Kaip gimsta ezoteriniai ir pseudomoksliniai mitai

Mitai, kaip religinis reiškinys, žmoniją lydi nuo neatmenamų laikų. Archajiniais laikais, mitu buvo bandoma pagrįsti visą pasaulėvoką ir pasaulėkūrą. Archajinis žmogus, mitinę tikrovę, dažnai laikydavo realesne nei profaniškąją. Tikėjimas mitais, senovėje, žmones nukreipdavo į sakraliąją tikrovę. Mitai buvo tokie svarbūs, kad vieną kartą jį papasakojus, jie tapdavo dogma.

Pasikeitė laikai ir mitinę mąstyseną mūsuose yra išlaikiusios nebent kaimo močiutės, o štai mūsų visuomenėje kasdien užgimsta begalė desakralizuotų mitų. Mitas nūdienos žmogaus nieko nemoko, nieko nepaaiškina ir dabar vertinamas, kaip pasakos ar pramanai. Žinoma, ezoterikos bei pseudomokslų gerbėjai vis tik yra linkę vertinti jų sferose vyraujančius mitus, kaip realybę. Tad galima sakyti, jie yra šiuolaikiniai mitinio mąstymo atstovai.

Toks mąstymo būdas nedaug kuo skiriasi nuo senojo. Tokiam pseudomokslinio mito gerbėjui daug smagiau tikėti tuo, ką sako apsišaukėliai, besivadinantys mokslininkais, ar kokie nors „Ekstrasenų mūšių“ aktoriai. Galima paimti bet kurią knygą apie ezoteriką, paranormalius reiškinius ar pseudomokslus ir išsamiau panagrinėjus, atrasime kiek ten yra netiesos.

Šiame straipsnelyje pabandysime apžvelgti pagrindines tokių mitų atsiradimo priežastis. Vienos jų sąmoningos, kitos sąmoningai nesuvokiamos, tačiau esmė ta pati, nuvesti skaitytoją fantazijos klystkeliais.

Labai įdomu skaityti įvairių specialistų komentarus apie ezoterines ar pseudomokslines idėjas. Štai fizikai ir religijotyrininkai vienu metu komentavo dokumentinį filmą „Didžioji vandens paslaptis“, paremtą pseudomokslininko Emoto Masaru darbais, arba kritika ezoterikų naudojamomis ir, žinoma, iškraipomomis kvantinės fizikos idėjomis. Besidomintiems psichologų nuomone apie paranormalius reiškinius ir asmenų patiriamas psichologines būsenas, iš nesupratimo palaikomas paranormaliomis, siūlau paskaityti psichologo Džonatano Smito knygą „Pseudomokslai: kritinis žvilgsnis“. Taigi, smagu kai specialistai kalba apie tai, ko paprastas žmogus negali pažinti dėl žinių stokos, tada belieka pasikliauti specialistais, kurie nagrinėja, šiuos ezoterinius ir pseudomokslinius mitus. Nors, žinoma, ezoteriko susikrautos pseudomokslų kupros ir grabas neištiesins.

Na, manau pats laikas apžvelgti principus, kurie nulemia pseudomokslinių ir ezoterinių mitų atsiradimą.

Taigi pirmoji priežastis galėtų būti išsigalvojimų platinimas. Skaitant ezoterinę ar pseudomokslinę literatūrą, dažnai remiamasi išgalvotais dalykais. Tarkime, toks ezoterikas Muldaševas, o ir daugelis kitų ezoterinių grupių, labai remiasi Teosofų draugijos vadovės Jelenos Blavackajos idėjomis apie lemūriečius ir atlantus. Begalė pseudomokslinių mokymų ir ezoterikos krypčių šį Blavackajos išsigalvojimą pristato kaip mokslinį faktą. Blavackaja teigė, jog mes esame penktoji civilizacija kuri gyvena Žemėje, iki mūsų buvo dar keturios: adomiečiai, hiperboriečiai, lemūriečiai ir atlantai.

Tos civilizacijos buvo labai dvasiškai pažengusios ir greičiausiai jų palikuonys dabar gyvena daugelio ezoterikų minimoje Šambaloje. Lemūriečiai, pavyzdžiui gyveno Lemūrijos žemyne, o atlantai Atlantidoje. Žinoma, skaitydamas apie tokius dalykus, labiau susipažinęs su paleogeografija žmogus iškart supras, jog tai išsigalvojimai. Niekas iš mokslininkų nerado tokio prapuolusio žemyno kaip Lemūrija, arba kito ezoterikų mėgstamo žemyno Mu.

