Mistinė Atėnų psichiatrijos ligoninė

Ligonines dažnai supa visokie pasakojimai apie vaiduoklius, paranormalius reiškinius ir kitas baisybes. Ypač sunki padėtis su psichiatrijos ligoninėmis, o jei dar užtiksit kur tokią apleistą įstaigą, atrodo, jos viduje galit tikėtis Silent Hill vertų pramogų. Neretai, ypač beprotiškosiose JAV, tokiose vietose organizuojamos ekskursijos, tad sunku pasakyti net, ar iš tiesų tai „karšti taškai“, ar koks vertelga sukūrė, o gal persūdė kokią istoriją… Viena iš tokių žinomesnių minėtose JAV vietų – Metropolitan ligoninė Masačiusetse. Ten 1978 m. vienas pacientas (dabartinis Bridgewater ligoninės gyventojas) išmėsinėjo kitą ligonį, o atminimui pasiliko 7 jo dantis.

Savaime suprantama, tokią vietą iškart pamėgo sekiotojai paskui vaiduoklius ir siaubo istorijų mėgėjai. Gan populiari ir daugybę kartų degsi Dixmonto ligoninė. Arba Chestnut Lodge – istorinis pastatas, žinomas kaip privati psichikos sveikatos priežiūros įstaiga, kurios pagrindinė paskirtis buvo pensionas

– viešbutis, taip pat kentėjęs dėl neaiškių gaisrų. 1878 m. duris atvėrė Denverio ligoninė, kuri ne tik gydė, bet ir ruošė slaugytojus, turėjo patologinių tyrimų laboratoriją. Gerai nežinau kas ten dėjosi, bet ši ligoninė itin mėgstama popkultūros, ji figūruoja kai kuriuose žaidimuose (Painkiller) ar knygose (Project 17), 2001 m. joje nufilmuotas siaubo filmas „Session 9“. 1908 m. pirmąjį pacientą priėmė Pennhursto ligoninė ir mokykla, per kelerius metus ji buvo perpildyta. 1916 m. įstaigos vadovai susiprato bent jau moteris atskirti nuo vyrų ir taip bent dalinai išvengti nepageidaujamų nėštumų. Ligoninė pripažinta kalta pažeidinėjant pacientų teises, sako, joje aktyviai vaidenasi. Jaunimas į tokias vietas eina išbandyti drąsos, vieni teigia nieko nepastebėję, kiti dievagojasi iš siaubo ir matytų vaizdinių vos neišprotėję.

 Aš šį kartą išsamiau paanalizuosiu tik vieną JAV ligoninę. Fox Family Channel savo laidele “The Scariest Places on Earth“ ją taip pat buvo užkabinusi.

 1874 metų sausio 9 d. Atėnuose (Athens, Ohajus) pradėjo veikti psichiatrijos ligoninė. Originalaus pastato architektas – Levi T. Scofield iš Klivlendo. Statybos pradėtos 1868 m. Pirmasis pacientas buvo Thomas Armstrong iš Belmonto.

Daugybę metų ligoninė teikė gausybę įvairų paslaugų ir glaudė įvairiausius žmones – nuo pilietinio karo

veteranų ar vaikų iki pavojingų ligonių. Ligoninė pagarsėjusi dėl daugybės joje atliktų lobotomijos procedūrų ir paranormalių reiškinių.

