Kosmosas:

Mokslininkų komanda iš Arizonos universiteto pateikė drąsų pasiūlymą gyvybės Žemėje išsaugojimui globalinės krizės atveju.

Greitai, pro Žemę praskries asteroidas taip arti, kad teoriškai galėtų susidurti su aplink Žemę skriejančiais palydovais.

Matuojant galaktikų masę dviem būdais, rezultatai nesutampa. Šį neatitikimą gali išspręsti tamsioji materija, bet galima ir perrašant gravitacijos dėsnius, tvirtina Chanda Prescod-Weinstein.

Planetų formavimasis – labai svarbus, bet toli gražu ne iki galo išaiškintas astrofizikinis procesas. Dvi pagrindinės teorijos vadinamos šerdies akrecija ir disko nestabilumas.

Artimiausia Saulei žvaigždė, Kentauro Alfa, galimai turi superžemės dydžio planetą gyvybinėje zonoje. Tai yra pirmas kartas, kai tiesiogiai užfiksuotas uolinės planetos signalas, tinkamai eliminavus žvaigždės spinduliuotę.

Vasario 8 d. savo paskyroje ponas Prince of Judah praneša, per WKRG-TV (CBS skyrius, turintis licencijas Alabamai ir Floridai) orų prognozes, kai diktorius pasakojo apie orą, televizijos kanalas parodė tokį keistą, iliustruojantį orą vaizdą:

Astronautas Sergejus Kudas-Sverchkovas (Sergey Kud-Sverchkov ) socialiniame tinkle „VKontakte“ paskelbė „suploto“ mėnulio filmuotą medžiagą.

Pernai rugsėjį paskelbta naujiena apie galimus fosfino dujų pėdsakus Veneros atmosferoje patraukė ir mokslininkų, ir žiniasklaidos bei visuomenės dėmesį. Bet tai nebuvo vienintelė išskirtinai įdomi žinia apie kaimyninę planetą, kurios sulaukėme pernai.

Egzoplanetų tyrimams labai svarbi yra tranzitų spektroskopija – planetos ir žvaigždės sistemos spektro matavimas planetai judant priešais žvaigždės diską.

Pasirodo, kad planetos iš tiesų gali gyventi labai ilgai. Aplink vieną seniausių galaktikos žvaigždžių - oranžinę nykštukę, pavadintą TOI-561, esančią vos už 280 šviesmečių, astronomai aptiko tris orbitines egzoplanetas. Viena iš jų yra 1,5 karto didesnė už Žemę, apskriejanti aplink savo žvaigždę per 10,5 valandos.

Praktiškai kiekvienos galaktikos centre tūno supermasyvi juodoji skylė – nuo šimto tūkstančių iki daugiau nei dešimt milijardų kartų už Saulę masyvesnis darinys. Nors už visą galaktiką jos masė mažesnė apie dešimt tūkstančių kartų, juodosios skylės yra be galo svarbios savo galaktikų evoliucijai. Į jas krentančios dujos kartais gali švytėti ryškiau, nei visos galaktikos žvaigždės kartu sudėjus; ši spinduliuotė sukuria vėjus ir tėkmes, kurios suspaudžia ir išstumia tarpžvaigždines dujas, taip keisdamos žvaigždžių formavimosi procesą.

Kosminių kūnų orbitos atrodo nekintančios. Planetos oriai ir lėtai suka ratus aplink Saulę, mažesni asteroidai ir kometos – taip pat, net jei pastarųjų orbitos yra labiau išsitempusios.

Astronomai pastebėjo tolimą galaktikų klasterį, kurio centre nebuvo tikėtinos supermasyvios juodosios skylės, nepaisant to, kad jos masė turėtų būti kažkur nuo trijų iki 100 milijardų kartų didesnė už Saulės masę.

Mėnulis gali atrodyti labai didelis, tačiau per artimiausią dešimtmetį planuojamos tyrimų misijos gali imti trukdyti viena kitai. Šiuo metu rimtų planų detaliau tyrinėti Mėnulį turi JAV ir Kinija, planus vysto ir Indija, Japonija, Europa, Rusija bei įvairios privačios kompanijos

Saulės vainikas yra labai retos, bet ypatingai karštos plazmos zona, gaubianti žvaigždę. Vainiko temperatūra siekia apie milijoną laipsnių, gerokai daugiau, nei Saulės paviršiuje.