aplink tik vieni griuvėsiai. Staiga susitinku kažkokią moterį, kuri man sako: einam, einam, nebijok, mes praeisim visą šitą. Ir staiga griuvėsiai baigiasi, priešaky lyg kokie vartai, o pro juos lyg saulė šviečia. Prie tų vartų auga medis, lyg fikusas. Staiga pakyla stiprus vėjas, ir nupučia to medžio apatinius lapus, tik viršūnė palieka. Ir aš pagalvoju: liko, kas svarbiausia, dabar jau žinau, kad pasveiksiu. Ir tada atsibudau žinodama, kad tikrai pasveiksiu. Mano daktaras labai tikėjo, kad pasveiksiu. Jis man vis sakė, Tu turi pasveikti, Tu turi pasveikti, aš Tave operavau, ir aš noriu, kad Tu pasveiktum. Angelas tas mano daktaras. Jis man kažkaip net už vyrą artimesnis. Vyras tai prieš dvylika metų mirė, nes labai gėrė. O daktaras tai šventas žmogus. Oi, kaip aš juo tikiu, kaip aš juo tikiu. Meldžiuosi už jį, kad Dievas jam sveikatą duotų. Tai taip ir pasveikau, aš pati sau atrodau kaip žmogus pasaka, šitiek metų jau gyvenu. Mane mano daktaras dabar norėjo į kažkokias konferencijas vežti, kitiem daktaram rodyti, bet aš tai nelabai noriu. Ką ten. Visgi vėžys. Nebuvo taip, kad pasigydžiau tada, ir užmiršau. Ne. Labiausia vargino, kad žmonės kiti mane gąsdino: negali žinoti, kada tas vėžys pasikartos. Gėriau ir tokių žolelių, tokia kaimynė patarė, stengiaus negalvot. Dariau viską, ką tik galėjau, kad tik pasveikčiau. Oi, kaip mano daktaras džiaugėsi, kai sveikau. Bet svarbiausia tai yra būtinai būti užsiėmusiam, daug dirbti. Tada užsimiršti, kad baisią ligą turi, o kai užsimiršti, tai gali gyventi.

Anos pasveikimui įtakingiausias buvo tikėjimas gydytoju ("kaip aš juo tikiu!") ir noras pasveikti, ypač dėl gydytojo lūkesčių ("jis man sakė: aš noriu, kad Tu pasveiktum", "jis man už vyrą artimesnis"). Matyti, kad teigiamas pastiprinimas ("kaip mano daktaras džiaugėsi, kai sveikau") skatino jos pačios pastangas ("dariau viską, kad tik pasveikčiau", "gėriau ir tokių žolelių").

Reinterpretacija

14. Feliksas. Išsilavinimas: aukštasis. Vedęs. Amžius: 76 metai. Susirgo 1987 metais. Fizinių susirgimo simptomų nejaučia nuo 1989 metų. Dgn. Ca laryngis III st.

Aš gudrus buvau ir pasveikau. Man gydytojai skyrė trisdešimt kartų švitint prieš operaciją, bet aš tik keturis švitinausi. Kiti kur su manim palatoj gulėjo seniai jau po žeme, o aš dar kaip vijurkas. Pasakiau tada savo gydytojui: gana, ir nebėjau į tas procedūras. Man atrodo, nuo jų tik blogiau darosi. Tai man padarė operaciją, tada kalbėt mokinausi. Kiti ilgai mokosi, niekaip negali priprast, o man tik parodė, ir išsimokinau, iškart viską supratau. Ir kas čia tokio ta skylutė. Gal ir nepatogu, susikalbėt sunku. Aš anksčiau vestuvėse grodavau, dainuodavau, šposus krėsdavau, o dabar jau negaliu parėkaut, nebent su armonika. Kiti tai kai suserga nebesilinksmina, liūdni vaikšto, o aš tai dar ir dabar, kai pakviečia pagrot, nueinu. Aš toks labai nenusėdintis. Ir dirbau visą laiką. Tik kol ligoninėj gulėjau nedirbau. Kiti jeigu jau vėžį turi, tai iš lovos nesikelia, o man ne taip. Visa laiką krutu. Tada tai ėjau į darbą, nes pusė metų buvo iki pensijos likę, reikėjo pabaigt, o po to tai kur išeina, ten ir dirbu. Ką paimu, tą padarau. Ir inžinierius geras savo laiku buvau, ir muzikantas, ir siuvėjas, ir kas tik nori. Va, dabar tapkutes siuvu ir į turgų nešu pardavinėt, žiūrėkit (atneša), visai neblogai padarau. Sakoma, kol žmogus dirba, tol gyvas. Į sanatorijas jokias niekad nevažiavau, man geriau kur į kaimą: pažvejot, pameškeriot. Viską valgau, viskas man eina. Kiti tai žolytes geria, dietų laikosi, o man tai nieko. Kai kas pikčiau pasidaro, išgeriu kokį šimtą gramų, parėkauju, parėkauju su armonika, ir viskas gerai. Prieš man susergant, sūnus išėjo į Afganistaną tarnaut, tai labai blogai buvo. O dabar viskas tvarkoj, viskas vietoj, ačiū Dievui.

