Kapitono Veino «Juodoji žymė»

Robertas Luisas Stivensonas romane "Lobių sala" aprašė ritualą, kai piratams, pažeidusiems brolijos papročius, būdavo įteikiamas atributas - juodoji žymė. Tai nebuvo prasimanymas: komanda po balsavimo prasikaltusiam piratui viešai pareikšdavo kaltinimą ir jam parodydavo mirties kortą - pikų tūzą.

Turtas ir skurdas

1715-ųjų metų liepos mėnesį iš Portobelo (Pietų Amerika) į Ispaniją išplaukė būrys laivų, kurie gabeno daug sidabro. Floridos įlankoje kilus smarkiam uraganui, didžioji dalis laivų nuskendo. Galeonai nuskendo nedideliame gylyje, todėl Havanos gubernatorius 1716-ais metais surengė gelbėjimo ekspediciją, kuri iškėlė didžiąją dalį brangaus krovinio iš jūros dugno. Iškeltas sidabras buvo sukrautas į laivus, kurie pasuko į Havaną.

Anglų piratas Henris Dženingsas, surinkęs trijų laivų būrį, užpuolė išgelbėtą sidabrą plukdžiusius laivus ir užgrobė brangenybes, kurių vertė buvo apie 350 tūkstančių pesų. Vienam piratų laivui vadovavo

Čarlzas Veinas. Gavęs priklausančią grobio dalį, jis patraukė į savo slėptuvę Naujojo Providenso saloje (Bahamų salynas).
1718-ųjų metų pradžioje Anglijos karalius Jurgis I Bahamų salų gubernatoriumi paskyrė buvusį korsarą Vudsą Rodžersą ir įteikė jam „Proklamaciją dėl piratavimo uždraudimo“, pažadėjęs amnestuoti tuo plėšikus, kurie savanoriškai pasiduos valdžiai.

Iššvaistęs visus užgrobtus pinigus, Veinas ėmė puldinėti jo kelyje pasitaikančius laivus, žiauriai susidorodamas su pasipriešinusių laivų komandomis. Prisiplėštas prekes jis gabeno į Naująjį Providensą, kur jį ir užklupo Rodžersas su karo laivų eskadra.

Užblokavęs išplaukimą iš įlankos, Rodžersas pasiūlė piratams pasiduoti. Dauguma jų pakluso ir gavo

pasigailėjimo liudijimus. O naktį prieplaukoje pasigirdo stiprus sprogimas ir įsiplieskė ugnis. Tai Veinas susprogdino vieną užgrobtą laivą, o pats persikėlė į nedidelį greitaeigį šliupą. Juo prasmuko iš seklios įlankos į atvirą jūrą, kur iškėlė piratų vėliavą ir dar
spėjo iššauti keletą salvių į karinius laivus.

Maištas

Po pabėgimo Veino užpuolimai pasidarė dar žiauresni. Užgrobę ispanų laivą, plaukiantį į Havaną, piratai jį padegė, o jūreivius susodino į valtis ir pasiūlė naktį plaukti į salą. Užgrobus anglų laivą, plaukiantį į kolonijas Amerikoje, piratai įsakė belaisviams patiems už borto išmesti krovinius, kurie jiems netiko.

Čarlzas Veinas paniekinamai bendravo su savo bendrininkais, nuolat demonstruodamas savo

viršenybę, todėl dažnai prieš save nuteikdavo komandą. Dalis piratų nusprendė, vos tik pasitaikys proga, pabėgti nuo Veino ir pasinaudoti karaliaus paskelbta amnestija.

Kai piratų pasipiktinimas pasiekė ribą, jie Veino akivaizdoje persikėlė į laivą, kuriame buvo laikomi užgrobti negrai vergai plantacijoms, iškėlė bures ir pasuko į Čarlstoną. Prasidėjo gaudynės ir susišaudymas, tačiau pabėgęs laivas greitai aplenkė seklumą ir įplaukė į Nort Edisto upę netoli Čarlstono. Leidus gubernatoriui, piratai vergus ir laivą perdavė valdžiai, mainais už tai jų buvo pasigailėta.

Mirties korta

1718-ųjų metų spalio mėnesį Veinas, plaukiodamas tarp Kubos ir Haičio, nusprendė užpulti kelyje pasitaikiusį laivą, tikėdamasis, kad šio laivo komanda pasiduos, kai tik pamatys iškeltą piratų vėliavą. Tai buvo prancūzų laivas, kuris iškėlė savo vėliavą ir iššovė salvę į piratų laivą. Veinui praėjo noras veltis į mūšį, jis įsakė pakelti visas bures ir nuplaukė šalin. Tačiau prancūzai panoro artimiau susipažinti su piratais ir ėmėjuos vytis.