 Ligoninės pavadinimas keitėsi mažiausiai 9 kartus. Praėjus 2 metams po jos atidarymo ji buvo žinoma kaip Atėnų ligoninė psichiškai nesveikiems. Vėliau ji vadinta Atėnų psichikos ligonių prieglauda, Pietryčių Ohajo psichikos centru, Atėnų psichikos sveikatos centru, Atėnų psichikos sveikatos ir protiškai atsilikusių centru ir t.t. „Nusibaigus“ originaliai ligoninės struktūrai, ji pervadinta į „The Ridges“.
 Nors ligoninė nebuvo savarankiškas objektas – ji priklausė valstybei – jos teritorijoje buvo ferma, dirbamų laukų ir sodų, šiltnamių, pieninė, pirmais metais netgi atvažiuodavo parduotuvė. Daugelį metų Atėnuose ši įstaiga buvo pagrindinis darbdavys. 1960 Ohajo universitetas įsigijo dalį ligoninės teritorijos savo absolventų išleistuvėms, ta proga sunaikino vietinį baseiną ir keturis labai kruopščiai prižiūrėtus ežerus. 1980 m. ligoninė jau pradėjo jausti, kad artėja paskutinioji. 1980 m. R. Reaganas, taupydamas biudžeto lėšas, uždarė daugybę tokių valstybinių ligoninių. Daugelis ligonių paprasčiausiai paleisti į gatves ir suformavo malonią Atėnų benamių visuomenę. 1990 metais dalis originalių pastatų pradėjo griūti dėl remonto trūkumo ir nebebuvo naudojami – tad jų atsisakyta. Beveik visi ligoninės pastatai pertvarkyti ir naudojami Ohajo universiteto. 2001 m. baigti pagrindinio pastato renovacijos darbai, dabar jis žinomas kaip muziejus.

 Ligoninės pastatas – gigantiškas, pati jo koncepcija žavi. Projekto idėja buvo tokia, kad pacientai turėjo jaustis lyg namuose, norėta humaniškesnio požiūrio į gydymą, negu tais laikais praktikuoti šaldymas ar spardymai į galvą. Ne tokie ligoti pacientai laikyti arčiau centro, kur buvo administraciniai

pastatai ir darbuotojų būstai. Tai turėjo juos skatinti bendrauti ir kontaktuoti su žmonėmis. Pavojingi pacientai laikyti atokiau.

Atėnų pastate buvo 544 pacientų patalpos. Ligoninei atsidarius, joje įsikūrė apie 200 ligonių. Daugumos raminimui naudota rekreacinė veikla – piešimas, šokiai, piknikai. Buvo galima eiti į bažnyčią. Kai kurie pacientai dirbo fermose ir soduose. Teritorija buvo tokia graži, kad ir paprasti gyventojai ten eidavo pasivaikščioti ar iškylauti. Slaugytojai mokėsi ligoninės viduje ir galėjo ten gyveni. XIX a. pab. ši ligoninė pripažinta viena geresnių JAV – dėl progresyvių strategijų, žmonų pasitikėjimo ir veiksmingo gydymo.

 Ligoninė vis populiarėjo. Ligonių skaičius nuo poros šimtų 1900 m. pradžioje išaugo iki beveik 2000. taip atsitiko todėl, kad ten pradėta siųsti praktiškai bet ką. Tėvai į Atėnus gabeno maištaujančius paauglius, vaikai – pagyvenusius tėvus, galų gale kaip laikina prieglauda įstaiga priglausdavo benamius. Pacientų kambariai persipildė, prastėjo darbuotojų gydymo kokybė. Individualizuotos priežiūros ir dėmesio sumažėjimas lėmė, kad ligoninės metodai smuko iki pačių primityviausių, pradėta naudoti kankinimus. Pacientai nuolat būdavo „niūchinami“ ir verčiami grupėmis ant paprasčiausių gultų miegoti patalpose, kurios anksčiau buvo skirtos vienam žmogui. Viena slaugė būdavo atsakinga už daugiau kaip 50 ligonių. Pacientai braižydavo palanges ir sienas, vienas garsesnių užrašų – „Aš niekada nebuvau pamišęs“. 1970 – 1980 m. pacientu ten buvo nuteistas prievartautojas Billy Milligan, kentėjęs nuo daugelio asmenybės sutrikimų („viename kūne daug sielų“) – tačiau kaip teigiama, ten jam labai mažai pagelbėta. 1988 m. jis išleistas, dabar gyvena Kalifornijoje, kuria filmus ir vis dar kenčia nuo asmenybės sutrikimų.

