Kelto «Princesė Viktorija» keisčiausia žūtis

Plaukimą iš Škotijos Stranrajerio uosto į Larno uostą Šiaurės Airijoje britų jūrininkai juokais vadina "pieno reisu". Šia linija rytais iš tiesų plukdomas pienas. Maršruto ilgis yra vos 35 mylios ir tai yra pats trumpiausias kelias tarp Škotijos ir Šiaurės Airijos. vargu ar kas nors Didžiojoje Britanijoje 1953-ųjų metų pradžioje galėjo pagalvoti, kad būtent šiame trumpame maršrute įvyks katastrofa, kuri taps viena keisčiausių visoje jūreivystės istorijoje.

Kelto „Princesė Viktorija" žūtis

"Princesė Viktorija" - jūrų keltas. Šis laivas buvo skirtas plukdyti 1500 keleivių. Laimei, kad lemtingojo reiso metu jame buvo vos 127 keleiviai. Iš jų pavyko išsigelbėti 43. Jeigu plauste būtų buvę tiek keleivių, kiek galima sutalpinti, ši katastrofa galėjo prilygti „Titaniko" katastrofai.

„Princesė Viktorija" buvo pastatyta Škotijoje 1947-ais metais „Denny and brothers" laivų statykloje. Tai buvo jūrinis keleivius ir automobilių be krovinius gabenantis keltas. Jo talpa buvo 2694 tonos, ilgis - 92,4 m, plotis - 14,9 m, grimzlė - 3,9 m. Keltą varė du „Zulcer" firmos dyzeliniai varikliai, kurie suko 2,66 m skersmens sraigtą ir leido išvystyti 19 mazgų greitį. Keltu galėjo plaukti 1515 keleivių, jį aptarnavo 51 ekipažo narys, galima buvo gabenti krovinius ir automobilius. Laivas priklausė Didžiosios Britanijos transporto komisijai, o jį eksploatavo Valstybinė geležinkelių valdyba.

1953-ųjų metų sausio 31 dienos ryte „Princesė Viktorija" pagal grafiką turėjo išplaukti į eilinį reisą. Dauguma keleivių į Stranrajerį atvyko naktiniu traukiniu iš Londono. Paryčiais oras staiga subjuro: dangumi ėmė plaukti švininiai debesys, vėjas ėmė kelti nemažas bangas. Likus dviems valandoms iki tvarkaraštyje numatyto išplaukimo laivo kapitonas Džeimsas Fergiusonas iš meteorologų gavo orų prognozę. Joje buvo pranešama, kad netoliese Malino ir Loch Rajano, „Princesės Viktorijos" kelyje, laukiamas štormas, stiprus vėjas, kuris vis stiprės. Pagal susidariusią tradiciją keltai, plaukiantys Stranrajerio-Larno linija, niekada dėl oro sąlygų nepažeisdavo tvarkaraščio, todėl kapitonas Fergiusonas net nepagalvojo apie tai, kad reisą galima būtų atidėti. Juo labiau, kad laivas buvo nepilnai pakrautas: tik 127 keleiviai ir 44 tonos krovinių - arbata, avalynė ir kitos prekės.
Netgi tuo atveju, jeigu Fergiusonas būtų nusprendęs laukti geresnio oro, kompanijai tai būtų pasirodę paprasčiausiai ne solidu. Juo labiau, kad tarp keleivių buvo du Šiaurės Airijos parlamento nariai ir apie 40 aviacijos pramonės specialistų, kurie skubėjo į Belfastą.

7:45 „Princesė Viktorija" atsišvartavo nuo prieplaukos. Be keleivių plaustu dar plaukė 49 ekipažo nariai. Taip prasidėjo lemtingas plaustui reisas...

Pagalbos prašymas

Praėjo lygiai dvi valandos, artimiausių uostų ir netoliese plaukiančių laivų radijo stotyse pasigirdo skubos signalas TTT: „Princesė Viktorija". Dreifuoju prie Loch Rajano. Laivas nevaldomas. Reikalinga skubi buksyro pagalba". Tai pasirodė keista, nes dar 9:40 keltas buvo matomas nuo kranto, kai jis lėtai plaukė į šiaurę prieš vėją. Priimtas pranešimas iš karto buvo perduotas į Portpatriko gelbėjimo stotį. Tačiau nei čia, nei Stranrajeryje buksyrų nebuvo. Gelbėtojai radijo ryšio priemonėmis kreipėsi į laivų savininkus, kurių kontoros buvo išsidėsčiusios ant Klaido upės krantų.

