Mokslininkai skelbia pavojų, mūsų vaikai ir anūkai bus mutantai?

Mokslininkai skelbia pavojų, eiliniai piliečiai mažai ką težino, kompanijos nieko neskuba keisti, o politikai nepajėgūs nieko padaryti: kova su per pusę amžiaus pasklidusiomis pavojingomis medžiagomis nė kiek nesislenka į priekį, rašo Lucile Berland prancūzų portale slate.fr.

Astma, ankstyva lytinė branda, impotencija, nevaisingumas, protinių sugebėjimų mažėjimas, autizmas, eilės produktų netoleravimas, uždegiminiai susirgimai, krūties ir prostatos vėžys… Nuo 1990 metų vis daugiau toksikologų ir biologų visame pasaulyje tiria potencialų mus supančių medžiagų poveikį. Juos pavadino šiek tiek barbariškai – „endokrininiai griovėjai“.

Po 25 metų plačiajai visuomenei vis dar mažai kas žinoma. Šie junginiai gaminami mūsų naftos perdirbimo, kosmetikos ir farmacijos gamyklose, ir mes visi aktyviai juos naudojame. Nežiūrint į jų tiesioginį poveikį mūsų sveikatai bei aplinkai.

Mūsų organizmo endokrininė sistema gamina hormonus, tokius, kaip pavyzdžiui, moterų – estrogeną, vyrų – testosteroną. Hormonai žmogui yra ypač svarbūs. Todėl šios sistemos sutrikimas gali tiesiogiai atsiliepti svarbiausiems jos procesams – virškinimui, augimui, smegenų vystymuisi. Plati Pastero Instituto, antrojo seminaro, vykusio Paryžiuje sausio mėnesį programa, skirta šiai tematikai, liudija apie augantį specialistų susirūpinimą.

Kaip teigia Nacionalinė sveikatos apsaugos agentūra (ANSES), šiuo klausimu dar yra daug mokslinių ir socialinių“ neapibrėžtumų. Imant konkrečiai, kalbama apie tokių medžiagų vaidmenį aukščiau išdėstytų patologijų paplitimo atžvilgiu. Vis dėl to, specialistų manymu, neaiškumai susiję nebent tik su pilno tokių medžiagų, kurias būtina tirti pirmiausia, sąrašo sudarymo bei jų toksinio slenksčio nustatymu. ES Teismas gruodžio 16 dieną oficialiai pripažino, kad Europos Komisija šiuo klausimu neįvykdė savo įsipareigojimų. Briuseliui buvo priminta, kad jie iki šiol neapibrėžė šių junginių apyvartos kriterijų, nors 2012 metų nutarime teigiama, kad tai būtina padaryti „ne vėliau, kaip iki 2013 metų gruodžio 13 d.“.

Problema, į kurią įtraukta ir daugybė finansinių bei politinių interesų, sudėtinga, todėl apie ją žino tik nedaugelis. Kas šiandien Prancūzijoje gali pasakyti, kokios medžiagos yra vadinamos „endokrininiais griovėjais? Beveik niekas, tik būrys specialistų ir gydytojų bei ligoniai, įtariantys, jog tapo jų poveikio aukomis… Ekologijos ministrė Segolena Ruojal supranta, kad tai didžiulė prancūzų (ir kitų pasaulio valstybių piliečių – vert. past) sveikatos problema – apie tai ji kalbėjo seminaro atidarymo metu. Ir veikti būtina nedelsiant, nes šie mikronuodai jau ėmėsi kolonizuoti mūsų planetą. Daugelis mokslininkų mano, kad šiuo metu Prancūzijoje nėra tokios žemės, vandens ar oro dalies, kur jų nėra; nė vieno gyvo organizmo, kuris būtų visiškai apsaugotas nuo endokrininių griovėjų.

Mokslinės kliūtys: kokio dydžio tas pavojus?

„Ar tai augalas, ar varlė, nėščia moteris ar senukas – poveikis gresia visiems. Nėra jokių ribų. Apkrėsti netgi šiaurėje gyvenantys baltieji lokiai, ir gana smarkiai. Tai vyksta ne tik dėl to, kad jie yra mitybos grandinės viršuje, bet ir dėl to, kad tos medžiagos iš visur pakliūna į jūrą ir atmosferą“. Barbara Demenei (Barbara Demeneix), dirbanti nacionaliniame gamtos istorijos muziejuje, vadovauja antrojo seminaro moksliniam komitetui – jis vyksta pagal 2005 metų nacionalinę programą. Savo vėliausiuose darbuose ji išanalizavo aplinkos taršos poveikį žmogaus psichinei sveikatai bei protui. Iš tiesų ji nubrėžė tiesioginę liniją, jungiančią endokrininių griovėjų bei kitų toksinių medžiagų poveikį kūdikiui, su elgesio sutrikimų, autizmo atvejų didėjimu bei intelekto mažėjimu.