 Istoriniai ligoninės dokumentai rodo, kad ten taikytos dabar jau abejotinos teorijos apie psichikos ligas ir sunkių gydymų praktikavimą (pvz., lobotomija). Pagrindine vyrų beprotybės priežastis laikyta masturbacija – bent jau atsižvelgiant į 1876 m. metinę ataskaitą. Antra dažniausia priežastis – nesusitvardymas ir palaidas gyvenimo būdas. Pirmus tris ligoninės veikimo metus 81 vyrui ir 1 moteriai

B. Milligan

diagnozuota psichinė liga, sukelta masturbacijos, 56 vyrams ir 1 moteriai – liga dėl nesusitvardymo ir pan. Per pirmus tris ligoninės darbo metus moterims pacientėms pagrindinės psichikos ligų priežastys buvo „dėl gimdymo“ (951), „klimaksas“ (32), „mėnesinių sutrikimai“ (29). Froidas ten būtų džiaugęsis. Pagrindinė pamišėlių hospitalizacijos priežastis pirmaisiais metais – epilepsija. Pirmųjų metų ataskaitoje minimi 31 vyras ir 19 moterų, kuriem psichikos ligą sukėlė epilepsija.
 Sklando legendos, kad ligoniai ten būdavo mušami ir kankinami, kažkiek jų buvo ir nužudyta. Gydymo metodai „baisiaisiais metais“ buvo savotiški. Pacientus nardindavo į ledinį vandenį ir laikydavo ten gan ilgą laiką, kartais – suvyniotus į paklodes, kad negalėtų spurdėti. Kai kuriems pacientams, mirkomiems cisternose, leisdavo elektros srovę. Tiesa, populiaresnės buvo sūryme pamirkytų elektrodų aplikacijos – elektrošoko terapija. Jos metu ligoniui duoda įsikąsti gumos gabalėlį (kad nesusižalotų liežuvio), pajungia elektrą ir kepina. Daugiau apie šį gydymą galite sužinoti žiūrėdami filmą (ar skaitydami knygą) „One Flew Over the Cuckoo’s Nest“.

Bene įdomiausios operacijos – lobotomijos. Jei matėt jau minėtą „Skrydį virš gegutės lizdo“ („One flew over the cuckoo’s nest“) su įstabiai vaidinusiu Nicholsonu, nebūsite tokie pasimetę – po keleto

elektrokovulsinių terapijų herojui galų gale atliko tą lobotomiją. Jos metu pažeidžiamos smegenų kaktinės skiltys, dėl to prastėja žmogaus mąstymas, emocinė smegenų skiltis praranda ryšį su kitomis. Lobotomijai naudodavo etanolio injekcijas, operacijas (atvirasis būdas – atverdavo kaukolę ir pjaustinėdavo, uždarasis itin populiarus, vadinamas transorbitaline lobotomija – operuodavo per akiduobes).

 Anksčiau lobotomija buvo plačiai taikoma psichiatrijoje ir šakės jums būtų buvę, jei būtumėt sirgęs šizofrenija ar depresija, o taip. Beveik pusė pacientų pasveikdavo ar jiems pagerėdavo, kitiems

būdavo įvairiai, 4 proc. mirdavo. Dėl šios operacijos žuvo daug žmonių, tačiau išgyvenusių dalis iš tiesų prarasdavo šizofrenines ar depresines tendencijas. Taip pat jie pamiršdavo daug kitų dalykų, dauguma kentėdavo dėl šalutinių tokių operacijų poveikio. Dalis pasinerdavo į katatoniją.

