Kosmosas:

Kosminės šiukšlės – neveikiantys palydovai, raketos ir jų dalys – tampa vis didesne problema. Vienas iš didžiausių pavojų yra jų susidūrimai: du objektai, lekiantys kilometrų per sekundę greičiu vienas kito atžvilgiu, susidūrę pažyra į šipulius, kurie gali sunaikinti gretimus objektus ir sukelti kaskadą.

Prieš keturis milijardus metų Marse dar buvo daug paviršinio vandens – jūros, upės, lietūs. Prieš tris milijardus metų planetos paviršius buvo panašiai sausas, kaip ir šiandien. Kaip vyko šis procesas?

Gali būti, kad ją matė dar Galilėjas. Kaip bebūtų, bent nuo XIX amžiaus Jupiterio Didžioji raudonoji dėmė stebima reguliariai. Tada ir išsiaiškinta, kad tai yra ilgalaikė audra, kelis kartus didesnė už Žemę.

Praeityje Marse būta daug vandens – tą rodo įvairiausi geologiniai (areologiniai?) duomenys. Dabar skysto vandens Marso paviršiuje nėra, o vandens ledo kiekis poliarinėse kepurėse – gerokai mažesnis, nei numanomas praeities vandens kiekis.

M87 galaktikos širdyje esantis supermasyvi juodoji skylė buvo nufotografuota poliarizuotoje šviesoje, kas pirmą kartą atskleidė magnetinį lauką ir jo sąveiką šio masyvaus žvaigždinio fenomeno pakraštyje.

2017 metais aptiktas 1I/’Oumuamua – pirmasis žinomas objektas Saulės sistemoje, atskriejęs iš už jos ribų. Jis pralėkė netoli Saulės, pakeitė trajektoriją ir nuskriejo tolyn. Po beveik dvejų metų aptiktas antras objektas, 2I/Borisov – tarpžvaigždinė kometa. Kaip dažnai tokie svečiai apsilanko Saulės sistemoje?

Kadaise, prieš milijardus metų, Marse tyvuliavo vandenimi pripildyti baseinai, ežerai ir vandenynai, tačiau bėgant laikui vanduo pradingo ištrūkęs į kosmosą arba bent jau taip ilgą laiką manė mokslininkai.

Kai kosminiai aparatai į Žemę atgabeno Mėnulio grunto pavyzdžių, visi jo tyrimai buvo greitai įslaptinti. Ką tokio mokslininkai aptiko grunte? Gal nežemiškus virusus ar kitokias gyvybės formas?

Mokslininkų komanda iš Arizonos universiteto pateikė drąsų pasiūlymą gyvybės Žemėje išsaugojimui globalinės krizės atveju.

Greitai, pro Žemę praskries asteroidas taip arti, kad teoriškai galėtų susidurti su aplink Žemę skriejančiais palydovais.

Matuojant galaktikų masę dviem būdais, rezultatai nesutampa. Šį neatitikimą gali išspręsti tamsioji materija, bet galima ir perrašant gravitacijos dėsnius, tvirtina Chanda Prescod-Weinstein.