Felikso manymu, jam pasveikti padėjo apdairumas ir atsisakymas gydytis spindulių terapija, kurią laiko labai kenksminga ("kiti jau po žeme"). Feliksas, jo teigimu, pernelyg nesureikšmina ligos, ir nori pabrėžti savo reakcijos į ligą išskirtinumą ("kiti tai kai suserga nebesilinksmina, liūdni vaikšto, iš lovos nesikelia, žolytes geria, dietų laikosi"... "o aš tai - pagrot nueinu, visą laiką krutu, viską valgau..."). Matyti, kad teigiamas savęs vertinimas galėjo būti labai palankus Felikso sveikatai ("ką paimu, tą padarau"-"kol žmogus dirba, tol gyvas").

Loginė analizė, alternatyvos vystymas, susitvardymas, altruizmas

15. Algirdas. Išsilavinimas: aukštasis. Vedęs. Amžius: 69 metai. Susirgo 1989 metais. Dgn. Ca ventriculi III st.

Chirurgas pasakė žmonai, kad liko gyventi man trisdešimt dienų. Aš sužinojau, kad man labai blogai tik po dviejų savaičių, kai nešiau iš registratūros kortelę. Netyčia pažiūrėjau, ir pamačiau, kad man jau rado metastazės limfmazgiuose. Tada labai pasimečiau. Pažįstami žmonės rekomendavo kreiptis į natūropatus. Suradau tokį labai gerą gydytoją, žolininką. Jis man ir grąžino gyvenimą. Pradėjau vartoti vaistažoles, ir jos mane išgydė. Dariausi pats sau įvairius nuovirus. Tų nuovirų darymas labai daug laiko užima, reikia atitinkamai paruošti: surasti, užpilti, išlaikyti, nupilti, pridėti, iškošti. Labai tiksliai laikiausi režimo, žmona net stebėdavosi, kaip aš kantrybės turiu. Bet kai nori gyventi, tai bet kam kantrybės turi. Už tai po to, po dviejų metų, kai sutikau Katedros aikštėj savo palatos gydytoją, tai jis mane pamatęs dideliai nustebo. Tada pakvietė pasitikrint, buvo dvigubas patikrinimas, bet jau nieko nerado. Tai taip ir pasveikau. Nors iš tiesų sunku pasakyt, kas čia suveikė. Aš pats stiprios prigimties esu, Sibire buvęs. Be to, žmona irgi serga, jai irgi sunku, turim vienas dėl kito gyvent. Dar parašinėju kartais, va, neseniai knygą išleido. O gal čia man Dievas padėjo, nežinau. Bet kad melstis tai negaliu pasakyt, kad meldžiausi, ir kad išprašiau sau sveikatą. Tiesiog pasveikau, ir viskas, ką gali žinoti, kaip man čia tai įvyko.