 1960 m. lobotomija buvo pasmerkta kaip barbariškas gydymo būdas. Ją pakeitė psichotropiniai vaisai (Thorazine). Dabar jos atseit atsisakyta, tačiau kai kuriais sunkiais atvejais ji taikoma ir išsivysčiusiose valstybėse (žiūrint ką vadinsim išsivysčiusiomis, na jei išsivystymo lygis priklauso nuo to, kiek bigmakų suvalgo vidutinis gyventojas, tada taip, išsivysčiusiose). Beje, bene pirmieji ar vieni pirmųjų lobotomijos atsisakė sovietų gydytojai.

 Na, o kur baisesnės, kraupesnės istorijos, šiais laikais juk vien su lobotomija nieko neišgąsdinsi. Viskas gerai, Atėnų ligoninė turi tikrą keistą mirties istoriją. Taigi, ten gydėsi tokia 54 m. amžiaus moteris Margaret Schilling. Sako, kad ji sirgo gana sunkiai, tad jai buvo reikalinga nuolatinė priežiūra. Dar pasakojama, kad ji buvo kurčnebylė, tačiau šito niekas nei patvirtino, nei nepaneigė, nors, turint omeny istorijos baigtį, toks variantas pilnai tikėtinas.

 Taigi, 1978 m. gruodžio 1 d. moteris dingo. Ji greičiausiai žaidė slėpynių su viena iš ligoninės darbuotojų. Slaugė ar kas ten žaidimą veikiai pamiršo, o Margaret – ne… Kadangi ji pasislėpė visai neblogai, dingusios pacientės paieškai teko suformuoti paieškos grupę, o kad ieškojimas būtų sėkmingesnis (būtų suvaržytas išdykėlės judėjimas) veikiai užrakinti ir visi užkaboriai – tačiau pastangos vaisių nedavė.

 1979 m. sausio 12 dieną moterį aptiko sargas Clarence Allison. Jis užlipo į vieną iš nebenaudojamų viršutinių aukštų ir užmetė akį į kažkurią palatą. Tas aukštas kažkada buvo naudotas sunkiems,

infekuotiems pacientams, o pastaraisiais metais buvo visai apleistas, taigi ir nešildomas. Sargas turėjo gerokai nustebti, kai ant betoninių grindų prie lango išvydo jau apirusį moters lavoną, o šalia padėtus tvarkingai sulankstytus drabužius.
 Kaip moteris įstrigo ketvirtame aukšte, vis dar svarstoma – gal ją užrakino išsiblaškiusi slaugė, o gal ji ten įkalinta prasidėjus paieškai… Žiemos Ohajuje nėra pernelyg šiltos, taigi šaltis, alkis ir silpna širdis moterį greit įveikė. Pagalbos ji nesišaukė – gal dėl psichikos ligos, o gal iš tiesų buvo kurčnebylė… Šiaip ar taip, apleistoje palatoje ji mirė viena, o jos kūnas ten pragulėjo kelias savaites.

Na gerai, mirė tai mirė, nelaimingas atsitikimas. Tačiau jos kūnas paliko žymę. Va dėl tos žymės į Atėnus ir veržiasi žmonės – jie apžiūrinėja tą ženklą ir net palikinėja prie jo gėles. Kad būtų dar įdomiau, pasakojama, kad po pastatą naktimis klaidžioja tos Margaret dvasia.

 Grįžtam prie dėmės. Tai va, ji ganėtinai kokybiška. Joje matyti plaukų ir drabužių raukšlių žymės. Dėmės neįmanoma išvalyti (beje, dar pasakojama, kad dėmės iš pradžių nesimatė – ji atsirado bandant tą betoną išplauti). Didžiausi skeptikai teigia, kad tą dėmę šiaip kas nors nupaišė. Ne tokie skeptikai, bet vis dar mokslininkai, o ne mistikai, kalba apie kūno irimą, saulės šviesos poveikį, anaerobines bakterijas ir į betoną įsigėrusius kūno riebalus. Mokslininkų ne mistikų garbei galima pasakyti, jog ištyrus vietą, kur gulėjo tas lavonas, iš tiesų rasta kūno riebalų likučių. Dar pasakojama apie kažkaip su irimu susijusį kalcio palmitatą ir tos vietos plovimui naudotą 20,5 proc. fosforo rūgštį. Et, turistam tai matyt nelabai įdomu, kas norės patys pažiūrėt į lavono paliktą žymę, užsukit kada į Atėnus Amerikoj.

