Lenkų lakūnai apie NSO

Oficialiai laikoma, kad šiuolaikinė NSO epocha prasidėjo 1947 m. birželio 24 d., kai Kentas Arnoldas virš Kaskadų kalnų pastebėjo didžiuliu greičiu skrendančius objektus, savo forma primenančius lėkštes. Po pirmojo susitikimo buvo antras, trečias ir t.t. Netrukus "skraidančios lėkštės" buvo pradėtos vadinti "Neatpažintais Skraidančiais Objektais" (angliškai "Unidentified Flying Objects" (UFO)). Iš Angliškos abreviatūros kilo naujo mokslo pavadinimas - ufologija.

NSO buvo ir senovėje

Yra nemažai žmonių liudijimų apie žymiai anksčiau, nei nurodyta data, matytus NSO, netgi tolimoje senovėje. Ufologai labai patikimiems atvejams priskiria susitikimus su NSO Antrojo pasaulinio karo metais, kai danguje ne kartą buvo dienomis pastebėti blizgantys diskai ir rutuliai, o naktimis - ryškios įvairiaspalvės šviesos. Šie objektai judėjo didžiuliu greičiu, galėjo akimirksniu sustoti, staigiai pakeisti skrydžio kryptį.

Antrojo pasaulinio karo metu nemažai lenkų lakūnų kariavo antihitlerinės koalicijos pusėje. Kai kuriems jų teko susidurti su keistais objektais. Apie tai savo knygoje „Lenkų lakūnai ir NSO“ rašo buvęs Pirmojo naikintuvų pulko „Varšuva" pulkininkas Ryšardas Grundmanas ir vyriausiasis žurnalo „Czas UFO“ redaktorius Bronislavas Repeckis. Štai keletas pačių įdomiausių atsitikimų.

Numušti taikinio nepavyko

1942 m. kovo 25 d. poručikas Romanas Sobinskis, tarnavęs Didžiosios Britanijos KOP lenkų eskadrilėje savo bombonešį po kovinės užduoties įvykdymo nukreipė į bazę. Ties šiaurine Nyderlandų pakrante, Zeider Ze įlankos rajone, paskui lėktuvą, skridusį 4500 m aukštyje, staiga ėmė skristi nežinia iš kur atsiradęs oranžinis rutulys. Objektas ėmė greitai artėti. Poručikas davė komandą jį apšaudyti. Šaulys įvykdė komandą ir buvo įsitikinęs, kad pataikė į taikinį, tačiau rutulys lyg niekur nieko praskrido pro lėktuvą ir dingo iš akių. Sabinskio nuomone, objektas skriejo ne mažesniu nei 1600 km/h greičiu. Pranešimas apie šį įvykį buvo išspausdintas 1986-ais metais viename laikraščio „Tygodnik Demokratyczny“ numeryje.

Vokiečiai irgi nepataikė?

Knygoje pateikiami ir kiti atsitikimai, pavyzdžiui, liudininkų patvirtintas buvusio vermachto kareivio pasakojimas: „Karo metais tarnavau priešlėktuvinės gynybos dalinyje. 1944-ųjų metų pavasarį mūsų dalinys buvo Lenkijos teritorijoje. Vieną gražią saulėtą dieną eilinį kartą pasigirdo signalas, pranešantis apie oro pavojų. Tolimojo aptikimo sistema pastebėjo besiartinantį objektą, skridusį 15 000 m aukštyje. Tokio aukščio tuo metu negalėjo pasiekti nė vienas karinis lėktuvas. Kažkas greitai artėjo, tuo pačiu metu mažindamas aukštį. Kai objektas nusileido iki 8000 m, zenitininkai atidengė ugnį. Buvo matyti, kad šaudmenys susprogo praktiškai prie pat NSO, tačiau jis lyg nieko nebūtų buvę toliau leidosi ir tuo pačiu metu didino greitį. Operatoriai vis sušukdavo į mikrofoną: „Du tūkstančiai... trys tūkstančiai... penki tūkstančiai km/h!“ Tai buvo neįtikėtina - taip greitai niekas neskraidė! Kai objektas nusileido iki 2000 m aukščio, jį ėmė apšaudyti trasuojančiomis kulkomis iš keturgubų zenitinių didelio kalibro pabūklų. Tačiau tai irgi nedavė jokių rezultatų. Po kelių sekundžių dešimčių žmonių akivaizdoje „atvykėlis" pasuko beveik stačiu kampu ir dingo“.

Nepadėjo ir kryžminė ugnis

Antonijus Šachnovskis, Antrojo pasaulinio karo veteranas, Anglijos-Lenkijos NSO tyrimo klubo pirmininkas, kovėsi Siaurės Italijoje. Tai vyko 1944-ųjų metų vasarą. Jo dalis kovojo Adrijos jūros pakrantėje, Kastelfidardo ir Ozimo miestų rajone. Antonijus ir jo kolegos pamatė danguje pakibusį nejudantį kiaušinio formos metalinį objektą. Vokiečiai taip pat pastebėjo šį objektą. Prasidėjo apšaudymas iš abiejų pusių. Kryžminė ugnis „kiaušiniui“ nepadarė jokios žalos. Pakybojęs ore dar porą minučių, jis staigiai šovė aukštyn. Apie šį įvykį buvo parašyta laikraščio „Evening News“ 1978 m. vasario 23 d. numeryje.

