Liūdnas sovietų krepšinio giganto Aleksandro Sizonenko likimas
Lietuvos krepšinio legenda Arvydas Sabonis turėtų gerai prisiminti ukrainiečių krepšininką Aleksandrą Sizonenko. Visų laikų aukščiausias planetos krepšininkas ne kartą krepšinio aikštelėje grūmėsi su Kauno „Žalgirio“ puolėju ir kartą visiškai sutriuškino Arvydo gynybą, pelnydamas 42 taškus. Tiesa, tai buvo draugiškos varžybos – mačo išvakarėse mirė Sovietų sąjungos gensekas Leonidas Brežnevas, tad rungtynės vyko be žiūrovų.
42 taškai į Kauno „Žalgirio“ krepšį – tai tik vienas neilgo krepšinio giganto gyvenimo šviesesnių epizodų.
Beveik visų pamirštas A. Sizonenko mirė 2012 metais – paskutinius gyvenimo metus praleido praktiškai nepakildamas iš lovos.
Leningrado (dabar – Sankt Peterburgas) „Spartako“ ir Kuibyševo (dabar – Samara) „Strojitelio“ komandose žaidęs milžiniško ūgio A.Sizonenko (vyras nuolat augo: krepšininko karjeros zenite jo ūgis viršijo 230 cm, o kai 2012 metais 53 metų vyras mirė, jo ūgis siekė jau 245 cm) išsiskyrė ne tik savo sudėjimu, bet ir žaidimo stiliumi: jis per aikštę ne bėgdavo, o ją pereidavo. Ligos kamuojamas A.Sizonenko buvo lėtas krepšininkas ir turbūt tik tai sutrukdė jam patekti į Sovietų Sąjungos rinktinę.
Mažame kaimelyje netoli Chersono (Ukraina) gimęs A.Sizonenko vaikystėje savo ūgiu neišskyrė iš kitų. Tik pradėjęs lankyti mokyklą berniukas aukštyn ėmė stiebtis neįtikėtinais tempais – gydytojai nustatė hipofizės sutrikimą ir sulaukus keturiolikos metų jam pirmą kartą teko gultis ant operacinio stalo. Tačiau augimo sustabdyti nepadėjo net ir kaukolės trepanacijos operacija. Nežinia, kaip būtų susiklostęs A.Sizonenko likimas, jei ne krepšinis, kurio pradmenis jis išmoko dar gimtajame kaime – fizinio lavinimo mokytojas, lyg nujausdamas, išstypusį vaikinuką ragindavo kuo dažniau mėtyti į krepšį, taip lavinant ranką ir taiklumą.
Tai, kad A.Sizonenko atsidūrė didžiajame krepšinyje, lėmė atsitiktinumas. „Baigęs mokyklą, įstojau į technikumą. Praktiką atlikinėjau Novaja Kuhanka gyvenvietėje, o grįždamas namo atsidūriau viename autobuse su Nikolajevo krepšinio komandos žaidėjais. Jos treneris mane pastebėjo, pasikalbėjome, jis mane pasikvietė. Ir aš atvažiavau. Tiesa, ten prabuvau tik tris mėnesius. Apie tai, kad Nikolajeve yra aukštas vaikinas, sužinojo Leningrade. Ir taip, nesužaidęs nė vienų rungtynių, atsidūriau Leningrado „Spartake“, pas patį V.Kondrašiną, - savo interviu, kurį 2004 metais davė laikraščiui „Sport-Express“, prisiminė A.Sizonenko. - Daugelis žaidėjų gerokai nustebo: iš kur toks atsirado. O kai per pirmą treniruotę iš eilės įmečiau 19 baudos metimų net žandikauliai atvipo“. Taip 1976 metais niekam nežinomas aukštaūgis paauglys iš Ukrainos periferijos pateko į vieną galingiausių Sovietų sąjungos komandų, 1975 metų šalies čempionate pelniusią aukso medalius.
Leningrado „Spartake“ A.Sizonenko praleido dvejus metus ir spėjo tapti Sovietų Sąjungos vicečempionu. Tačiau 1978 metais, kuomet nuo širdies ligos mirė vos 26 metų Leningrado „Spartako“ krepšininkas Aleksandas Belovas, kuris buvo ryški Sovietų sąjungos rinktinės žvaigždė, A. Sizonenko buvo „iškomandiruotas“ į Kuibyševą. Leningrado „Spartakas“ po A.Belovo mirties pateko į tikrą medikų komisijų apsuptį, o nuo progresuojančio gigantizmo kenčiantis A.Sizonenko būtų tikrai patekęs į jų akiratį. V.Kondrašinui teko priimti sunkų, bet A.Sizonenko kaip krepšininką išgelbėjusį sprendimą – Kuibyševo „Strojitelis“ tuo metu murkdėsi pirmoje lygoje ir niekam nebuvo įdomus.