Legendose dar ganėtinai populiari ir Wilson salė (legenda teigia, kad yra kažkokios pentagramos, kuri

atsiranda kažką pabraukius ligoninės žemėlapyje, centre). Ji priklauso Ohajo universitetui, ten gyvena linksmi studentai ir dar ten yra toks kambarys 428, kurio durys uždarytos ir netgi užplombuotos (kita teorija teigia, kad kambarys paverstas katiline, aš tiesos nežinau, ten nebuvau). Priežastis paprasta – kambaryje glaudžiasi vaiduoklis. Anksčiau ten gyvendavę studentai skųsdavosi dėl beldimo į sienas, nepaklusnių durų, netgi pro sienas besisunkiančio kraujo… kai kurie dievagojosi regėję ir patį vaiduoklį. Dar pasakojama, kad tame kambaryje mirė viena visokiom astralinėm projekcijom užsiiminėjusi studentė. Šito niekas nepatvirtino, nors bendrabutyje kartą tikrai mirė studentas, tiesa, vyriškos lyties ir dėl natūralių priežasčių, o ne užpultas vaiduoklio ar šiaip dėl kokios panašios nesąmonės.

 Atėnų ligoninę supa trejos kapinės. Jos gražios, tylioje vietoje, tačiau krūva antkapių vis viena atrodo itin apleisti ir liūdni. Dabar ten jau sutvarkytas pėsčiųjų takas, kas leidžia mėgautis subtiliu kraštovaizdžiu.

 Seniausios iš kapinių vadinamos Senosiomis, jos yra arčiausiai ligoninės. Atėnų ligoninėje gydėsi bei ir mirė daugybė žmonių. Dalis pacientų negalėjo sumokėti už laidotuvių išlaidas ar neturėjo šeimos, tad visiems laikams liko šioje vietoje. Ant antkapių matyti tik numeriai. Nedaug jų turi vardus ir datas, tokie nupirkti pacientų šeimos ar artimųjų. Visus kitus nupirko valstija. Taip pat kapinėse palaidoti keli pilietinio karo veteranai. Taip atsitiko todėl, kad po karo daug karių kentė nuo potrauminio streso sindromo, o tada žmonės nelabai žinojo kaip susidoroti su šia problema, todėl veteranus siųsdavo į gydyklas. Iš tiesų daugelis žmonių su psichiškos problemoms, dėl kurių nereikia hospitalizuoti (pvz., depresija) tada būdavo grūdami ligoninėn ir kartais likdavo ten iki dienų galo. Šiuo metu kai kas iš Ohajo universiteto rezidentų dirba, kad atkurtų kai kuriuos iš senųjų antkapių ir taip būtų prisiminti tie žmonės, kuriems šioje vietoje teko praleisti visą gyvenimą. Taip pat jie dirba tam, kad nuvalytų psichikos ligos gėdą, kai kurie iš savanorių darbą naudoja, kad patys susidorotų su savo problemomis.

 Pasakojama, kad kapinėse vaidenasi. Antkapiai visur išdėstyti linijomis, išskyrus vieną mažą skyrių, kur sustatyti ratu. Kai kas teigia, kad tai – raganų sąlėkio vieta, kur jos rengia visokias okultines apeigas, o realistai sako, jog tai tik vandalų pokštas. Istorijomis apipinta ir nedidelė kapų, esančių prie miško, dalis. Pasakojama, kad žmonės ten kartais mato šviesas ar girdi klyksmus. Na, visai nekeista, kodėl kartais kokie žurnalistai ar vaiduoklių medžiotojai užsuka į Atėnus. O kiek tose istorijose tiesos, težino patys vaiduokliai.