Algirdas įvardina kelias galimas pasveikimo priežastis: save patį ("stipri prigimtis", "tiksliai laikiausi režimo"), geras gydytojas ("jis man ir gražino gyvenimą"), tinkamą gydymosi būdą ("ir jos (vaistažoles) mane išgydė"), prasmė gyventi ("žmona irgi serga... turim gyvent vienas dėl kito", "dar parašinėju kartais"), Dievo pagalba ("gal čia man Dievas padėjo"). Iš pasakojimo matyti, kad noras gyventi ir viltis pasveikti paskatino Algirdo pastangas gydytis pačiam ("kai nori gyventi, tai bet kam kantrybės turi").

Altruizmas, susitvardymas, reinterpretacija

16. Darius. Išsilavinimas: aukštasis. Amžius: 36 metai. Susirgo 1980 metais. Dgn. Ca ventriculi IIIst.

Dvi savaitės buvo praėję nuo vestuvių, kai susirgau. Nustatė, kad man vėžys. Pagalvojau, Dieve, Dieve, už ką mano mergaitė tokios bausmės nusipelnė, kad aš ją tokią jauną našle palikčiau. Prisimenu, ji tada atėjo į palatą, apsikabino, ir verkia. Aš jai sakau, neverk, viskas bus gerai, o ji dar labiau pradėjo verkt. Tada aš irgi apsiverkiau. Taip abu apsikabinę ir verkėm. Kai ji išėjo, pasakiau sau: Tu padarysi viską, kad gyventum. Labai sunku buvo pačiam tikėti, kad gyvensiu, nes vėžys visgi yra labai baisi liga. Visi draugai kažkaip su manim jau nenormaliai buvo elgtis pradėję, kaip su pasmerktuoju. Labai sunku buvo pačiam patikėti, kad gali dar ką nors padaryti. Bet sakiau sau: Tu gali tai padaryti dėl jos, Tu privalai tai padaryti. Netikėjau, kad esama stebuklų, bet kažkaip pats visom jėgom stengiausi padaryti stebuklą. (susimąsto) Labai ją mylėjau. Tokį gražų gyvenimą buvau svajonėse susikūręs, kaip namą statysiu, kaip vaikučius auginsim, kaip mylėsim vienas kitą. Ir štai, viskas žlunga. Negalėjau leisti, kad taip atsitiktų. Iki tol labai ignoruodavau gydytojus, bet pasidariau paklusnus kaip ėriukas. Dariau viską, ką man liepė, gėriau visus vaistus, vis tiek jie juk mokslus baigė, turi nusimanyti. Ir kažkaip man ėmė gerėti. Paleido į namus, o ten su savo mergaite visai atkutau. Pradėjau namą statyti, ir labai greitai pastačiau. Pasirūpinau, kad būtų gerai įrengtas, kad būtų patogu jame gyventi. Po kelių metų susilaukėm vaikučių. Turiu sūnų ir dukrą.

Darius tiki, kad jis pats galėjo įtakoti ligos eigą ("pasakiau sau: Tu padarysi viską, kad gyventum"), ir sveikti jį paskatino meilė žmonai ("Tu privalai tai padaryti dėl jos"). Iš pasakojimo matyti, kad Darius turėjo aiškų tikslą gyventi ("tokį gražų gyvenimą (ateitį) buvau svajonėse susikūręs"). Kol jis jautėsi galįs būti įtakingu savo gyvenimui ("visom jėgom stengiausi padaryti stebuklą"), jam tai ir pavykdavo ("viskas gerai sekėsi").

Reinterpretacija, efektyvus reguliavimas, altruizmas

17. Neringa. Išsilavinimas: vidurinis. Netekėjusi. Amžius: 28 metai. Susirgo 1990 metais. Ligos simptomų nejaučia nuo 1992 metų. Dgn. Ca ovarionem III st.

