Kur teleportacijos metu dingsta žmonės ir daiktai?

"Teleportacijos" terminą pirmasis panaudojo Čarlzas Fortas, norėdamas apibūdinti daiktų pernešimą iš vienos vietos į kitą be matomos fizinės jėgos panaudojimo ar dalyvavimo. Per šimtmečius surinkta daug medžiagos apie tai, kaip žmonės, kitos gyvos būtybės ar daiktai akimirksniu perkeliami dideliais atstumais.

Savo knygoje „Begarsis kelias" juodosios magijos specialistas Velslis Tiudoras Poulas papasakojo apie jam pačiam nutikusios teleportacijos atvejį. „1952-ųjų metų gruodžio mėnesį išlipau iš traukinio priemiesčio stotyje maždaug pusantros mylios nuo mano namų Sasekse. Traukinys iš Londono vėlavo, autobusas jau buvo nuvažiavęs, o taksi nebuvo. Lietus lijo be perstojo. Buvo 17:50. 18-ą valandą man turėjo skambinti iš užsienio, tai buvo labai svarbus skambutis. Situacija atrodė beviltiška. Ir visiškai blogai buvo tai, kad stotyje telefonas neveikė, nes linijoje buvo kažkokia avarija, todėl negalėjau juo pasinaudoti.

Iš apmaudo atsisėdau ant suoliuko laukimo salėje ir ėmiau lyginti savo laikrodžio bei stoties laikrodžio parodymus. Atsižvelgdamas į tai, kad stotyje laikrodžiai beveik visada skuba porą minučių, nusprendžiau, kad tikslus laikas yra 17:57, t.y. iki 18:00 buvo likę trys minutės. Apie tai, kas įvyko po
to, nieko negaliu papasakoti. Kai atsigavau, stovėjau savo namo hole. O juk iki namo buvo geros 20 minučių ėjimo. Tuo metu laikrodis pradėjo mušti 6-ą valandą po pietų. Nepraėjo nė minutė, pasigirdo telefono skambutis. Tik po to, kai baigiau pokalbį, supratau, kad įvyko kažkas labai keista, o po to labai nustebau, pamatęs, kad mano batai yra visiškai sausi, ant jų nebuvo nė kruopelės purvo, drabužiai taip pat buvo visiškai sausi“.

Galima daryti prielaidą, kad Poulas kažkokiu nepaaiškinamu būdu buvo perkeltas į savo namus, nes labai norėjo į juos patekti, Beje, jis tam nesiėmė jokių sąmoningų veiksmų. Jeigu tai galėjo įvykti taip spontaniškai, kodėl teleportacija negeli įvykti kažkieno valios įsakymu? Pasirodo - gali!

Kinas Čžanas Baošenas turėjo ekstrasensorinių, psichokinetinių ir kitokių neįprastų savybių. Jis ne kartą demonstravo teleportacijos, materializacijos, dematerializacijos fenomenus, kai koks nors daiktas dingdavo iš vienos vietos ir atsidurdavo kitoje (arba toje pačioje). Detaliausi šių fenomenų tyrimai buvo atlikti nuo 1982-ųjų metų gruodžio mėnesio iki 1983 metų gegužės mėnesį. Juos atliko 19-os tyrinėtojų grupė, kuriai vadovavo Pekino pedagoginio instituto fizikos fakulteto profesorius Linis Šuchuanas.

Stebėjimų metu buvo naudojami įvykių vaizdo registravimo aparatūra, radijo imtuvai ir siųstuvai, aparatūra, kurioje panaudojami rentgeno spinduliai, įvairios cheminės žymės ir t.t. Šiose griežtose sąlygose ir buvo patvirtintas Čžano Baošeno sugebėjimas iš vienų užantspauduotų konteinerių „išimti“ smulkius pažymėtus daiktus ir juo „pernešti“ į kitus konteinerius: laikrodžius, foto juostelę, rašomojo popieriaus lapus, chemines medžiagas, netgi gyvus vabzdžius! Kartais daiktai paprasčiausiai kuriam laikui išnykdavo (nuo kelių minučių iki valandos ar daugiau), po to atsirasdavo vėl - toje pačioje ar kitoje vietoje.