Tokie dalykai yra paprasčiausi išsigalvojimai. Žinoma, čia tūlas ezoterikos gerbėjas puls ginčytis, va, juk apie Atlantidą rašė dar Platonas. Tačiau juk Platonas kalbėjo tiesiog apie Pažadėtąją, tobulą žemę, kurioje gyvena išminčiai. Tai veikiausiai buvo mitinio mąstymo išdava, sutinkama visose kultūrose ir religijose. Archajiniame mąstyme visada galima rasti tos Pažadėtosios žemės ilgesio motyvus, tad Platono kalbėjimas veikiausiai toks ir buvo, juo labiau, kad jokių faktinių duomenų, be Platono tekstų ir ezoterikų pasvaičiojimų, nėra. Deja, tokie išsigalvojimai eina iš knygos į knygą, iš mokymo į mokymą. Kiekvienas ezoterikas dar labiau pagražina pirminį variantą, tad atsiranda daug viena už kitą įdomesnių mito versijų.

Kita mitų kilimo priežastis yra racionalių reiškinių mistifikavimas. Toks mistifikavimas paprastai kyla dėl vieno ar kito reiškinio nepažinimo. Štai pavyzdys: dauguma ateivių, demonų, angelų ir dvasių apsilankymų žmonės kažkodėl pamato naktį vos pabudę. Paprastai visi pasakoja, kad kažką matė, kad juos apėmė siaubas ir būtinai pamini tai, jog negalėjo pajudėti, kol reginys (dažnai lydimas garsų ar kitų pojūčių) nedingo. Žinoma, nežinant žmogaus psichikos ir organizmo veikimo principų, tai išties atrodo kaip mistinis ar paranormalus išgyvenimas.

Aš ir pats esu tokį dalyką patyręs tris ar keturis kartus savo gyvenime. Tada išties buvo baisu ir galvojau, jog štai realiai pamačiau dvasinę tikrovę. Daugiau pasidomėjus žmogų per jo gyvenimą lydinčiais psichologiniais reiškiniais, atradau tokį dalyką kaip miego paralyžius. Kas gi tai yra? Užmigus, organizmas paprastai atjungia visas judėjimo funkcijas, kad nepradėtum naktį atlikinėti tai ką sapnuoji (nuo lunatizmo kenčiantiems žmonės organizmas negeba atjungti judėjimo funkcijų).

Taigi, dėl šio atjungimo, mes nevaikštome ir nebėgiojame nuo monstrų miegodami. Tačiau, kartais būna, jog žmogui pabudus, organizmas nespėja įjungti judėjimo funkcijų, žmogus jau būna lyg ir pabudęs, bet dar neišėjęs iš miego fazės. Tokiu momentu, žmogus dažniausiai negali pajudėti, jis mato, girdi, jaučia haliucinacijas ir panašiai. Visi miego paralyžiaus simptomai lydi didžiąją dalį naktinių ateivių pagrobimų, demonų matymų, mirusių senelių apsilankymų.

Ši būsena yra gana dažna, manoma jog ją bent kartą gyvenime patiria apie 60 % žmonių. Taigi pagalvokite, kiek tokių žmonių manosi patyrę paranormalų reiškinį, nes nežino to kad jam buvo paprasčiausias miego paralyžius. Ir tokių mistifikavimų pilna. Kitas dalykas, kai mistifikacijos būna padaromos sąmoningai, siekiant apgauti. NSO fenomeno tyrėjai mano, jog arti 30 % youtube randamų video su NSO yra akivaizdi mistifikacija, norint išgarsėti, dar geri 60 % video rodo racionaliai paaiškinamus vaizdus ir lieka tik apie 10 % tikrai vertų tyrinėjimo vaizdo įrašų. Sąmoningas mistifikavimas randamas visose ezoterinių ir paranormalių reiškinių srityse.

Trečioji priežastis yra hiperbolizavimas. Ši priežastis pasižymi tuo, jog iš paprasto įvykio ar reiškinio išpučiama siaubingai didelė istorija, kuri eina iš knygos į knygą ir vis labiau apauga naujomis detalėmis. O tokioje terpėje kaip ezoterika ir parnaormalūs reiškiniai tokių hiperbolizavimų galima rasti labai daug. Tarkime, Bermudų trikampio mitas. Mitas teigia, jog vadinamajame Bermudų trikampyje dingsta stebėtinai daug laivų ir lėktuvų.