Kol vyko gaudynės, piratų nuomonės išsiskyrė. Veinas laikėsi požiūrio, kad reikia nešdintis kuo greičiau, tvirtindamas, kad karinis laivas jiems per stiprus ir jie su juo nesusidoros. Tačiau vienas karininkas - Džekas Rekhemas, vėliau žinomas piratas, išsakė priešingą nuomonę. Jis teigė,
kad prancūzų laivą galima paimti abordažu, nors pastarajame laive buvo daugiau patrankų. Rekhemo autoritetas komandos tarpe buvo didžiulis, todėl didžioji dalis pasisakė už abor-dažą. Veino pusėje liko ne daugiau 15 žmonių. Norėdamas išspręsti ginčą, kapitonas pasinaudojo savo valdžia, kuri pagal piratų įstatymus tokiose aplinkybėse buvo absoliuti, ir nuplukdė savo laivą toliau nuo nelaimės.

Kitą dieną piratai surengė balsavimą ir pasmerkė Veiną už tokį jo elgesį. Pagal piratų tradiciją jam buvo parodytas pikų tūzas, o jis pats apkaltintas bailumu, nušalintas nuo vadovavimo iš išvytas iš komandos. Kartu su juo pasitraukė visi, kurie nebalsavo už prancūzų laivo paėmimą abordažu.

Robinzonas

Veinui ir jo draugams buvo leista pasiimti neseniai užgrobtą nedidelį laivelį, prisikrauti pakankamai maisto atsargų ir pasiimti ginklus.

1719-ųjų metų vasario mėnesį Veinui pavyko suburti naują komandą ir išplaukti į eilinį žygį. Kelyje piratus užklupo galingas taifūnas, kuris dvi dienas jų laivelį blaškė jūroje, o po to išmetė į negyvenamą salą netoli Hondūro įlankos, kur šis sudužo į rifus. Žuvo visa komanda, išskyrus Veiną. Jam pavyko pasiekti salą, tačiau jis liko be maisto atsargų. Jis pragyveno saloje keletą savaičių, palaikydamas jėgas tuo, ką paliko žvejai, atplaukiantys į salą gaudyti vėžlių.

Kartą prie salos sustojo didelis laivas iš Jamaikos, kurio kapitonas Halfordas pasirodė besąs Veino pažįstamas. Nusprendęs, kad tai gera proga išsineš- nių.
dinti iš salos, piratas kreipėsi su prašymu į seną bičiulį. Tačiau šis, žinodamas bjaurų Vieno būdą, atsakė:

- Čarlzai, aš tau leisiu įlipti į savo laivą tik kaip belaisviui. Priešingu atveju tu su mano žmonėmis surengsi sąmokslą, smogsi man per galvą ir pabėgsi su mano laivu piratauti.

Veinas įtikinėjo bičiulį, prisiekinėjo, tačiau kapitonas Halfordas pernelyg gerai jį pažinojo, todėl savo sprendimo nepakeitė.

- Jeigu po mėnesio vėl aptiksiu tave saloje, nugabensiu į Jamaiką ir pakarsiu, - kapitonas Halfordas, tai pasakęs, paliko salą.

Prisiekę draugai

Netrukus prie salos papildyti geriamo vandens atsargų sustojo kitas laivas. Niekas iš jo komandos nepažinojo Veino, todėl jis nesunkiai apsimetė besą žveju iš į rifus sudužusio laivo. Jam pavyko nusisamdyti į komandą jūreiviu. Dabar Veinas buvo visiškai saugus ir , atrodo, išvengė atpildo už savo nusikaltimus.

Tačiau likimas piratui iškrėtė piktą pokštą. Iš įlankos grįžtantis Halfordo laivas susitiko su laivu, kuriame buvo Veinas. Abu kapitonai puikiai vienas kitą pažinojo, todėl Halfordas buvo pakviestas į svečius papietauti. Kai jis žengė į kajutę, denyje pamatė besidarbuojantį Čarlzą Veiną.

Pietų metu Halfordas kreipėsi į laivo kapitoną:

- Ar žinote, ką priėmėte į savo laivą??

- Saloje nusamdžiau žmogų, kuris išsigelbėjo

iš prekinio laivo. Atrodo, jis turi gana miklias rankas.

- Tai Veinas, garsus piratas.

- Tuomet aš nenorėčiau jo sulaikyti.

Kapitonas Halfordas pakvietė savo

žmones, areštavo Veiną ir sukaustė jį grandinėmis. Atplaukus į Jamaiką, seną bičiulį atidavė į teisingumo rankas.

1721 m. kovo 22 d. įvyko teismas. Veinas buvo pripažintas kaltu dėl užpuolimų ir plėšikavimo jūroje. Bausmė buvo įvykdyta Port Rojalyje. Jis buvo apipiltas smala ir pakartas ant grandinių.