Likurgo taurės paslaptis ir senovės nanotechnologijos

Žodis "nanotechnologija" mūsų dienomis yra labai populiarus. Visų išsivysčiusių šalių vyriausybės priiminėja programas, kuriomis siekiama vystyti nanopramonę. Kas tai yra? "Nano" - tai kažkokio dydžio milijardinė dalis, pavyzdžiui, nanometras - milijardinė metro dalis. Nanotechnologijos - tai galimybė iš smulkiausių elementų - atomų - kurti naujas medžiagas su numatytomis savybėmis. tačiau ne be pagrindo sakoma, kad viskas, kas yra nauja, - tai seniai užmiršta sena. pasirodo, apie nanotechnologijas žinojo dar mūsų tolimi protėviai, sukūrę tokį nepaprastą gaminį, kokiu yra Likurgo taurė. Mokslas kol kas negali paaiškinti, kaip jiems tai pavyko.

Spalvą keičiantis artefaktas

Likurgo taurė - vienintelė iš antikos laikų išlikusi diatreta - gaminys, turintis varpo formą su dviguba stiklo sienele, padengtas reljefiniu papuošimu. Vidinė dalis iš viršaus papuošta reljefiniu tinkleliu. Taurės aukštis - 165 milimetrai, skersmuo - 132 milimetrai. Mokslininkai mano, kad taurė buvo pagaminta IV amžiuje Aleksandrijoje arba Romoje. Dabartiniu metu Likurgo taurė saugoma muziejuje Didžiojoje Britanijoje.

Šis artefaktas garsus pirmiausia savo neįprastomis savybėmis. Esant įprastam apšvietimui, kai šviesa krenta iš priekio, taurė yra žalios spalvos, o ją apšvietus iš užpakalinės pusės, stiklas paraudonuoja.

Artefaktas keičia spalvą ir nuo įpilto skysčio. Pavyzdžiui, jeigu įpilta vandens, tai taurė pasidaro mėlyna, o jeigu taurėje įpilta aliejaus ir ant jo pilamas vanduo, tai taurė pasidaro ryškiai raudonos spalvos.

Siužetas apie alkoholio žalą

Prie šios paslapties dar sugrįšime. Iš pradžių pabandykime išsiaiškinti, kodėl diatreta vadinama Likurgo taure. Taurės paviršių puošia dailus horeljefas, vaizduojantis barzdoto vyro, apipinto vynuogių šakomis, kančias.

Iš visų žinomų Senovės Graikijos ir Romos mitų šį siužetą labiausiai atitinka mitas apie frakų karaliaus Likurgo žūtį. Gali būti, kad šis karalius gyveno apie 800-uosius metus prieš mūsų erą.

Kaip pasakojama legendoje, Likurgas buvo aršus bakchanalijų priešininkas. Kartą jis užpuolė vyndarystės dievą Dionisą, išžudė daug jo palydovių menadžių ir visus juos išvijo iš savo valdų. Atsipeikėjęs nuo tokio įžūlumo, Dionisas pas jį įžeidusį karalių nusiuntė nimfą hiadę Ambroziją. Ji pas Likurgą atvyko, pasivertusi nepaprasto grožio mergina, sugebėjo karalių sugundyti ir įkalbėjo išgerti vyno.

Apgirtęs karalius neteko proto, užpuolė savo motiną ir bandė ją išprievartauti. Po to puolė kirsti vynuogyną ir kirviu sukapojo savo sūnų Driantą, kurį palaikė vynuogės augalo šaka. Toks pats likimas ištiko ir jo žmoną.

Galiausiai Likurgas tapo lengvu Dioniso, Pano ir satyrų grobių, kurie pavirto vynuogių medžių šakomis, apsivijo aplink karaliaus kūną ir beveik negyvai jį nukankino. Bandydamas išsivaduoti iš šių gniaužtų, karalius mostelėjo kirviu ir nusikirto sau koją. Po to jis nukraujavo ir mirė.

