Keistos ateivių «dovanos»

Sprendžiant iš archyvinių dokumentų, 1896-1897-ieji metai JAV buvo ypač "derlingi" NSO pasirodymais. Į dirižablius panašūs keisti skraidantys objektai danguje pasirodydavo taip dažnai, kad žmonės beveik nebekreipdavo į juos dėmesio. Ne vienam amerikiečiui netgi teko pabendrauti su keistų skraidančių aparatų ekipažų nariais.

Kaip teigia amerikiečių ufologas D. Kilis, atidžiai išnagrinėjęs tų metų spaudą, ateiviai buvo panašūs į eilinius žmones, tik žemo ūgio - daugumos jų ūgis nesiekė net 1,5 m. Tačiau įdomiausia tai, kad ateiviai tarsi specialiai stengėsi palikti kažkokius materialius savo buvimo Žemėje įrodymus. Tik kartais daiktai, kuriuos jie perduodavo žemiečiams, tarp pastarųjų sukeldavo tik nesusipratimą. Ir šie daiktai vargu ar galėtų būti panaudoti kaip kontakto patvirtinimas ar vadinami kaip ateivių iš kitų planetų dovana.

1897-ųjų metų balandžio mėnesį fermeris Džeromas Pensas iš Mičigano valstijos dirbo savo kieme, kai išgirdo keistą ūžesį, sklindantį kažkur iš viršaus. Vyras pakėlė galvą ir maždaug 30 m aukštyje pamatė kažkokį lėtai skrendantį daiktą. Apstulbęs fermeris stovėjo, negalėdamas ištarti nė žodžio, po to netikėtai į burną sukišo du pirštus ir garsiai sušvilpė, tarsi švilptų kokiems pašto karveliams. Iš skraidančio objekto buvo išmestas apie 1 m skersmens karietos ratas, kuris vos nenukrito tiesiai ant fermerio. Pensą išgelbėjo tik puiki reakcija - jis spėjo atšokti į šoną, o sunkus ratas nukrito šalia vyro, nepadarydamas jam jokios žalos.

Praėjus kelioms dienoms toje pačioje valstijoje netoliese vakarinio Mičigano ežero kranto nusileido objektas, kurį liudininkai pavadino „sidabriniu cigaru“. Žmonės nuskubėjo į nusileidimo vietą, tačiau kai prie jos priartėjo, „cigaras" šovė aukštyn, iš korpuso šonų išskleidė po du sparnus ir dingo iš akių. Nusileidimo vietoje liko du kibirai vandeniui semti. Jie niekuo nesiskyrė nuo įprastinių kibirų, tik metalą, iš kurio jie buvo pagaminti, žmonės matė pirmą kartą. Tačiau tai nesutrukdė kibirų naudoti pagal paskirtį ir juos vėliau išmesti, nes ateivių gaminys nebuvo ilgaamžis ir greitai iškorijo.

Dar keistesnę „dovana“ žmonėms paliko „dirižablio“, kelias valandas skraidžiusio virš Kanzaso valstijos, pilotai. Tiesiai ant nustebusių žmonių galvų iš skraidančio objekto nukrito kelios žalios nuskustos bulvės!

Ėjo metai, o žmonės, tapę NSO pasirodymų liudininkais, mokslininkams ir žurnalistams pateikdavo labiau nei keistus daiktus, kuriuos jiems numetė ateiviai arba kurie buvo perduoti iš rankų į rankas. Tai buvo seni laikraščiai, skardinės ir stiklainiai, virvių galiukai ir kitokie niekniekiai, kurie vertė abejoti tuo, kad kontaktas su ateiviais iš tiesų buvo ir tai nėra liudininkų vaizduotės vaisius.

1961-ųjų metų balandžio mėnesio pabaigoje į JAV Sveikatos apsaugos ministerijos maisto produktų ir vaistų laboratoriją kreipėsi Džo Simontonas, pagyvenęs fermeris iš Viskonsino. Jis laboratorijos darbuotojų paprašė ištirti, kokį „daiktą" jam padovanojo keisto sidabro spalvos skraidančio aparato, primenančio didžiulę lėkštę, keleiviai.

Kaip teigė Džo, „lėkštė" nusileido kieme prie jo namo, pievelėje išlipo penki neaukšto ūgio žmonės, kurie buvo apsirengę gerai prie jų kūnų prigludusiais rūbais. Jie ant žolės padėjo kažkokias groteles ir tiesiai ant jų ėmė kepti kažkokius „blynus“, tačiau ugnies po grotelėmis nebuvo. Keistieji „mažyliai“ visiškai nekreipė dėmesio į fermerį ir iš namo išėjusią jo žmoną, sustojo aplink keistąsias groteles ir ėmė valgyti.