Tačiau ir laivų savininkai nieko negalėjo padėti, nes visi buksyravimo laivai tuo metu buvo Duglo įlankoje. Škotijos karališkojo karinio jūrų laivyno vadovybė, gavusi nerimą keliantį pranešimą, įsakė esminininko „Kontekstas", kuris tuo metu stovėjo Grinoko uoste, vadui nedelsiant plaukti į jūrą ir suteikti pagalbą plaustui. Arčiausiai „Princesės Viktorijos" jūroje prie Kilbrano įlankos plaukė gelbėjimo laivas „Salveda". Šis laivas, gavęs pranešimą iš kelto, nedelsdamas pakeitė kursą. Jeigu būtų buvęs normalios oro sąlygos, „Kontekstas" „Princesę Viktoriją" būtų pasiekęs po valandos, tačiau dėl didelio bangavimo turėjo gana žymiai sumažinti savo greitį.

Karinis laivas galėjo į nelaimės vietą atplaukti tik apie 13 valandą. Greitį teko sumažinti ir „Salvedai“. 10:32 eteryje pasigirdo nelaimės signalas: „SOS, SOS, SOS. „Princesė Viktorija" keturios mylios į šiaurės vakarus nuo Korsvolo. Automobilių denis užlietas, stiprus pasvirimas ant dešinio borto, būtina skubi pagalba, laivas nevaldomas".

Vanduo užpila laivą

Išplaukusi iš Loch Rajano įlankos į atvirą jūrą „Princesė Viktorija' sutiko priešpriešinį šiaurinį vėją, kurio greitis siekė 75-80 mylių per valandą. Kol laivas plaukė į šiaurę, bangos atsitrenkdavo į priekį. Tačiau kai plaustas pakeitė kursą, bangos ėmė plakti laivagalį.

Laivagalyje buvo įrengti vartai, kurie buvo sumontuoti ant vyrių ir buvo pagaminti iš dviejų 1,67 m aukščio ir 4,2 m pločio varčių. Kiekviena varčia atidarant dar persilenkdavo pusiau. Stiprios bangos, talžančios laivo galą, pažeidė dešiniąją vartų pusę, kuri įlinko vidun ir persikreipė - vartų tapo nebeįmanoma uždaryti. Kapitonas Fergiusonas matydamas, kad bangos pradeda užlieti automobilių denį, nusprendė grįžti atgal į Loch Rajano įlanką, plaukdamas pirmyn laivagaliu. Siaučiant stipriam štormui tai buvo įmanoma padaryti tik su priekiniu vairu, kuris buvo įrengtas kelte. Norint tai padaryti, reikėjo atlaisvinti kaiščius, laikiusius balerį.

Tuo metu laivas smarkiai siūbavo, pasiųsti atlaisvinti kaiščius bocmanas ir du jūreiviai rizikavo atsidurti už borto. Jiems nepavyko išmušti priekinio vairo balerio kaiščių, todėl kapitonas, nusprendęs nebebandyti savarankiškai sugrįžti į uostą, ėmė laukti buksyravimo laivo. Po kelių minučių laivagalyje esantys vartai nuo vandens spaudimo beveik pilnai atsidarė, vanduo plūstelėjo į automobilių denį.

Šio kelto automobilių denis taip pat turėjo vieną naujovę - špigatų (angų, pro kurias už borto išbėga iš denio vanduo) kiekis ir dydis buvo sumažinti iki minimumo. Vanduo, nespėdamas pasišalinti per špigatus, metro aukščio sluoksniu užpylė automobilių denį. Jis susikaupė prie dešiniojo borto, laivas pasviro 10 laipsnių kampu.

Po 10-os valandos vanduo iš automobilių denio per gaisrines duris ėmė skverbtis į keleivių saloną. „Princesė Viktorija" būtų išsilaikiusi vandens paviršiuje, jeigu būtų užlietas tik automobilių denis, arba bent jau būtų galėjusi dreifuoti kur kas ilgiau. Dviejų patalpų užpylimas pažeidė kelto stabilumą. Laivas tapo pasmerktas.

Panašu, kad kapitonas Fergiusonas neįvertino to, kad ypač svarbu užtikrinti gaisrinių durų nepralaidumą vandeniui ir neleisti jam patekti į saloną. Ėjo minutės, vanduo toliau skandino automobilių denį ir saloną. Ekipažo nariai bandė vandenį šalinti kibirais, tačiau netrukus darbas buvo sustabdytas, tikintis, kad atskubės pagalba.

