Miražų paieškos

Mokslininkai norėjo sukurti eksperimentinį "Buridano asilo" modelį, tačiau jiems pavyko sukurti "Šrėdingerio katę" Šio unikalaus bandymo rezultatą galima traktuoti taip: patekęs į situaciją, kurioje reikia rinktis iš dviejų lygiaverčių variantų, žmogus gali arba susidvejinti, arba būti perkeltas į kitą vietą, arba paprasčiausiai išnykti....

Apie tai, jog egzistuoja nežinoma jėga, paslaptingu būdu perkelianti žmones iš vienos vietos į kitą, liudija daugybė pasakojimų ir rašytinių šaltinių. Pateikiame tik keletą pavyzdžių.

E.Galevskis iš Sankt Peterburgo rašo: „Keistas nutikimas su manimi įvyko 1996-ųjų metų rudenį netoli Krasnicos gyvenvietės (Leningrado sritis). Ryte išėjau į pelkyną rinkti spanguolių. Paėjęs gerai žinomu keliuku per lauką ir pievą, pasukau į mišką. Ir tuomet atsitiko kažkas keisto. Netoli tos vietos, kur

keliukas daro posūkį, teka upelis stačiais krantais. Iš vieno kranto į kitą galima patekti tik netvirtu tilteliu iš kelių rąstų. Nuėjęs takeliu gerus 10 metrų, staiga pajutau, kad esu visiškai kitoje vietoje. Tai rodė ir pasikeitęs peizažas. Labai nustebau ir apsidairiau aplinkui. Abejonių neliko - nežinomu būdu atsidūriau maždaug už 40 m nuo upelio, tačiau jau kitame krante.“

Šią istoriją papasakojo Pamaskvės Kratovo kaimo gyventojas Aleksandras Selichovas. Jis rašo: „Tai nutiko 1973 m. sausio 20 d. Tuomet dar buvau beveik 15-os metų paauglys. Man labai patikdavo vienam pasivaikščioti miške. Tą dieną buvo šalta - apie -22 laipsniai šalčio. Danguje švietė saulė, buvo ramus oras, be jokio vėjo. Nieko ypatingo aplinkui nevyko, bent jau aš nieko tokio neatsimenu. Tačiau vis tik kažkas nutiko, nes staiga pasidarė tamsu, aš supratau, kad guliu sniege, o virš manęs - žvaigždėtas dangus. Kepurės ant galvos nėra, veidas ir rankos kažkokie lipnūs... Atsistojau kaip nesavas ir patraukiau link namų. O ten radau didelį sąmyšį. Pasirodo, manęs jau trečia para ieškojo. Mama, mane pamačiusi, nualpo. Aš buvau visas kruvinas - rankos, veidas... Tačiau po to, kai nusiprausiau, paaiškėjo, kad mano kūne nėra nė menkiausio įdrėskimo. Aš netgi rankų ar ausų nenušalau! “

Kokiu būdu be sąmonės paauglys sugebėjo išbūti miške, spaudžiant 22 laipsnių šalčiui? Kieno kraujas buvo ant rankų ir veido? J visus šiuos klausimus patikimų atsakymų, deja, nėra. Vieną aiškinimą siūlo panašių anomalių reiškinių tyrėjai - taip vadinama spontaniška teleportacija. Sis terminas reiškia savaiminį objekto pernešimą iš vieno erdvės ir laiko taško į kitą. Tokio požiūrio laikosi T.Faminskaja, kuri tyrė panašų įvykį, nutikusį 1989-ais metais. Tuomet šio keistojo fenomeno auka tapo L.Nikolajeva - jau garbaus amžiaus moteris, poilsiavusi sanatorijoje Pamaskvėje. Kaip paprastai, tą dieną ji išėjo pasivaikščioti. Moteris nuėjo iki miško ir ėmė vaikščioti pakraščiu, kartais pasilenkdama nusipjauti kokią ūmėdę. Netikėtai širdies plote pasijuto tarsi kažkoks dūris. Moteris iš rankinės išsitraukė vaistų, vieną tabletę pakišo po liežuviu ir toliau patraukė miško pakraščiu. Nuėjusi kokius 20 m, ji pakėlė galvą ir prieš save pamatė apleistos cerkvės varpinę. Visas keistumas buvo tai, kad šis statinys buvo kaimyninėje gyvenvietėje -už 5 km nuo sanatorijos.

Širdies dūris, ko gero, užfiksavo perkėlimo momentą. Jeigu kelionė „tenai“ L.Nikolajevai truko apie 10 minučių neskubaus ėjimo, tai grįžti atgal į sanatoriją prisireikė beveik 2 valandų...

Dar du panašūs įvykiai nutiko Maskvos srities Čechovsko rajone. Kaip pasakoja T.Faminskaja, tiesiog tyrimo grupės darbo į šiaurės rytus nuo sostinės metu kolegų akyse tiesiog dingo du žmonės. Vėl jie atsirado toje pačioje vietoje, tik jau praėjus parai.