Džo nejautė jokios baimės, tik pasipiktino įžūliu nekviestų svečių elgesiu, kurie įsiveržė į jo privačią valdą. Matydamas, kad paslaptingi svečiai net nesiruošia nors iš mandagumo paprašyti leidimo surengti pikniką jo kieme arba pasiūlyti jam ir poniai Simonton paragauti vaišių, fermeris priėjo prie jų ir liepė nedelsiant nešdintis lauk iš jo kiemo. Tačiau žemaūgiai žmonės tik trumpam atsitraukė nuo valgio, apstulbusiems šeimininkams į rankas įkišo po keletą blynelių ir toliau tęsė savo užsiėmimą. Džo pajuto, kad blyneliai, ką tik iškepti ant „stebuklingų grotelių", buvo vos šilti. Tik po pusvalandžio keistieji svečiai sulipo į savo skraidantį aparatą, kuris iš karto atsiplėšė nuo žemės ir dingo už žemų debesų, skleisdamas ūžesį.

Simontonas laboratorijos darbuotojams pateikė tris nedidelius ir labai plonus blynelius, perspėjęs, kad jų skonis primena popierių. Laboratorijoje buvo nustatyta, kad blyneliai yra iš kvietinių miltų ir vandens be jokių priedų. Vienu metu mokslininkai suabejojo Simontono pasakojimo teisumu, tačiau vėliau, kiek pasitarę, nusprendė, kad pagyvenusiam žmogui nėra jokio tikslo prasimanyti fantastiškas istorijas ir gaišti laiką atvykti į mieste esančią laboratoriją.

Gana dažnai NSO, tarsi norėdami įrodyti savo realumą, žmonėms palikdavo kur kas įdomesnius daiktus. Pavyzdžiui, 1963-iais metais Gibsono dykumos (Australija) teritorijoje iš dangaus nukrito 3 tuščiaviduriai metaliniai rutuliai, kurių skersmuo buvo 30 cm. Šie rutuliai buvo perduoti JAV KOP. Tokios pačios nedidelės sferos laikas nuo laiko aptinkamos ir kitose šalyse. Jos atsiranda po to, kai dešimtys liudininkų danguje mato neatpažintus skraidančius objektus.

1946-ais metais Švedijoje netoliese Venerno ežero nusileido disko formos NSO. Jį matė keletas žvejų. Kai skraidantis diskas vėl pakilo į dangų, žvejai nuskubėjo į nusileidimo vietą ir pamatė, kad žolė apiberta maždaug 1 cm storio kažkokių miltelių sluoksniu. Keista medžiaga buvo perduota į laboratoriją. Mokslininkai nustatė, kad tai yra kelių metalų mišinys.

Panašūs įvykiai nuo 1947-ųjų metų vyko keliose JAV valstijose. 1954 m. gruodžio 14 d. virš Kampino miesto, esančio Brazilijos pietryčiuose, pasirodė besisukantis diskas. Paskui jį driekėsi pilkų dulkių šleifas. Šios dulkės vėliau nusėdo ant miesto gatvių ir šaligatvių. Dulkės buvo ištirtos laboratorijoje - tai buvo milteliai iš grynos geležies.

Viena iš keisčiausių „dovanų", kurias palieka NSO, yra kažkokia substancija, kurią ufologai vadina „angelo plaukais". Tai želė, skleidžianti nemalonų kvapą ir suyranti tiesiog akyse. Keletą kartų buvo bandoma į laboratoriją atgabenti „angelo plaukus", siekiant nustatyti jų sudėtį. Tačiau visi šie bandymai buvo nesėkmingi - keista medžiaga kiekvieną kartą išnykdavo, nepalikdama jokių pėdsakų. Kai kurie futurologai mano, kad tai gali būti atidirbęs skraidančių lėkščių kuras. Tačiau, sprendžiant iš visko, galutines išvadas daryti dar labai anksti.

Šiandien mes galime tik spėlioti, kodėl ateiviai palieka žmonėms įvairius daiktus, pradedant visiškai įprastais, buitiniais, baigiant keistais cheminiais junginiais, kurių kilmės mes kol kas negalime suprasti. Įvairių hipotezių iškelta daugybė, tačiau tiesa, panašu, „slypi kažkur anapus".