Belaukiant pagalbos

10:45 kapitonas Fergiusonas įsakė kelto radistui perduoti dar vieną SOS signalą, pranešdamas, kad „Princesė Viktorija" randasi prie įplaukimo į Loch Rajano įlanką. Iš karto po perduoto pranešimo kapitonas kreipėsi į keleivius, pranešdamas, kad greitai atskubės pagalba, ir paprašė juos susirinkti „B" denyje, skirtame pasivaikščiojimams (virš užtvindyto denio), kur laivo komanda jiems išdalijo gelbėjimo liemenes.

Keltas vis labiau sviro ant dešiniojo borto, žmonėms buvo sunku judėti pasvirusiu deniu. Pasivaikščiojimų denyje prie kairiojo borto buvo ištempti lėjeriai. Keleiviai išliko ramūs, nes žinojo, kad kelto radistas Deividas Brodfutas palaiko nuolatinį ryšį su kranto tarnybomis ir laivais, kurie bet kurią minutę galėjo atplaukti į pagalbą.

Bandymas palikti laivą

13:08 kapitonas Fergiusonas pranešė: „Dabar sustojome. Keltas guli ant šono. Ruošiamės palikti laivą". Tuo metu laivas ant dešinio borto buvo pasviręs 45 laipsniais, dešiniojo borto valtis nuleisti į jūrą buvo neįmanoma. Iš viso kelte buvo šešios gelbėjimo valtys, po tris prie kiekvieno borto, kuriose galėjo tilpti 330 žmonių. Esant tokiam laivo pasvirimui leisti į jūrą kairiojo borto gelbėjimo valtis buvo rizikinga, tačiau kapitonas Fergiusonas neturėjo kito pasirinkimo. Ko gero, praradęs viltį laiku sulaukti pagalbos ir laukdamas, kad laivas bet kuriuo metu gali apsiversti
aukštyn kyliu, jis davė įsakymą leisti gelbėjimo valtis.

Į 4-ą valtį buvo susodintos moterys ir vaikai. Tačiau vos tik valtis pasiekė jūros paviršių, atbėgusi banga trenkę ją į laivo bortą tokia jėga, kad beveik visi joje buvę žmonės atsidūrė vandenyje... Buvo numatytas planas susodinti žmones į gelbėjimo valtis, tikintis, jog tuo metu, kai keltas ims skęsti, šios gelbėjimo valtys, iš anksto atlaisvintos nuo įtvirtinimų, liks vandens paviršiuje. Tačiau kapitonas tiksliai žinojo, kad keltas prieš paskęsdamas apsivers kyliu aukštyn, todėl neprilaikomos gelbėjimo valtys užgrius ant

denio. Liko tikėtis, kad tuo metu, kai „Princesė Viktorija" panirs į vandenį, iš jos viršutinio denio išplauks į paviršių gelbėjimo suoliukai, skirti 1400 žmonių ir gelbėjimo ratai.

Katastrofos priežasčių tyrimas

„Princesė Viktorija" apvirto ir į dugną nugrimzdo anksčiau, nei atvyko, atrodo, gerai organizuotos ir suderintos Didžiosios Britanijos gelbėjimo tarnybos laivai. 13:54, kai keltas „Princesė Viktorija" buvo bergždžiai ieškomas prie Loch Rajano įlankos ir Korsoulo, kapitonas Fergiusonas, visų nuostabai, pasiuntė žinią: „Mes esame 5 mylios į rytus nuo Koplendo įplaukimo į Belfastą Lou".

Pasirodo, pats kapitonas nežinojo tikslių savo laivo koordinačių. Jo buvo ieškoma prie Škotijos krantų, o keltas tuo metu skendo prie Siaurės Airijos krantų. Tai reiškia, kad nuo to momento, kai buvo perduotas pirmasis pranešimas apie nelaimę iki 13:54 perduoto pranešimo, „Princesė Viktorija" dreifavo per visą Siaurės kanalą ir atsidūrė netoli Belfasto. Jeigu kapitonas Fergiusonas bent viename savo pranešime būtų užsiminęs, jog laivas juda šia kryptimi, ko gero, būtų pavykę žmones išgelbėti...

Tragiška kelto žūtis tapo skaudžia pamoka. Didžiojoje Britanijoje pradėta buvo pradėta labiau rūpintis keleivinių laivų laivyba bei galinių vartų patikimumu, gelbėjimo valčių įrangos tobulinimu. Iš šios katastrofos išvadas padarė ir Karališkoji gelbėjimo draugija - laivuose buvo pradėti įrenginėti ne tik radijo telefonai, tačiau ir radijo stotys, kuriomis galima palaikyti ryšį su krante esančia baze.