Kartais po panašių dingimų žmonių pėdsakai visiškai išnyksta. Gali būti, kad jie nunešami į kažkokius neįsivaizduojamus tolius. Gal jie tampa įšaldyti ledo sluoksnyje kur nors Antarktidoje ar nunešami į patį įkaitusį Žemės branduolį ir ten sudega gyvi. Kas žino...

Papasakosime apie porą mįslingų žmonių dingimų. Tai įvyko 1915-ais metais Galipolio (Turkija) pusiasalyje. Generolas Hamiltonas sąjungininkams į pagalbą užimant Konstantinopolį pasiuntė dalį britų Norfolko pulko karių. Prie aukštumos N60 kelyje priešais žygiuojančią koloną susidarė keistas tirštas debesis. Keli šimtai karių neatsargiai į jį įžengė. Daugiau jų niekas niekada nebematė. Po Turkijos kapituliacijos, kai buvo sprendžiamas belaisvių klausimas, dingo paskutinė viltis rasti šiuos karius -pasirodė, kad šiame rajone turkai nebuvo į nelaisvę paėmę nė vieno kareivio.

1924-ieji metai, Irakas. Didžiosios Britanijos Karališkųjų oro pajėgų pilotai Dėjus ir Stiuartas buvo priversti nutūpti dykumoje. Smėlyje buvo aiškiai matomi tolstantys nuo lėktuvo pėdsakai. Tačiau netrukus jie išnyko... Pačių lakūnų taip ir nepavyko aptikti, nors aplink avarinio nusileidimo vietą nebuvo nei byrančių smėlynų, nei apleistų šulinių. Taip pat tą dieną nebuvo ir smėlio audrų.

Taigi, pranešimų apie žmonių dingimus ar savaiminius persikėlimus yra pakankamai. Logiška galvoti, kad tokie įvykiai vyksta dar dažniau. Pavyzdžiui, miške, kur vienas medis panašus į kitą, žmonės netgi gali ir nepastebėti „perkėlimo“ momento, o atsidūrę nežinomoje vietoje, padaro išvadą, kad pasiklydo.

Gali būti, kad atsakymas slypi garsiajame Šredingerio paradokse. Su atomo sandara mes susipažįstame dar mokykloje, remiantis planetiniu Rezerfordo modeliu. Humanitarai vėliau lieka įsitikinę, kad atomo struktūra yra labai paprasta: elektronai - tai planetos, besisukančios aplink saulę, t.y. atomo branduolį. Tačiau tikrovėje viskas yra kur kas sudėtingiau. Tuo metu, kai fizikai dar tik pradėjo detaliau tyrinėti atomus, jie pastebėjo keistą elektronų savybę - jie gali išnykti vienoje orbitoje ir akimirksniu atsidurti kitoje orbitoje. Norėdami kaip nors paaiškinti šį mikropasaulio fenomeną, mokslininkai buvo priversti daryti prielaidą, kad elementariosios dalelės gali egzistuoti ir kaip korpuskulos, ir kaip bangos. Garsus prancūzų fizikas, Nobelio premijos laureatas Luisas de Broilis iškėlė prielaidą, kad kiekvienai dalelei atitinka banga, užpildanti visą erdvę. Šios bangos amplitudė maksimali toje vietoje, kur didžiausia tikimybė, jog tenai randasi dalelė. Tačiau bet kuriuo momentu be jokio matomo perėjimo ji gali pakeisti savo buvimo vietą. Argi tai nėra teleportacija?..

Vienas iš kvantinės fizikos pradininkų austrų mokslininkas Ervinas Šredingeris, mąstydamas apie keistą dalelių elgesį, 1935-ais metais atliko mintinį eksperimentą, kuris iki šiol glumina pasaulio protus. Mokslininkas taip sakė: „Dėžėje patalpinama gyva katė, lėtai skylančios radioaktyvios medžiagos pavyzdys, Geigerio skaitiklis, galintis aptikti įvykusį radioaktyvaus atomo skilimą, ir su skaitikliu sujungtas įtaisas katei užmušti, jei skaitiklis tokį skilimą aptiko. Radioaktyvi medžiaga palyginus stabili, jos nedaug, todėl radioaktyvus skilimas per skirtą valandą gali įvykti, gali ir neįvykti. Tokiu būdu kvantinės atomo skilimo tikimybę aprašančios lygtys pradeda galioti makroskopiniam objektui (katei).“

Pagal šias lygtis interpretuojama, jog, kol dėžė neatidaryta, katė tuo pat metu yra ir gyva, ir mirusi, bei šie du stoviai sumaišyti tarpusavyje pagal skilimo tikimybės dėsnius. Paradoksu demonstruojami kvantinės mechanikos dėsnių ir įprastinės patirties skirtumai.

Jeigu radioaktyvioji dalelė elgiasi kaip korpuskula, radioaktyvumo skaitiklis suveikia, įjungia balionėlį su dujomis ir katė miršta. Tačiau jeigu dalelė elgiasi kaip banga, skaitiklis nesureaguoja, katė lieka gyva. Ką galima pasakyti apie katę, žiūrint į uždarą dėžę? Iš gyvenimiško patyrimo galima pasakyti, jog katė yra arba gyva, arba mirusi. Tačiau kvantinės fizikos dėsniai skelbia, kad katė tuo pačiu metu gali būti ir gyva, ir mirusi su 0,5 tikimybe. Ir tokia keista jos būsena truks tol, kol koks nors smalsuolis sugalvos tiksliai išsiaiškinti ir pažvelgs į dėžės vidų.

