Kosmosas:

Kaip paaiškėjo, viena didžiausių mums žinomų juodųjų skylių visatoje pasižymi įspūdingą dydį atitinkančiu apetitu, rašo „Science Alert“. Nauji matavimai rodo, kad tai – maždaug 34 mlrd. už Saulę didesnės masės smagurė, kasdien suryjanti maždaug tiek materijos, kiek sudaro mūsų Saulę.

Gravitacinių bangų signalų atradimai kol kas daugiausiai daromi „Advanced LIGO“ bei VIRGO detektoriais, kurių pagrindinė dalis yra keleto kilometrų ilgio tuneliai. Šviesos spinduliai per tunelius keliauja dešimtis kartų, tad detektorius geriausiai gali aptikti gravitacines bangas, kurių ilgis siekia kelias dešimtis ar šimtus kilometrų.

Astronomai galų gale suklasifikavo 2018 m. pirmą kartą stebėtus milžiniškus sprogimus kosmose. Tiesą pasakius, sprogimai tokie ryškūs, kad visi nustebo sužinoję, jog jie vyksta kur kas toliau nuo mūsų nei buvo manoma iki šiol. Dar du atradimai leido šiuos reiškinius priskirti visiškai naujai milžiniškų kosmoso sprogimų klasei

Prieš ketverius metus pora mokslininkų paskelbė netiesioginių įrodymų, kad Saulės sistemos pakraštyje galimai egzistuoja dar viena – devinta – planeta, mase lenkianti Žemę. Įrodymais buvo laikomos grupės Kuiperio žiedo objektų orbitos, kurių savybės įtartinai panašios, tarsi juos visus temptų masyvaus kūno gravitacija.

1987 m. liepos 1 d. „The New York Times“ buvo išspausdinta, rimtų mokslininkų medžiaga, kurioje buvo teigiama, apie Nibiru egzistavimą ir jos poveiki planetoms, žmonijai, ar net civilizacijos žlugimą...

Tirdami vieno iš tolimiausių kvazarų šviesą, mokslininkai apstulbo, aptikę elektromagnetinės jėgos fluktuacijas. Universali konstanta kosmoso pakraščiuose atrodo ne tik erzinamai nepastovi, o lyg to dar būtų negana, tai vyksta tik viena kryptimi, kas yra, švelniai tariant, keista.

Pastaruosius metus astronomai akylai stebėjo kometą ATLAS, kuri judėdama Saulės link turėjo perkeliauti per visą mūsų Saulės sistemą. Vis dėlto, praėjusią savaitę vykdytų stebėjimų metu nustatyta, kad kometa ėmė byrėti, taip sudaužydama visas astronomų viltis išvysti jos skrydį pro Žemę.

Mūsų planeta nuolat veikai saulės vėjo, ateinančiam nuo mūsų žvaigždės, aplink kurią mes sukamės. Nepaisant to, kad šis reiškinys laikomas normaliu, jo normalus elgesys šiek tiek pasikeitė.

2020 m. kovo 20 d. kažkas sprogo tolimoje saulės pusėje. Saulės ir heliosferos observatorija (SOHO) pamatė nuolaužas, skriejančias virš rytinės saulės pusės.

Už 640 šviesmečių nuo Žemės, Žuvų žvaigždyne, yra tikrai pragariška planeta. Kai kuriems tai gali pasirodyti kiek juokingas apibūdinimas, tačiau sužinoję, kas joje vyksta, tikrai nebandysite ginčytis.

Visatos erdvė plečiasi – tolimos galaktikos nuo mūsų tolsta, ir kuo toliau yra, tuo greičiau didėja atstumas iki jų. Šis sąryšis, vadinamas Hablo dėsniu, aprašomas greičio ir atstumo santykiu – Hablo konstanta arba parametru. Yra įvairių būdų išmatuoti Hablo parametrą, o du pagrindiniai pastaraisiais metais duoda vis labiau tarpusavyje neatitinkančius rezultatus.

Nežinau, kodėl "šovė" į galva tokia mintis, perskaičius antraštę "Kai tiesiausias kelias į ligoninę - žemyn: ką darytų TKS įgula, jei kas nors užsikrėstų COVID-19?". Žinoma, kalba eina ne apie pingvinus, bet apie kosmose esančią TKS įgulą. Bet, dabar visi rašo apie tai (pati populiariausia tema).

Naujas atradimas leidžia manyti, kad gali būti ir kitų ultramasyvių baltųjų nykštukių, kurių kilmė panaši. Tai gali padėti išsiaiškinti, kokia baltoji nykštukė turi būti masyvi, kad sprogtų.

Tolimoji Mėnulio pusė jau ilgą laiką yra apipinta įvairiausiomis istorijomis apie ateivius ar kitokias gyvybės formas, apie kurias Žemėje dar nežinome. Apie šią vietą yra sukurta ir nemažai filmų, dar labiau skatinančių žmonių vaizduotę.

Greitieji radijo pliūpsniai (angl. fast radio bursts, FRB) mokslininkus domina jau seniai. Tai trumpi, bet galingi signalai iš kosmoso, kurie, bent jau kaip buvo manoma iki šiol, yra nenuspėjami. Kosmose jie pasklinda, atrodo, visiškai atsitiktinai – be jokios priežasties ir jokio periodiškumo. Būtent dėl to mokslininkams šiuos signalus ir yra sunku tyrinėti.