Kosmosas:

Dabar jau nebeveikiančio Keplerio kosminio teleskopo surinktuose duomenyse pasislėpė egzoplaneta, esanti už 17 000 šviesmečių nuo Žemės.

JAV kosmoso agentūra į internetinį NASA Egzoplanetų archyvą (angl. NASA Exoplanet Archive) įtraukė dar 65 egzoplanetas, kurių bendras skaičius išaugo iki 5005.

Tyrimai parodė, kad aminorūgštys kosmose gali sudaryti peptidus - gyvybės sudedamąsias dalis - ir taip paaiškinti gyvybės atsiradimą.

Galaktikos skleidžia šviesą. Pagal Einšteino reliatyvumo teoriją spinduliuotės energija prilygsta masei. Tai reiškia, kad galaktikos praranda masę, o tai reiškia, kad silpnėja jų gravitacinis ryšys ir jų žvaigždžių orbitos turi plėstis.

Naujas tyrimas rodo, kad Žemės mėnulio dydis, palyginti su pačios planetos dydžiu, galėjo būti labai svarbus gyvybės vystymuisi. Be to, šis santykis gali būti taikomas ir kitoms planetų sistemoms, todėl mokslininkai gali tapti etalonu ieškant nežemiškos gyvybės.

Praeityje Marso paviršiuje buvo skysto vandens – upių, ežerų ir jūrų. Taip pat ten lydavo lietus, taigi vyko visas vandens apytakos ratas. Laikui bėgant ir atmosferai retėjant, vanduo sustingo į ledą arba išgaravo, todėl šiandien Marso paviršius sausesnis už sausiausią Žemėje Atakamos dykumą.

Per keturis milijardus metų, kai Žemėje egzistuoja gyvybė, ne kartą vyko masiniai rūšių išmirimai. Kai kuriuos iš jų sukėlė asteroidų smūgiai; garsiausias iš pastarųjų, žinoma, yra prieš 66 milijonus metų įvykęs smūgis, dėl kurio pražuvo beveik visi dinozaurai, išskyrus paukščius.

Mokslininkai atrado milžinišką planetą, skriejančią aplink masyvią itin karštų žvaigždžių porą, t. y. aplinkoje, kuri, kaip anksčiau manyta, yra pernelyg nepalanki planetai susiformuoti.

Tolimojoje Mėnulio pusėje, atokiai nuo mūsų smalsių teleskopų žvilgsnių, ateiviai pasistatė savo namus. Ko jie nesitikėjo, tai nedidelio Kinijos „Yutu-2” mėnuleigio apsilankymo, kurio metu ant Mėnulio paviršiaus buvo pastebėtas intriguojantis kubo formos objektas

Astronomai rado įtikinamų įrodymų, kad juodoji skylė arba neutroninė žvaigždė spirale įsirėžė į vienos iš dviejų žvaigždžių branduolį ir sukėlė jos sprogimą, o žvaigždėje palydove - grandininę reakciją. Tai buvo pirmas kartas, kai mokslininkams pavyko stebėti tokį įvykį.

Pastaruoju metu NOAA specialistų pastangos prognozuoti "kosminius orus" primena bandymą nupasakoti, o ne prognozuoti. Remiantis naujausiomis prognozėmis, didelių Saulės žybsnių nebuvo, tik "atsiskyrę magnetizmo ruožai", kurių poveikis Žemei negresia.