Pasirodo, pernešimo metu fotomedžiagos nebuvo apšviečiamos. Mechaniniai laikrodžiai visą dingimo laiką (30 minučių ir 43 sekundės) nebuvo sustoję, o štai elektroninis laikrodis per 9 minutes, kurias buvo dingęs, atsiliko 7,5 minutės. Vaisinės muselės, kurios buvo dingusios nuo 11 iki 73 minučių, gyvendavo dar keletą dienų.

Tačiau, ko gero, pats įdomiausias buvo rezultatas, gautas, stebint 15 kartų nedidelio radijo siųstuvo (degtukų dėžutės dydžio) su autonominiu maitinimo šaltiniu, dingimą ir atsiradimą. Sis siųstuvas dirbo nuo 1 iki 193 MHz bangų diapazone. Laikas, kuris buvo reikalingas siųstuvui išnykti, kito nuo 1 iki 56 minučių, o pats prietaisas dingęs buvo nuo 24 iki 88 minučių.

Vaizdo magnetofonu buvo fiksuojama viskas, kas vyksta. Siųstuvo signalai buvo pelenguojami specialia aparatūra. Kiekvieną kartą, kai dingdavo siųstuvas, dingdavo ir jo siunčiamas signalas. Buvo pastebėta, kad siųstuvui vėl atsiradus, jo maitinimo elementai būdavo beveik visiškai išsikrovę.

Nuo 1984-ųjų metų Čžanas Baošenas, kaip ir kai kurie kiti nepaprastomis psichinėmis savybėmis apdovanoti bandomieji, tapo 507-ojo instituto etatiniu darbuotoju.

Jis gyveno jo teritorijoje ir galėjo naudotis daugeliu gėrybių, kurios neprieinamos eiliniam Kinijos gyventojui.

Nepaprasti vyro sugebėjimai ne kartą buvo demonstruojami pačiai aukščiausiai KLR partinei ir karinei vadovybei. Civiliams tyrinėtojams, kurie su juo dirbo anksčiau, jis tapo praktiškai nepasiekiamas. O tuo metu 507-ajame institute Čžanas Baošenas pasiekė labai nepaprastų rezultatų. 1987-ais metais tapo žinoma apie filmavimą, atliktą 400 kadrų per sekundę greičiu, kuriame buvo nufilmuotas žymėtų tablečių praėjimas per antspauduotą stiklinį indą. Visas perėjimo (ir grįžimo atgal) per stiklines sieneles procesas truko vos tris kadrus. Šis filmas buvo apdovanotas Kinijos kosminių tyrimų žinybos premija, kas įrodo tai, kad kariškiai labai domėjosi ir palaikė psichinius tyrimus.

Iš keistų įvykių, susijusių su žmogaus teleportacija, labai keista yra kalinio Hadado istorija. Sis žmogus buvo kalinamas viename iš pačių griežčiausių JAV kalėjimų - Livenvorto forte.

Hadadas buvo juodaodis. Jo gera išvaizda ir manieros labai skyrėsi nuo kitų šios niūros vietų gyventojų. Gal taip buvo dėl to, kad Hadadas kažkada mokėsi Oksforde. Kalinys kartas nuo karto kalėjimo administracijai sukeldavo didelius rūpesčius, kai išnykdavo iš užrakintos kameros ar kruopščiai saugomo ir keliomis spynomis užrakinto kalėjimo automobilio.