Kaip netikėtai susirgau, taip netikėtai ir pasveikau. Jau su mama manėm, kad atėjo paskutinioji. Tada mama sužinojo, kad yra ekstrasensas, kuris visas ligas gydo, net vėžį. Pas jį labai sunku patekti, nes žmonės miniom plaukia. Tai mes su mama vis tiek nusprendėm nuvažiuot. O mano sesuo buvo neseniai mirusi, avarijoj žuvo. Ekstrasensas pasakė, kad šalia manęs yra jos dvasia. Aš labai pergyvenau dėl sesers mirties, nes kaip tik tą dieną ji važiavo iš kito miesto manęs pasiimt, kad važiuotumėm paatostogaut, ir va, tik gaunam žinią, kad jau žuvusi. Tai ekstrasensas pasakė, kad sesuo nenori man nieko blogo, ji nori, kad aš liaučiausi pergyvent. Man būnant pas tą ekstrasensą, jis matė, kaip mano sesuo pradėjo siųsti man kažkokią šviesos energiją, ir sakė, kad dabar ji tą energiją visada siųs, kad aš greičiau pasveikčiau. Pagal mano karmą, man dar reikia gyventi, ir man bus blogai, jeigu aš numirsiu. Sesuo iš ano pasaulio daro viską, kad tik aš nenumirčiau. Aš labai mylėjau tą savo seserį. Kitą dieną vakare man lyg pasivaideno, lyg susapnavau: pro langą šviečia ryški ryški žvaigždė, o iš jos tokia šviesa į mane sklinda. Ir dar pajutau, lyg Kristus gale lovos stovi. Tai man buvo ženklas, kad gyvensiu. Ir kažkaip ėmiau sveikti. Kas vakarą mintyse pasikalbėdavau su seseria, ir ji man tarsi atsakydavo, tokios atsakančios mintys ateidavo. Nežinau, ar čia tikrai aš su ja kalbėdavausi, ar ji man atsakydavo. Bet man atrodo, ji mane girdėjo. Ir aš tiesiog jaučiau, kaip į mane sklinda kažkokia stebuklinga energija, kuri neturi ribų. Tą vėžį pagydyt vienas juokas. Visų fizinių dalykų versmė yra dvasia. Kūnas tėra išraiška. Mes esam laikini šioj žemėj, anksčiau ar vėliau savo kūnus paliksim. Bet yra kitas gyvenimas. Reikia čia, žemėj, taip gyvent, kad ramia sąžine į kitą gyvenimą nueitum. Reikia mylėt savo kūną, nes mums jis yra duotas aukštesniųjų jėgų. Kūnas tėra priemonė daryti gera. Man sesuo per tuos vakarinius pokalbius yra pasakiusi: Neringute, Tu tik daryk gera žmonėms, Tu tik daryk gera, tada sveika būsi ir savo paskirtį atliksi. Tai aš ir stengiaus daryt gera. Neįsirašiau į Carito organizaciją, bet tik savo aplinkoj, kiek galėjau, ar mamai, ar draugėms. Tiesa, po sesers mirties man buvo šokas, lankiausi pas psichiatrą, antidepresantus gėriau, o dabar viskas kartu praėjo, ir ta depresija, ir ta kita liga. 

Neringos įsitikinimu, sveikata priklauso nuo žmogaus dvasingumo ("fizinių dalykų versmė yra dvasia", "tik daryk gera, tada sveika būsi"). Pokalbiai su seserimi mintyse padėjo Neringai įveikti daugiau kaip pusę metų užsitęsusį liūdesį ir patikėti, kad galima pasveikti ("tą vėžį pagydyt vienas juokas"), jei atsiveria stiprus gydymo šaltinis ("į mane sklinda kažkokia stebuklinga energija, kuri neturi ribų").