Metai, praleisti Kuibyševe, tapo šviesiausiais A.Sizonenko gyvenime – būtent šio milžino dėka miesto krepšinio komanda iš pirmos lygos pateko į aukščiausiąją lyga ir tapo stipria vidutinioke, galinčia įkasti ir pripažintiems favoritams.
Šiame mieste jis susipažino ir su savo būsimąja žmona Svetlana Gumeniuk, tuo metu studijavusia Leningrade. Rodos, gyvenimas žadėjo būti šviesus, tačiau juodasis periodas prasidėjo nuo traumos: per rungtynes A.Sizonenko susilaužė kulkšnį, dėl fizinių krūvių sutriko hormonų pusiausvyra ir 1986 metais, būdamas vos 27 metų, A.Sizonenko baigė krepšininko karjerą.
1990-ųjų pradžioje A.Sizonenko ir jo mylimoji nusprendė grįžti į miestą prie Nevos krantų – Samaroje pardavę savo dviejų kambarių butą jie pinigus kaip užstatą įnešė į naujo namo statybą, tačiau įmonė bankrutavo ir jauna šeima liko be nieko.
Su ką tik gimusiu sūnumi buvęs krepšininkas glaudėsi pas žmonos tėvus nedidelėje Gorelovo gyvenvietėje, tačiau netrukus buvo išmesti į gatvę: žmonos tėvas apkaltino buvusį krepšininką, jog jis mėgina užvaldyti svetimą turtą. Šeima kraustėsi iš vieno nuomojamo butą į kitą, ieškodami vis pigesnių variantų. A.Sizonenko neturėjo galimybių pasirodyti daktarams ir apleista liga vis labiau progresavo.
Šviesa tunelio gale pasirodė tik po kelerių metų, kuomet vokiečių įmonė, siuvanti avalynę aukštaūgiams, pakvietė į savo renginį, padovanojo specialius baldus ir batus. Po šios viešnagės sekė dar vienas intriguojantis pasiūlymas iš Vokietijos. Gigantiško ūgio krepšininku susidomėjo garsusis anatomijos specialistas Guntheris von Hagensas, geriau žinomas kaip „Daktaras Mirtis“.
Su savo kontraversiška paroda per įvairias pasaulio šalis keliaujantis vokietis krepšininkui pasisiūlė jam kas mėnesį mokėti po 140 JAV dolerių per mėnesį iki gyvos galvos, jei tik A.Sizonenko sutiktų, kad po jo mirties kūnas būtų eksponuojamas „Daktaro Mirties“ parodoje. Krepšininką toks pasiūlymas įžeidė, tačiau Guntherio von Hagenso atstovai dar kelis kartus siūlė jam parduoti savo kūną, vis labiau keldami kainą. „Aš niekada nesutiksiu būti baidykle – už jokius pinigus“, - viename interviu teigė A.Sizonenko, nors jo paties finansinė būklė buvo apverktina.
1999 metais krepšininką paliko žmona ir A.Sizonenko jam parūpintame dviejų kambarių komunaliniame
bute liko vienas. Dėl progresuojančios ligos vaikščioti jis jau galėjo tik su ramentais, o paskutiniais gyvenimo metais retai pakildavo iš lovos. Buvusiai krepšinio įžymybei buvo skirta kukli neįgaliojo pašalpa. 2004 metais rusų leidiniui „Sport-Express“ duotame interviu A.Sizonenko šiltu žodžiu minėjo Arvydą Sabonį, kuris, sužinojęs, kokius negailestingus likimo smūgius tenka atremti jo buvusiam varžovui, į specialią sąskaitą pervedė nemažą sumą pinigų. Deja, panašu, kad ir A.Sabonis, ir A.Sizonenko tapo sukčių aukomis. „Girdėjau, kad Sabas, sužinojęs apie mano padėtį, į kažkokią sąskaitą pervedė pinigus. Tačiau aš šių pinigų negavau. Matyt, yra „gerų“ dėdžių, kurie pasakoja apie tai, kaip Sizonenko blogai, ir patys iš to gyvena. Sabonis savo reikalą atliko. Žinomą, skaudu, jog jo pagalba manęs nepasiekė, bet svarbiausia – dėmesys. Malonu, kad Sabas mane prisiminė“, - laikraščiui „Sport-Express“ pasakojo A.Sizonenko.
2012 metais aukščiausias planetos krepšininkas mirė, taip ir nebepakilęs iš lovos kukliame dviejų kambarių bute Sankt Peterburge.
Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose! Prisijunkite prie mūsų paskyroje, kad nepraleistumėte įdomių dalykų!
Paranormal.lt medžiagos citavimas negavus išankstinio paranormal.lt sutikimo neleidžiamas. Išimtinių teisių pažeidimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę.
// Susiję straipsniai »
|