Paslaptingas „kybotojas“

Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos pirmasis skraidančios lėkštės pasirodymas virš Lenkijos teritorijos buvo 1954-ais metais. Vieną naktį į PLG kariuomenės valdymo centrą atėjo radiolokacinės stoties budinčio karininko pranešimas: „Baltstogės rajone 400 m aukštyje pastebėtas nežinomas didelis objektas". Išsiaiškinti situacijos į nurodytą vietą buvo išsiųstas milicijos patrulis, kuris patvirtino, jog danguje tikrai yra daiktas, panašus į cigarą. Kaip teigė milicininkai, šis daiktas Mėnulio šviesoje spindėjo sidabrine spalva ir ant žemės metė ilgą ir platų šešėlį.

Iš netoliese esančios kariuomenės dalies atvyko karių būrys, vadovaujamas seržanto. Seržantas radijo ryšiu paprašė vadovybės leidimo apšaudyti objektą. Tačiau šaudyti nebuvo leista. Liko tik stebėti danguje kabantį objektą. Ten jis nejudėdamas kabojo keletą valandų, po to staiga šovė aukštyn ir nuskrido rytų kryptimi. Radarais buvo užfiksuotas greitis - daugiau nei 18 000 krn/h!

Kapitono Černovo istorija

1959-ųjų metų sausio mėnesį trijuose laikraščio „Wieczor Wybrzeza“ numeriuose buvo atspausdinta žurnalisto Andžejaus Trepkos apybraiža „Skraidančios lėkštės virš Lenkijos?". Šios apybraižos pagrindą sudarė pokalbiai su karinio dalinio, įkurto Poznanėje, karininkais.

Štai ką žurnalistui papasakojo Generalinio štabo akademijos absolventas kapitonas Apolonijus Černovas, kuris vėliau tapo Vroclavo aviacijos korpuso vadu, KOP brigados generolu: „Tai įvyko 1956-ųjų metų rugpjūčio mėnesį viduryje baltos dienos. Aš skridau atgal į bazę 8000 m aukštyje po treniruočių skrydžio. Staiga priešais mane ir maždaug kilometru aukščiau pasirodė aiškiai matomas objektas, primenantis stovintį cigarą. Tuo metu aš skridau virš Svidnicės, kur neretai atskrisdavo

svetimi meteorologiniai zondai ir įvairūs oro balionai. Aš pamaniau, kad tai vienas iš jų, tik kažkiek neįprastas. Vadovybė davė leidimą jį numušti.

Kuo labiau artėjau prie objekto, tuo keistesnis jis man atrodė. Stebino ne tik neįprasta forma, bet ir išorės spalvos. Sidabro spalvos pilka danga tarsi pulsavo, o apatinė „cigaro“ dalis švietė matine, tačiau ryškia šviesa. Aš skridau maždaug 800 km/h greičiu ir staiga supratau, kad atstumas tarp mūsų ne mažėja, o didėja. Objektas dideliu greičiu tolo, staigiai kildamas aukštyn. Mano skaičiavimais, jis turėjo skristi daugiau nei 5000 km/h greičiu. Persekiodamas objektą pakilau į ribinį 14 000 m aukštį, tačiau NSO ir toliau skrido priekyje ir apie 2 km aukščiau manęs.

Pranešęs į bazę apie atsitikimą, gavau įsakymą nutraukti persekiojimą ir grįžti. Man pranešė, kad visą šį laiką radarų ekranuose buvo matomas tik vienas lėktuvas - mano naikintuvas.

Kai nusileidau ant žemės, apie šį įvykį beveik niekam nepasakojau, bijodamas pajuokų ar dar daugiau - abejonių mano sveiku protu. Pokalbių su
pulko kolegomis metu sužinojau, kad kažkas panašaus nutiko ir kapitonui Stojarskiui, tik jis matė ne „cigarą“, o skraidančią lėkštę.

Tačiau keisti nutikimai man tuo nesibaigė. Tų pačių metų spalio mėnesio pradžioje mes kartu su kapitonu Jarominiu atlikome porinį naktinį treniruočių skrydį. Danguje nebuvo nė debesėlio, ryškiai švietė Mėnulis. Apie 21:30, kai skridome 4000 m aukštyje, mano kolega per radiją pranešė:

- Pažiūrėk, šalia atsirado kažkoks geltonas daiktas! Panašu, kad jis vejasi mane.

Po akimirkos šalia lėktuvo dešiniojo sparno šmėstelėjo ovalo formos šviečiantis objektas ir dideliu greičiu nuskrido pirmyn. Susisiekęs su vadovybe ir gavęs įsakymą persekioti nepažįstamą objektą, nuskubėjau paskui jį. Tačiau objektas staiga dingo iš akių. Apstulbę mes ėmėme mažinti aukštį nusileidimui. Trečiojo posūkio metu objektas vėl pasirodė prieš mus. Mes vėl puolėme jį vytis, greitai pasiekėme 900 km/h greitį. Tačiau NSO lengvai mus paliko ir netrukus dingo iš akių. Aš esu įsitikinęs, kad neįtikėtinas tiems laikams greitis du kartus viršijo garso greitį.

Nusileidę į bazę sužinojome, kad nemažai mūsų kolegų taip pat matė šį objektą. Jų vertinimu, šviečiančio rutulio (ar disko) skersmuo buvo maždaug 1,5 karo didesnis už matomo Mėnulio skersmenį. Labai keista, kad radaruose nebuvo pastebėta jokio kito objekto, tik mano ir Jarominio naikintuvai".

Tą pačią naktį dar keturi eskadrilės lakūnai danguje matė „skraidančias ugnis“. Jų nuomone, šviečiančių rutulių greitis žymiai viršijo garso greitį. Šios paslaptingos ugnys galėjo būti kokio nors ypač slapto ir niekam nežinomo lėktuvo signaliniais žibintais.