Čia mes matome akivaizdų hiperbolizavimą. Statistiniai tyrimai rodo, jog procentaliai Bermudų trikampyje dingsta ar nuskęsta transporto ne ką daugiau nei kitose vietose. Tiesiog šiose vietose daug koralinių rifų, čia prateka Golfo srovė, čia vyksta didelis transporto judėjimas, nes per Bermudų trikampį eina daug oro ir jūros maršrutų. Hiperbolizuojant kokį nors įvykį, daug įdomiau paminėti, jog buvo ne migla, bet tirštas rūkas, kurio metu nesimatė nieko, daug įdomiau yra parašyti, jog tai greičiausiai ateivių darbas, nei kas nors žemiško.

Ketvirtoji priežastis yra faktų iškreipimas, netikslūs duomenys reklamuojantys kokį nors produktą ar pateikiantys kokio nors įvykio „faktus“. Čia geras pavyzdys galėtų būti jau minėtos Emoto Masaru idėjų ir produktų platinimas. Visuotinis pamišimas dėl vandens, galime jį pavadinti akvateizmu, pateikiamas kaip mokslo įrodytas faktas. Vitalizuotas, jonizuotas ar gyvasis vanduo, turintis atmintį, pristatomas kaip panacėja nuo visų ligų.

Kiekviename knygyne galima įsigyti knygų apie šį fenomeną. Akvateizmo šalininkai remiasi, atseit moksliniais tyrimais, svaidosi savo „moksliniais“ laipsniais ir panašiai. Va, kad ir tas pats Emoto Masaru, pats prisipažino, jog fotografuodamas vandens emocijas kristalų pavidalu, fotografuodavo sušaldytą vandenį, kol gaudavo reikiamą rezultatą, vėliau išleido ne vieną knygą apie tai. Jo tyrimai buvo atlikti nesilaikant moksliniams tyrimams keliamų reikalavimų. Deja, kiek būta bandymų atlikti tyrimus laikantis mokslinio tyrimo metodikos, rezultatai būdavo niekiniai. Kas dėl mokslinių laipsnių, tai ezoterikai ir pseudomokslininkai dažnai save vadina akademikais. Steigia institutus, ar akademijas, kurioms jie priklauso.

Deja, tai paprastai nebūna mokslinės įstaigos kaip tokios. Tai paprastai būna akcinės bendrovės, kurioms ir priklauso pseudomoksliniai akademikai. Tiesa, dar kartais moksliniai laipsniai būna įgyjami kokiame nors trečiarūšiame, ezoterinių polinkių turinčiame institute ar universitete, va, kaip ir minėto Emoto Masaru, išsilavinimas kelia didelių abejonių: Jokohamos universitete įgijo tarptautinių santykių magistro laipsnį, vėliau apgynė alternatyviosios medicinos daktaro laipsnį Kalkutoje, Indijos alternatyvios medicinos institute, kuriame mokslai trunka vienerius metus. Ir tokių pavyzdžių galima rasti labai daug, panagrinėjus ezoterikų ar pseudomokslininkų mokslinių laipsnių gavimo istorijas.

Kita priežastis yra rėmimasis savo patirtimi ir aklu pasitikėjimu autoritetais. Kaip žinia, patirtis visuomet būna subjektyvi. Tai labai jaučiasi skaitant ezoterikų darbus. Dažnai tos patirtys remiasi asmeniniais apreiškimais. Taip gimė ne viena ezoterikos sritis, o ir sektos dažnai kuriamos, remiantis tokia patirtimi. Keista, bet dažniausiai tokio pobūdžio apreiškimai susilaukia begalės pasekėjų. Štai Susivienijimo bažnyčios įkūrėjas Sun Myung Moon, gavo apreiškimą, jog jis iš tiesų yra Jėzus Kristus. Pasekėjai aklai pasitiki šiuo teigimu, vadina jį Mesiju ir Tikruoju Tėvu.

Kaip žinia, kiekvienas save gerbiantis sektos ar ezoterinio mokymo kūrėjas parašo knygą. Knyga paprastai laikoma apreikšta, ja aklai vadovaujamasi, pasitikima ir judėjimo vadovu. Šiuo metu Moon'o bažnyčia turi apie 2 mln. pasekėjų visame pasaulyje (Lietuvoje, kaip numanoma, jų yra apie keturiasdešimt). Toks aklas pasitikėjimas būdingas ir ezoterikai, ir pseudomokslams, ir sektoms. Dažnai įkūrėjas ar idėjos skleidėjas remiasi prieš tai buvusiu autoritetu, aiškindamas, jog jis vienintelis žino, kaip išaiškinti prieš tai buvusių autoritetų mokymą, būtent todėl praktiškai visos sektos, ezoteriniai judėjimai ir nemenka dalis pseudomokslų, remiasi Jėzaus Kristaus autoritetu. Jo mokymą aiškina kaip nors savotiškai. Apie Jėzaus mokymą, kalba ir Hare Krišna ir Emoto Masaru ir pati ponia Blavackaja. Jėzų tarsi privalu įdėti į savo mokymą, tikriausiai jis per daug reikšminga figūra, be kurios niekas negali apsieiti.