     Selektyvi interpretacija

18. Skirmantė. Išsilavinimas: vidurinis. Amžius: 43 metai. Susirgo 1989 metais. Dgn. Ca mammae dex III st.

Kaip pasveikau? Kad kitaip ir negalėjo būti. Aš žinau, kad ta liga man buvo skirta, kad daug ką suvokčiau. Tada buvau ką tik ištekėjus. Vyras nemažai vyresnis už mane. Bet tekėdama jau ko nesitikėjau, tai nesitikėjau. Aš buvau jam tik paklodė, daugiau niekas. Ir po kokių metų susirgau. Nupjovė krūtį. Dabar, galvojau, išsiskirsim, paliks mane ramybėj. Bet aš labai klydau. Pasirodo, jis mane labai mylėjo. Visai nebjauri jam buvau. Ir nelindo jau taip, kaip anksčiau, toks geras pasidarė (susigraudina). Jis manim labai rūpinosi, o kad anksčiau neatstodavo, tai, žinot, turbūt vyrams to reikia. Bet mes ir po mano operacijos mylėjomės, jis dar man žaizdą dezinfekuodavo. Ir aš, atrodo, pasikeičiau. Man jau visai nieko su juo buvo. Tai kai vyras pradėjo mane taip ant rankų nešiot, pagalvojau: ė, ne, Tu dar pagyvensi. Laiminga pasijutau, kad už šito žmogaus ištekėjau. Nors ta mano liga tokia nemaloni, gyvent galima. Vyras labai rūpinosi manim, prižiūrėjo, žolytes kažkokias girdė, man valgyt darė, knygutes skaitė. Jis mane tiesiog nešte išnešė iš ligos. Aš tikrai žinau, kad ta liga man buvo ne šiaip sau. Čia Dievas mane saugo, ar kas. Jau būčiau su vyru išsiskyrus, jei ne liga. O kiekvienai moteriai, sakoma, lemta tik vieną kartą gyvenime laimingai ištekėti. Labai mus suartino ta mano liga, gerai, kad nepraėjau pro savo laimę. Dabar labai mylim vienas kitą.

Skirmantė yra įprasminusi ligos patyrimą ("ta liga man buvo skirta, kad daug ką suvokčiau"), ir susirgimas vertinamas kaip vertingas gyvenimo kontekste ("jau būčiau su vyru išsiskyrus, jei ne liga", "gerai, kad nepraėjau pro savo laimę"). Skirmantės supratimu, jos pasveikimui daugiausia įtakos turėjo vyras ("jis mane tiesiog nešte išnešė iš ligos"); matyti, kad jo meilė sužadino Skirmantėje norą gyventi ("pagalvojau: Tu dar pagyvensi", "laiminga pasijutau").

Ligos įveikimo patyrimo ypatumai

            Analizuodami duomenis, išskyrėme tokius veiksnius:

1. Gyvenimo baigmės pajutimas.

            Vėžinio susirgimo patyrimas daugeliui sergančiųjų susijęs su gyvenimo baigmės jutimo patyrimu:

 Kai susirgo vėžiu, Neringa manė, kad atėjo paskutinioji, Dariui atrodė, kad jau žlunga jo svajonės, Algirdas suprato, kad gydytojai rado metastazes limfmazgiuose, ir labai pasimetė, Marius, pagalvojęs, kad jis nepasveiks, ėmė stipriai pergyventi, Gražina nepatikėjo, kad susirgo vėžiu, Jonas išsigando tokios rimtos ligos, Kazimieras labai susirūpino, sužinojęs diagnozę, Eugenijai buvo skaudu, kad gali palikti vaikus našlaičiais, Ona jautė, kad gali palikti vyrą vieną rūpintis neįgaliu vaiku.

2. Noras gyventi.

            Daugelyje pasakojimų atsispindi noras gyventi, susijęs su priežasčių gyventi patyrimu:

 Eugenija galvojo, kad ji negali palikti našlaičiais savo vaikų, Vytautas mano, kad turi anūkui atstoti tėvelį, Ona jautė, kad turi pati pasirūpinti sunkiai sergančiu vaikučiu, Elenai tiesiog patinka ramus, neskubus gyvenimas, Vladas jautėsi reikalingu sergančiai mamai, seseriai, žmonai, draugams, Anai atrodė, kad jos gydytojas labai nori, jog ji pasveiktų, Algirdas suprato, kad yra reikalingas sunkiai sergančiai žmonai, Darius jautė atsakomybę už žmonos likimą.

3. Viltis pasveikti.

            Pasakojimuose matyti, kad kiekvienas asmuo turėjo viltį pasveikti:

Gražina prisiminė iš vaikystės kaimyno pagijimą nuo sunkios ligos, Jonas apsidžiaugė knyga apie "Gydantį bėgimą", Kazimieras kreipėsi į žolininką, Eugenija nusprendė nedaryti operacijos, kad nemirtų, kaip jos mama, Vytautas kreipėsi pagalbos į Dievą, Petras tikėjo žmonos raginimu sveikti, Antanas turėjo viltį, kad "turi būti koks nors gydymo metodas, nuo kurio aš pasveikčiau“.

