Kosmosas:

Astronomai, besinaudojantys Tibete esančiu „AS-gamma Experiment“ teleskopu, užfiksavo pačios didžiausios iki šiol stebėtos energijos fotonus, atkeliavusius iš astrofizikinio šaltinio. Fotonai, atskrieję iš Krabo ūko, buvo gerokai aukštesnės, nei 100 teraelektronvoltų (TeV) energijos.

Pernai darbą pradėjęs NASA zondas InSight jau aptiko keletą Marso drebėjimų. Šie virpesiai yra labai silpni, o zondo surinkti duomenys sunkiai leidžia įsivaizduoti, kaip pats drebėjimas vyksta ir ištirti jo detales.

Rytinėje Tenesio valstijos dalyje esančios laboratorijos „Oak Ridge National Laboratory“ mokslininkai tikisi, kad pavyks. Jie kaip tik užbaigė kurti įrangą, kurią išbandys šią vasarą. Galbūt pirmą kartą galėsime žvilgtelėti į paralelinę visatą, kuri, tikėtina, daugeliu ypatybių yra identiška mūsiškei: identiškos dalelės, planetos ir gal net gyvybė.

Keistos cigaro formos tarpžvaigždinis objektas Oumuamua, be jokios abejonės, nėra nežemiškos civilizacijos kosminis laivas, pareiškė naujausio tyrimo autoriai.

Mokslininkai nuolat bando įminti įvairias kosmoso paslaptis, tačiau pagalvojus kiek daug apie savo Visatą nežinome, gali pasidaryti baugu. Viena iš didžiausių paslapčių astronomams jau ilgą laiką yra greitieji radijo pliūpsniai (angl. fast radio bursts, FRB) – tačiau neseniai mokslininkai sugebėjo nustatyti, iš kur kilo vienas iš jų.

Nors, kaip sakoma, tiesa slypi kažkur anapus, technologiškai pažangių ateivių kol kas niekur nematyti. Nežemiško intelekto paieškos projekto (angl. „Search for Extra-Terrestrial Intelligence“, SETI) mokslininkų išsamiausio iki šiol atlikto tyrimo, kurio metu buvo ieškoma protingų nežemiškos kilmės būtybių 1 327 artimiausiose žvaigždėse, rezultatai buvo bevaisiai, praneša „Live Science“.

Kiekvieną dieną internete galime rasti daugybę teorijų apie ateivius ar neatpažintus skraidančius objektus (NSO), tačiau neseniai „Curiosity“ marsaeigio padaryta nuotrauka sukėlė milžinišką diskusijų bangą.

Mūsų Mėnulyje yra vienas didžiausių kraterių Saulės sistemoje. Jo skersmuo siekia 2500 kilometrų – maždaug kaip nuo Vilniaus iki Madrido. Gylis irgi nemenkas – 13 kilometrų; jo dugne matomos Mėnulio mantijos uolienos, atidengtos smūgio metu. Tai yra tolimojoje Mėnulio pusėje esantis Pietų poliaus – Aitkeno baseinas.

Nustatyta, kad galaktikoje yra ir jonizuotų, ir molekulinių dujų tėkmė; taip turėtų būti daugumoje tėkmes turinčių galaktikų, bet iki šiol aptikti abu reiškinius vienu metu būdavo sudėtinga. Abi tėkmės nuo galaktikos centro nutolusios panašiu pusantro kiloparseko atstumu, nors jonizuotos dujos juda šiek tiek greičiau, nei molekulinės: atitinkamai 330 ir 100 km/s greičiu.

„Jeigu visa žmonija atsidurtų pavojuje, jeigu visos kosmoso agentūros susivienytų ir kartų į asteroidą paleistų raketų ir erdvėlaivių, tikiu, kad įmanoma nukreipti ir didesnį asteroidą. Nepaisant to, manau, kad limitas vis vien yra. Jeigu asteroidas milžiniškas, kol kas jokių būdų nėra“, – teigia mokslininkas.

Uranas ir Neptūnas šiuo metu yra mažiausiai ištirtos Saulės sistemos planetos. Net nykštukinės planetos Plutonas ir Cerera susilaukė daugiau dėmesio. O Neptūnas turi labai įdomų palydovą Tritoną, kuris greičiausiai kažkada buvo nykštukinė planeta, kurią pagavo Neptūno gravitacija.

Nors Merkurijus yra palyginti arti Žemės, tačiau tai – radikaliai kitokia planeta. „Norime geriau suprasti, kodėl taip atsitiko, kodėl gyvybė atsirado Žemėje, o ne Merkurijuje“, – teigia į šią planetą skriejančios misijos „BepiColombo“ mokslininkė Elsa Montagnon. Praėjusį spalį paleista bendra Europos ir Japonijos misija „BepiColombo“ tirs iki šiol menkai ištirtą Merkurijų.

Metus laiko – nuo 2015 m. kovo iki 2016 m. kovo – NASA astronautas Scottas Kelly praleido Tarptautinėje kosminėje stotyje (TKS), šimtus kilometrų virš Žemės, o jo identiškas dvynys brolis Markas tuo metu gyveno Žemėje.

Dauguma žvaigždžių Galaktikoje yra mažesnės ir blausesnės už Saulę raudonosios nykštukės, tad jų gyvybinės zonos yra daug arčiau pačių žvaigždžių. Tačiau šių žvaigždžių ultravioletinė ir rentgeno spinduliuotė yra panašaus stiprumo, kaip Saulės, tad gyvybinėje zonoje esančios planetos gauna daug daugiau jonizuojančios spinduliuotės, nei Žemė. Tokia situacija pesimistiškai nuteikia Žemės analogų ieškotojus – net jei tokios planetos ir turi skysto vandens, gyvybei ten išlikti būtų sudėtinga dėl nesiliaujančios kenksmingos spinduliuotės.

Jau kurį laiką žinoma, kad Jupiterio magnetosfera ir gerokai giliau esanti stratosfera yra susijusios – kai viena iš jų įkaista, įkaista ir kita. Dabar pristatyti stebėjimų duomenys, paaiškinantys šį reiškinį.