Laiko mašina. Realybė ar utopija?

Pastaraisiais metais neretai skelbiamos naujienos, kuriose yra frazės: "grupė", "arti", "juodosios skylės", elektomagnetiniai laukai" ir t.t. Susidaro įspūdis, kad jau labai greitai, kraštutiniu atveju - po kokių dvidešimties metų, mes turėsime galimybę pakalbėti su Platonu, pasivaikščioti mitinėje Atlantidoje ir susitikti su paskutiniu jos pranašu, magu ir valdovu Soridu (Zaridu). Ar iš tiesų taip yra?

Norint atsakyti į šį klausimą, pirmiausia reikia išsiaiškinti - kas tai yra laikas ir ar iš tikrųjų jį galima pasukti atgal. Reikia atlikti tam tikrus paaiškinimus. Toliau straipsnyje ne kartą bus naudojamas terminas „sistema“. Šiuo atveju tai reikia suprasti kaip „tvarkinga aibė“ arba „tvarkinga vienarūšių ar nevienarūšių elementų aibė“.

Pati laiko sąvoka turi dvejopą pagrindą. Pirmiausia, laikas yra realus, nes yra neatsiejama savybė, charakterizuojanti bet kokią egzistuojančią sistemą. Iš kitos pusės, laikas yra subjektyvus, nes pasireiškia vien tik kaip savybė ir negali egzistuoti atskirai be kokios nors sistemos. Šiuo atveju pagrindinis dalykas yra būtent sistema. Ir pagal šią sistemą keičiasi laiko savybės.

Vieno individo dydžio sistemoje laikas tampa individualiu ir priklauso nuo individo reakcijos greičio, požiūrio ir kitų asmeninių savybių. Atskiroms valstybėms ar planetai laikas gali būti deklaruotas arba tarpplanetinis, galaktikai - tarpgalaktinis, o Visatai - absoliutinis laikas. Ir taip yra kiekvienu konkrečiu atveju. Mums tai reiškia tik tai, kad laikas yra antrinis. Jis tik atvaizduoja sistemos, su kuria yra susijęs, savybes.

Tai reiškia, kad, kalbėdami apie laiko tėkmės pakeitimą, iš tiesų mes turime galvoje vienos ar kitos konkrečios sistemos ar kokių nors elementų aibės būseną. Ką reiškia žmogui sugrįžti atgal laike? Tai reiškia, kad visų jo kūno elementų judėjimo vektoriams reikia suteikti atgalinę kryptį, t .y. paveikti patį žmogų. Tai liečia bet kokią kitą sistemą.

Tekant laikui (turimas mintyje absoliutinis laikas, charakterizuojantis Visatą) dalis lokalių sistemų elementų pereina į kitas sistemas ir tampa neprieinami. Kalbėti apie visišką kokios nors sistemos sugrįžimą į pradinę šio pokyčio atveju būseną nebegalima, nes tam reiktų panaudoti milžinišką kiekį energijos, ją nukreipti į kiekvieną konkretų elementą, priverčiant jį atsidurti pradinėje padėtyje, nekalbant apie kitų savybių atkūrimą.

Kalbant apie „juodąsias skyles“, „elektromagnetinius greitintuvus" ir kitus panašius būdus pakeisti laiką, tai absoliutine esme, materializmo požiūriu, jie yra nepagrįsti. Jeigu jų tikslas yra iš dabarties pereiti į praeitį, tai iš tikrųjų reiškia, kad kažkoks eksperimentatorius bando iš vienos sistemos pereiti į kitą. Tai reiškia tai, kad ši sistema turi egzistuoti. Kitaip tariant, norint iš dabarties pereiti į praeitį, ši praeitis turi egzistuoti ir būti tokia pat fiziškai reali, kaip ir dabartis. Priešingu atveju praeitį reikia sukurti iš naujo, o tai vargu ar įmanoma. O kalbant apie keliones į ateitį - tai visiškas absurdas, nes tai bus invarijantiška ir priklausys ne tik nuo objektyvių, bet ir subjektyvių priežasčių, kurias paskaičiuoti ir tiksliai numatyti iš principo yra neįmanoma. Yra tik vienas „kelionės laike“ būdas - sulėtinti individo lokalaus laiko tėkmę. Tačiau su to susijusios kelio problemos. Pirma, tai yra tik viena kryptis - iš praeities į ateitį. Antra, tai yra negrįžtamas procesas. Trečia, tai yra beprasmiška, nes mes ir taip tai atliekame, tik greičiau ir trumpesnėmis distancijomis.

Deja, tokia šiandieninė realybė. Ar tai reiškia, kad visos kelionės laike yra tik mitas? Absoliutine šio žodžio prasme - taip, ir čia nieko negalima pakeisti. Tačiau... Be realios kelionės laike, kuri, savaime suprantama, yra negalima, egzistuoja dar kitas būdas - sugrąžinti sistemą į iš anksto aprašytą būseną (ataskaitos tašką). Pastarasis būdas yra visai realus, žinoma, jeigu iš tiesų egzistuoja Didžiosios Visatos Atmintis. Tačiau tai yra jau visai kita filosofija ir kitokia pasaulėžiūra, besiskiriančios nuo

visų, egzistuojančių dabartiniu metu, ir esančios pasekmė jų tolimesnio vystymosi ir vėlesnio logiško susiliejimo į kažką labiau priimtina ir tobula. Ar tai iš tiesų įmanoma, nežinia. Netgi šiuo atveju, jeigu atsiras galimybė patekti į ateitį, tai tik į praėjusią, kuri jau kažkada egzistavo ir, greičiausiai, neišliko nepakitusia.

Visi šie filosofiniai apmąstymai atsirado, svarstant genetikos problemas. Gali būti, kad pavyko priartėti prie DNR, apie kurią kai kurie amerikiečių mokslininkai teigia, kad 90% jos sudaro evoliucijos šiukšlės, paslapties įminimą. Jeigu tai tiesa, tai iš principo bazė tolimesniems darbams, siekiant Amžinos jaunystės ir žmogaus gyvenimo trukmės pailginimo iki 500 metų, o vėliau ir iki 1000 metų (kaip Biblijos veikėjų) bei visiškos organizmo regeneracijos ir genetinių klaidų ištaisymo, jau sukurta!

Deja, tolimesniems darbams reikalingos nemažos lėšos. O šiame etape jų niekas nenori skirti, nes šis požiūris į laiko ir keliones laike problemą neatitinka visuotinai priimto požiūrio. Štai todėl šia kryptimi dirba tik vienetai, kurie dažnai būna nesuprasti, o jų pasvarstymai vadinami šizofreniko kliedesiais.

Tačiau juk visiems žinoma, kad per pastaruosius 50 metų nebuvo padaryta jokio iš tiesų fundamentalaus mokslinio atradimo. Šiuo atveju vargu ar mes galime tikėtis nuoseklaus perėjimo iš Homo sapiens vulgaris į naujesnį ir aukštesnį lygį - Homo sapiens magius. Civilizacija, kuri nesivysto, pasmerkta regresui ir išmirimui! Nors labai norisi tikėti, kad tai nebūtų tiesa.