4. Tikėjimas gydymusi.

            Daugelis tikėjo gydymosi, kurį jie pasirinko, veiksmingumu:

Gražina tikėjo, kad kamparu galima pagydyti net baisias ligas, Jonas tikėjo, kad sunkiausias ligas galima pagydyti bėgimu, Kazimieras tikėjo, kad jam gali padėti juodojo beržo kempinės lašai, Eugenija tikėjo, kad gyvens, jei nedarys operacijos, Stasė tikėjo, kad pasveiks, tik kai padarys operaciją, Vytautas tikėjo, kad medetkos ir Šv. Blažiejus gydo nuo gerklės ligų, Petras tikėjo, kad auglį gali sunaikinti rupūžių nuodai, Antanas tikėjo, kad galima išsigydyti šlapimu, Vladas tikėjo, kad pasveikti padeda šaltalankis, kuris gydo žaizdas, ir Bitneris, kuris stiprina organizmą, Marius tikėjo, kad vaistai sunaikina vėžines ląsteles, Algirdas tikėjo, kad pasveikti geriausiai padeda žolių nuovirai, Neringa tikėjo, kad sveikti padeda gerų darbų darymas.

5. Tikėjimas savimi.

            Daugelyje pasakojimų atsispindi asmeniško pajėgumo įveikti ligą patyrimas:

 Darius tikėjo, kad jis galės "padaryti stebuklą", Feliksas tikėjo, kad jis pasveiko, nes buvo apdairus, Jonas tikėjo, kad pats išsigydys bėgimu, Eugenija tikėjo, kad pati sugebės sutvarkyti vėžį, ir be gydytojų pagalbos, Vytautas tikėjo, kad jo savimasažai ir malda mažina auglius, Ona tikėjo, kad sugebės nepalikti vyro vieno, taigi, pasveikti, Ana tikėjo, kad ir ji pati įtakoja savo ligą, Neringa tikėjo, kad ligos eiga priklauso nuo jos dvasingumo.          

6. Artimųjų parama.

            Daugelis tiriamųjų ligos įveikimą sieja su artimųjų parama:

 Jonui atrodo, kad jei žmona nebūtų padėjusi, jis būtų ir nepasveikęs, Kazimieras mano, kad žmona jam suorganizavo pagalbą, Petrui atrodo, kad žmona jį išgydė, Antanas mano, kad jam labiausiai padėjo draugas, kuris patarė, kaip gydytis, Marius jaučia, kad mamai pavyko jį pagydyti, Neringai atrodo, kad pagyti jai padėjo mirusi sesuo, kuri siuntė savo energiją, Skirmantei atrodo, kad ją "vyras nešte išnešė iš ligos".          

7. Malda.

            Daugelis tiriamųjų pasveikimo patyrimą sieja ir su malda:

 Jonas iki šiol kasdien kalba rožančių, Kazimieras džiaugiasi per ligą suradęs Dievą, kuris skiria žmogui, būti sveikam ar susirgti, Vytautas mano, kad malda jam padėjo pasveikti, Elena dažnai meldžiasi, Mariaus mama meldėsi, prieš veždama jį gydytis, Ana meldžiasi už savo gydytoją, kad Dievas jam "sveikatą duotų", Neringa meldžiasi, kad pati pasveiktų.  

            Galutinis bendras ligos įveikimo patyrimo apibrėžimas:

Tyrime dalyvavę nuo trečios - ketvirtos stadijos vėžio pasveikusieji ligos įveikimą laiko asmeninių pastangų gyventi, vilties pasveikti, gerai pasirinkto gydymosi, artimųjų paramos bei Dievo malonės pasekme.

Šio tyrimo rezultatus paskelbėme tikėdamiesi, kad tokia informacija gali padėti konstruktyviau bendrauti su tais, kuriems buvo diagnozuotas onkologinis susirgimas.

Doc. Dr. Aistė Diržytė UAB Vadybos ir psichologijos institutas

Daugiau informacijos: info@vipinstitutas.lt