Iš čia išplaukia šeštoji priežastis, išvadų klaidingumas. Tai labai jaučiama įvairiuose ezoteriniuose mokymuose, bandančiuose savaip paaiškinti senąsias religijas. Apskritai, ezoterikai yra būdinga teigti, jog senosios religijos neteisingai suprato įkūrėjo mokymą. Ezoterika dažnai teigia, jog jos žino tikrąją tiesą apie religinį mokymą, kurį religijos specialiai pašalino, ar iškreipė. Vakaruose, kaip žinia, dažniausiai bandoma paaiškinti krikščionybės tikrąją prasmę, rytuose – budizmo ar hinduizmo, kiek mažiau puolamas islamas ir judaizmas, bet neretai ir jie užkliūva.

Čia geras pavyzdys yra Elizabet Clark Preophet ir Erin L. Prophet (kurių knygos apie bendravimą su angelais vienu metu buvo užtvindžiusios visus Lietuvos knygynus) mokymas apie reinkarnaciją, kurią atseit iš Biblijos ir iš savo mokymo, pašalino krikščionybė. Autoriai pateikia daug abejotinos vertės, klaidingai suvoktų ar specialiai iškreiptų faktų apie eschatologinį krikščionybės mokymą. Jie pateikia begales iškreiptos informacijos, iš kurios padaro jiems naudingas išvadas. Tiek ezoterikoje tiek pseudomoksluose dažnai visos išvados daromos kaip anekdote: Petriukas, padėjo tarakoną ant stalo, tada kumščiu trinktelėjo į stalą. Tarakonas ėmė bėgti. Petriukas nurovė tarakonui kojas ir vėl trinktelėjo per stalą. Tarakonas liko vietoje. Petriuko išvada: tarakonas be kojų negirdi.

Paskutinioji priežastis yra bandymas įtikinti skaitytoją, tuo jog mokslininkai irgi rimtai vertina mitą. Paprastai tai bandoma padaryti, teigiant jog mokslininkai įrodė vieno ar kito reiškinio realumą. Panagrinėjus reiškinį giliau, paaiškėja, jog faktas arba išgalvotas, arba iškreiptas arba jį „įrodė“ koks nors pseudomokslininkas, nesilaikydamas moksliniam tyrimui keliamų reikalavimų. Žinoma, norint atrasti tokią medžiagą, dažnai reikia paplušėti, tačiau dažniausiai tokio pobūdžio literatūroje remiamasi tokiais pat pseudomokslininkais, taip sakant, ranka ranką plauna.

Čia remiamasi žmonių pasitikėjimu ir menku išprusimu. Juk vienetai yra tokių kurie tikrina kiekvieną faktą, išsakytą ezoterinėje ar pseudomokslinėje literatūroje. Paprastai žmonės priima tai kaip duotybę ir nesigilindami praryja jauką. Seniau visi gerdavo Kašpirovskio ar Alano Čiumako įkrautą vandenį ir nesigilino į tai ar tikrai tas vanduo yra įkrautas, nes tuo metu per televiziją kalbėdavo ir abejotinos vertės mokslininkai, kurie sakydavo esą jie įrodė tokio vandens veiksmingumą, nors dabar rimti mokslininkai sako, kad toks vanduo niekuo nesiskiria nuo paprasto. Taip žmonės perka visokius akvadiskus, norėdami vitalizuoti vandenį, nes taip pasakė rimti „mokslininkai“ kuriuos pirkėjams pristatė, per seminarą, kaip itin rimtus.

Tas pats triukas buvo prasuktas ir su Himalajų druska, kuri atseit mokslininkų ištirta ir esą ją sveikiau vartoti nei paprastą druską, nors Lietuvos skeptikų draugija, buvo užsakiusi tyrimą, kuris parodė, jog ta druska niekuo ypatingu nesiskiria nuo paprastos. Retas kuris žmogus tikrina gaunamą informaciją, o ją derėtų tikrinti.

Taigi, noriu palinkėti skaitytojams nepasitikėti gaunama informacija, ją visuomet tikrinti ir ieškoti tiesos, nes ir taip daug apgaulės pasaulyje, tad kam dar mums kibti ant pseudomokslų ir ezoterikos kabliuko?