Tiesa, su šiais dingimais kalėjimo administracija tarsi spėjo susitaikyti ir aliarmo nekeldavo, nes Hadadas kiekvieną kartą pats pasirodydavo prie kalėjimo vartų ir prašydavo jį įleisti vidun. Jis kiekvieną kartą atsiprašinėjo, kad dingo pakeliui ar buvo priverstas kuriam laikui dingti iš kameros. Vienu tokiu atveju, kurį aprašė tyrinėtojai, Hadadas dingo iš savo užrakintos kalėjimo kameros, norėdamas apsilankyti koncerte netoliese kalėjimo esančiame Kansas Sityje. Būtent šią eilinio dingimo priežastį nurodė savo pasiaiškinime kalėjimo viršininkui, į kurio kabinetą buvo nuvestas po to, kai, kaip ir kitais kartais, pats sugrįžo į kalėjimą. Direktorius, kuriam šie dingimai jau gerokai buvo pabodę, niūriai jam pasakė, kad bausmė, kurią atlieka, nenumato tokių pasitraukimų iš kalėjimo.

- Bet, sere, - ramiai paprieštaravo Hadadas, - aš juk sugrįžau. Aš visada sugrįžtu. Juk aš visiškai nesirengiu vengti bausmės. Juk niekam nepadariau nieko blogo taip pasielgęs. Niekas net nežino, kad manęs čia nebuvo.

Argi tokie žodžiai galėjo įtikinti kalėjimo viršininką? Dvi savaitės karcerio - tokia buvo bausmė, paskirta Hadadui už šį dingimą.

Praėjus savaitei po to, kai Hadadas buvo uždarytas į vienutę, tyrimo autorius Vilsonas ir kalėjimo gydytojas buvo skubiai iškvieti į aukštą, kuriame buvo įrengtas karceris. Pasirodo, Hadadas jau keletą dienų neatsiliepdavo, kai jį prižiūrėtojas pašaukdavo pro langelį. Kai kameros durys buvo atidarytos, visi pamatė Hadadą kybantį kilpoje, padarytoje iš diržo, kokius nešioja kalėjimo prižiūrėtojai. Paaiškėjo, kad prižiūrėtojas, kuris ką tik atidarė duris, savo paties nuostabai, buvo be diržo. Abu gydytojai apžiūrėjo Hadado kūną, konstatavo bet kokių gyvybinių požymių nebuvimą, kalinio kūnas buvo išgabentas į kalėjimo morgą.

Po poros dienų tie patys gydytojai, lydimi dar dviejų kolegų, atėjo į morgą atlikti skrodimo. Kai vienas jų jau rengėsi skalpeliu prapjauti odą, Hadadas netikėtai sujudėjo ir atsisėdo. Išsigandęs gydytojas skalpelį išmetė iš rankų ir persižegnojo. Hadadas tuo metu atsimerkė ir ramiu balsu tarė: „Ponai, nenorėčiau, kad mane pjaustytumėte“.

Po šio įvykio Vilsonas su kolegomis keletą kartų kalbėjo su kaliniu. Jis dar ne kartą pademonstravo sugebėjimą savo noru visiškai nutraukti gyvybinę organizmo veiklą: sustodavo širdis ir kvėpavimas, vyzdžiai nereagavo į šviesą, įpjovus odą, kraujas nepasirodydavo. Hadadas demonstravo ir kitus nepaprastus sugebėjimus, galiausiai pasiūlė gydytojus supažindinti su savo menu. Buvo kalbama ne apie kažkokį mokėjimą, žinias ar pratimus, tačiau apie kažkokį ritualą - „kraujo ritualą“, paaiškino Hadadas. Kalinys teigė, kad po šio ritualo žmogus įgyja visą spektrą nepaaiškinamų sugebėjimų, kuriuos jis pats turi, įskaitant ir teleportacijos sugebėjimą - savo noru persikelti erdvėje.

Žmonės nenustoja dingti. Vieni dingsta kartą ir visiems laikams savo ar kažkieno kito valia, kiti netikėtai sugrįžta. Suprantama, tie kurie sugrįžta, laiko savo pareiga paaiškinti tokį dingimą. Tačiau kai kurie pasakojimai ne tik nesuteikia daugiau aiškumo, tačiau užmena naujas mįsles.