Istorikai mano, kad tema horeljefui pasirinkta neatsitiktinai. Teigiama, kad ji simbolizuoja pergalę, kurią 324-ais metais pasiekė Romos imperatorius Konstantinas prieš godų ir despotišką kartu imperiją valdžiusį Licinijų. Ši išvada buvo padaryta, greičiausiai, atsižvelgiant į specialistų išvadą, kad taurė buvo pagaminta IV amžiuje.

Reikia pažymėti, kad nustatyti tikslų gaminio, pagaminto iš neorganinių medžiagų, amžių praktiškai neįmanoma. Negalima atmesti tikimybės, kad ši diatreta pas mus atkeliavo ne iš Antikos, o iš kur kas senesnės epochos. Be to, visiškai nesuprantama, kodėl Licinijus yra tapatinamas su vyru, pavaizduotu ant taurės. Tam nėra jokio logiško paaiškinimo, Taip pat negalima tvirtinti, kad horeljefe pavaizduotas mitas apie karalių Likurgą. Lygiai taip pat galima teigti, kad šiuo horeljefu bandoma perspėti apie alkoholio vartojimo pavojų - savotiškas perspėjimas geriantiems iš taurės, kad nepamestų galvos.

Taurės pagaminimo vieta nustatyta taip pat apytiksliai, remiantis tuo, kad Antikos laikais Aleksandrija ir Roma buvo stiklapūtystės amato centrai. Taurė papuošta nepaprasto grožio ažūriniu ornamentu, suteikiančiu atvaizdui erdvinį pojūtį. Tokie gaminiai vėlyvosios Antikos epochoje buvo labai brangūs, juos galėjo Įsigyti tik labai turtingi žmonės.

Taip pat nėra vieningos nuomonės dėl šios taurės paskirties. Vieni mokslininkai mano, kad šią taurę žyniai naudojo misterijose Dioniso garbei. Kita versija aiškina, kad taure buvo galima nustatyti ar gėrime nėra nuodų. Dar kiti tyrinėtojai teigia, kad pagal taurės spalvą buvo sprendžiama apie į ją įpilto vyno brandumą.

Senovės civilizacijos paminklas

Taip pat niekas tiksliai nežino iš kur šis artefaktas atsirado. Yra manoma, kad taurę atrado kapinių vagys turtingo romėno kapavietėje. Po to ši taurė keletą amžių gulėjo Romos katalikų bažnyčios brangenybių saugykloje.

XVIII amžiuje taurę konfiskavo prancūzų revoliucionieriai, kuriems reikėjo lėšų. Yra žinoma, kad 1800-ais metais ant taurės buvo uždėtas apvadas iš paauksuotos bronzos, kuris turėjo užtikrinti jos saugumą. Iš tokios pačios medžiagos buvo pagamintas ir padėklas, papuoštas vynuogių lapais.

1845-ais metais Likurgo taurę įsigijo Lionelis de Rotšildas, o 1857 -ais metais ją bankininko kolekcijoje pamatė garsus vokiečių meno tyrinėtojas ir istorikas Gustavas Vagenas. Jis, apstulbintas stiklo     savybių ir įrėminimo grožio, keletą metų įkalbinėjo Rotšildą parodyti artefaktą visuomenei. Galų gale bankininkas sutiko, 1862-ais metais taurė buvo parodyta Viktorijos ir Alberto muziejuje Londone.

Po to taurė vėl beveik ištisą amžių buvo dingusi iš visuomenės akiračio. Tik 1950-ais metais tyrinėtojų grupei pavyko įkalbėti bankininko palikuonį Viktorą Rotšildą suteikti galimybę ištirti relikviją. Pagaliau paaiškėjo, kad taurė pagaminta ne iš brangaus akmens, o iš dichroinio stiklo (su daugeliu metalo oksidų priemaišų sluoksnių).