Šredingeris ir pats labai nesidžiaugė, kai sukūrė tokią abstrakciją. Visų šalių mokslininkai sujudo - juk tai reiškė, kad tuo pačiu metu žmogus gali būti pusiau gyvas ir pusiau miręs, pusiau tenai ir pusiau čia? Juk tai reiškia, kad kvantinė fizika pripažįsta Dievo egzistavimą, t.y., Dievas yra tas pašalinis stebėtojas, nuo kurio priklauso žmonijos, gyvenančios „dėžėje“, pavadintoje Žeme, būsena!

Palaipsniui visas triukšmas nurimo. Specialistai padarė bendrą išvadą, kad mikropasaulio dėsnius nereikia perkelti į mūsų pasaulį. Tariant kitais žodžiais -kas leidžiama elektronui, tas draudžiama žmogui. Tačiau neseniai situacija vėl tapo dviprasmiška. Iš pradžių Masačiusetso universiteto fizikas Deividas Ričardas įrodė, kad kvantinė fizika taikoma ne tik elementariosioms dalelėms, bet ir molekulėms, kurios jau priklauso makropasauliui. Po to Standartų ir technologijų instituto (JAV) darbuotojas Kristoferis Monro eksperimentiškai įrodė „Šredingerio katės“ paradoksą atomų lygyje. Štai kaip vyko šis bandymas. Mokslininkai paėmė helio atomą ir galingu lazerio impulsu išmušė vieną iš dviejų elektronų. Judėjimas susidariusiame helio jone buvo sustabdytas, sumažinus jo temperatūrą beveik iki absoliutaus nulio. Orbitoje likęs elektronas turėjo dvi galimybes - suktis pagal laikrodžio rodyklę arba prieš ją. Tačiau fizikai eliminavo ir šią galimybę, lazeriu sustabdę jo judėjimą. Tuo metu įvyko netikėtas dalykas. Helio atomas pasidalijo į du, realizuodamas save iš karto abejose būsenose - vienoje elektronas sukosi pagal laikrodžio rodyklę, kitoje - prieš ją.

Nors atstumas tarp šių objektų buvo vos 83 nanometrai (paprastu mikroskopu tai neįžiūrima), tačiau interferentiniame paveiksle viskas matėsi labai aiškiai - štai vieno atomo pėdsakas, o štai - kito. Kokią galima padaryti išvadą? Mokslininkai pabandė sukurti „Buridano asilo“ modelį, t.y., vargšo gyvūno, prieš kurį jo šeimininkas Buridanas padėjo du vienodus glėbius šieno. Nesugebėjęs išsirinkti, kuri šieno krūvelė geresnė, asilas mirė iš bado.

Tačiau helio atomas pasirodė esąs išradingesnis už Buridano asilą. Suskilęs į dvi dalis, jis pasielgė kaip „Šredingerio katės“ fizikinis ekvivalentas. Kai kurie specialistai teigia, jog dabar niekas negali trukdyti tvirtinti, kad ne tik mikrosistemos, bet ir makrosistemos (pvz., žmogus), esant tam tikroms aplinkybėms, gali susidvejinti arba, kaip elektronas, išnykti vienoje vietoje ir atsirasti kitoje. Ar tik ne šią paslaptį žinojo Kim Du Okas - garsus Rytų kovos menų meistras iš Seulo, miręs 88-ių metų amžiaus? Gležno kūno sudėjimo, vos didesnio nei 1,5 m ūgio, šis senelis per keletą sekundžių sugebėdavo paguldyti pačius galingiausius priešininkus. Kinijoje leidžiamas laikraštis „China herald pranešė, kad buvo peržiūrėti kovų, kuriose dalyvavo šis meistras, įrašai, stabdant kiekvieną kadrą. Įrašuose matoma, kaip Kimas išnyksta vienoje vietoje, palikdamas ten tik tirpstantį siluetą, ir iš karto atsiranda kitoje vietoje. Kol priešininkas stengiasi įveikti „miražą", meistrui reikėdavo atlikti nesudėtingą veiksmą.

Norisi tikėti, kad anksčiau ar vėliau mokslininkams pavyks įminti teleportacijos paslaptį ir jie sugebės sukurti realius įrenginius, galinčius akimirksniu perkelti bet kokius daiktus bet kokiu atstumu.

Nėra jokių abejonių, tai bus vienas didžiausių pasiekimų žmonijos istorijoje. Tam, kad tai įvyktų, gal būt trūksta tik „Einšteino profano". Kartą Alberto Einšteino paklausė, kas ir kaip padaro atradimus? Garsusis mokslininkas atsakė: „Visi žino, kad tai yra neįmanoma. Tačiau atsiranda koks nors profanas, kuris to nežino. Štai jis ir daro atradimus..