Spaudžiamas visuomenės Rotšildas 1958-ais metais sutiko Likurgo taurę parduoti už simbolinius 20 tūkstančių svarų sterlingų Britų muziejui. Štai tuomet mokslininkai pagaliau gavo galimybę nuodugniai ištirti artefaktą ir įminti jo nepaprastų savybių mįslę. Tačiau to labai ilgai nepavyko padaryti. Tik 1990-ais metais, ištyrus elektroniniu mikroskopu, paaiškėjo, kad šios savybės susijusios su ypatinga stiklo sudėtimi.

Vienam milijonui stiklo dalelių stiklapūčiai įmaišė 330 dalelių sidabro ir 40 dalelių aukso. Stebina šių dalelių dydis. Jų skersmuo yra apie 50 nanometrų - tūkstantį kartų mažiau už druskos kristalą. Taip išgautas aukso ir sidabro koloidas turi savybę keisti spalvą priklausomai nuo apšvietimo.

Kyla klausimas: jei taurė tikrai buvo pagaminta Aleksandrijoje arba Romoje, kokiu būdu senovės meistrai sugebėjo auksą ir sidabrą susmulkinti iki nanodalelių dydžio? Iš kur pas senovės meistrus buvo įranga ir technologija, leidžianti dirbti molekuliniame lygyje?

Kažkuris mokslininkas iškėlė labai įdomią hipotezę. Senovės meistrai ir iki šio šedevro sukūrimo į išlydytą stiklą įmaišydavo sidabro dalelių. O auksas galėjo pateikti visiškai atsitiktinai. Pavyzdžiui, sidabras galėjo būti nevisiškai švarus, turėjo aukso priemaišų. Arba dirbtuvėje buvo likę aukso dalelių iš ankstesnio užsakymo, kurios ir pateko į stiklą. Taip ir buvo pagamintas toks nepaprastas artefaktas, kuris, gali būti, toks pasaulyje yra vienintelis.

Versija skamba labai įtikinamai, jeigu ne kai kurios aplinkybės. Tam, kad gaminys keistų spalvą, kaip tai daro Likurgo taurė, auksas ir sidabras turi būti susmulkinti iki nanodalelių dydžio, priešingu atveju tokio efekto nebus. O tokių technologijų IV amžiuje paprasčiausiai negalėjo būti.

Lieka prielaida, kad Likurgo taurė yra žymiai senesnė, nei manoma iki šiol. Gal ją pagamino aukšto išsivystymo lygio civilizacijos meistrai. Ši civilizacija turėjo egzistuoti prieš mūsų ir žuvo dėl pasaulinės katastrofos (galima prisiminti legendą apie Atlantidą).

Bendraautorius iš laiko tolumos

Ilinojaus valstijos (JAV) universiteto fizikas ir nanotechnologijų ekspertas Liu Gan Loganas iškėlė mintį, kad į taurę patekęs skystis ar šviesa paveikia aukso ir sidabro atomų elektronus. Jie pradeda vibruoti (greičiau ar lėčiau), dėl ko pasikeičia stiklo spalva. Norėdami patikrinti šią hipotezę, mokslininkai pagamino plastiko plokštę su „duobėmis", kurią prisotino aukso ir sidabro nanodalelėmis. Kai vanduo, aliejus, cukraus ar druskos tirpalai patekdavo į šias „duobutes“, medžiaga imdavo įvairiai keisti spalvą. Pavyzdžiui, „duobute" nuo aliejaus tapdavo raudona, o nuo vandens - šviesiai žalia. Palyginimui galima pasakyti, kad Likurgo taurė yra 100 kartų jautresnė druskos pokyčiui tirpale nei pagamintas plastikinis daviklis.

Likurgo taurės „darbo principą" Masačiusetso (JAV) universiteto fizikai nusprendė panaudoti portatyvinių tikrintuvų gamybai. Jie gali parodyti patogenų buvimą seilėse ar atpažinti pavojingus skysčius, bandomus įnešti į lėktuvą. Tokiu būdu nežinomas Likurgo taurės kūrėjas tapo revoliucinių XXI amžiaus išradimų bendraautoriumi.