Ji nėra vienintelė, užsiimanti šiuo darbu, tačiau pagarsinti signalai vis dar nesulaukė plataus atgarsio pasaulio MIP (masinėse informacijos priemonėse), jei nekalbėsime apie tik vos du Stefano Orelio dokumentinius filmus.
Tad, jei mes turime tiek daug tyrimų duomenų apie endokrininių griovėjų poveikį biosferai, kodėl viskas juda taip lėtai? Mokslo bendruomenė pažymi šešis faktorius, sunkinančius darbus šioje sferoje:

1. Mažas dydis. Endokrininių griovėjų yra visur, tačiau labai mažais kiekiais, todėl juos sunku išaiškinti. Tačiau tai nesumažina jų pavojingumo: jų poveikio dydis priklauso ne nuo dozavimo, o nuo jų veikimo laiko trukmės.
2. Kokteilis. Šių medžiagų mūsų aplinkoje yra tokia daugybė, kad darosi išties sunku nustatyti jų poveikį, dėl kurio atsirado vienokia ar kitokia patologija.
3. Aplinkos užterštumas. Prieš pradedant tirti, koks endokrininis griovėjas didina vienokį ar kitokį žmogaus simptomą, pirmiausia reikia atidžiai išstudijuoti aplinkos būklę (vandens, oro, dirvožemio užterštumą…), jo gyvenimo būdą (maitinimasis, stresas, miegas, medikamentai, kosmetika…) ir genetiką. Tai užima ypatingai daug laiko, ir, greičiausiai neduos jokių rezultatų, kadangi mus supanti aplinka yra taip užteršta, kad nepajėgsime procentais suskirstyti vienos ar kitos medžiagos poveikio.
4. Poveikio būdų įvairovė. Ne visi endokrininiai griovėjai vienodai veikia mūsų hormonus. Vieni jų imituoja natūralaus hormono poveikį, kiti jį blokuoja, treti lemia sudėtingus pažeidimus jo gaminimosi ir sekrecijos etape.
5. Poveikio langas. Šių medžiagų poveikis kinta priklausomai nuo žmogaus gyvenimo laikotarpio. Jei tai vyksta nėštumo metu, pirmaisiais gyvenimo metais ar paauglystėje – svarbiausiais kūno ir smegenų vystymosi etapais – pasekmės bus gerokai rimtesnės.
6. Atsparumas. Endokrininiai griovėjai gali išsilaikyti ore, vandenyje ar dirvožemyje dešimtis, šimtus metų. Kaip jau tapo žinoma, jų poveikis gali pasireikšti netgi praėjus keleriems metams po kontakto su žmogumi.

Kaip matome, specialistų darbas šiuo klausimu yra nedėkingas, nes jei jiems ir pavyksta nustatyti ryšį tarp priežasties ir pasekmės, tai vis tiek būna sunku išpildyti visas sanitarinių įstaigų sąlygas, kurios patvirtina rezultatų patikimumą. Tai iš dalies pateisina, kodėl mokslininkams, PSO, Europos komisijai ir nacionalinėms struktūroms taip sunku sutarti dėl bendrų apibrėžimų.

Pramonės gigantai iš tokios konceptualios ir reglamentinės maišaties gauna tiesioginę naudą. Kol politinė valdžia dar nepriėmė sprendimų, jie kasdien į Europos rinką išmeta tūkstančius daugiau ar mažiau toksinių prekių (kaip neseniai buvo rašyta apie Snickers ir Mars šokoladukuose aptiktus plastikinius priedus – vert. past). Kitaip tariant, jie vis dar gali užsiimti verslu ne todėl, kad jų prekės laikomos saugiomis, o todėl, kad niekas negali pasakyti, kiek jos yra nesaugios.

Ekonominės kliūtys arba kodėl reikia laukti

Sausio mėnesio seminare dalyvavo ne tik mokslininkai. Sąraše figūravo tarptautinių agrarinės pramonės kompanijų (Danone, Unilever), kosmetologijos (L’Oreal, LVMH), farmacijos (Sanofi, Bayer), plastiko gamintojų (PlasticsEurope, BASF) bei pesticidų gamintojų (Bayer CropScience, Dow AgroScience, BASF) atstovų vardai. Visi jie atvyko sužinoti mokslo ir reglamentacijos naujienų, o taipogi ištirti nuotaikas bei valstybės vadovų požiūrį į jų veiksmus. Ir neprašovė.

Sausio 21 dieną debatus pradėjo Segolena Ruojal. Ji pagerbė 300 mokslininkų, iš viso pasaulio atvykusių į seminarą ir griežtai pasmerkė stambių pramonės lobistų spaudimą:

„Mes susiduriame su galingomis finansinėmis jėgomis, spręsdami visus, o ypač žemės ūkio pramonės klausimus. (…) Jums, mokslo visuomenei, skirtas svarbus vaidmuo saugant piliečių sveikatą nuo grėsmės, kylančios iš stambių tarptautinių kompanijų. Kompanijos naudoja šias chemines medžiagas ir neigia jų poveikį žmonių sveikatai bei Žemės ekosistemai.
Laimei, dėl informacijos sklaidos situacija keičiasi. Ir kuo aktyviau ji plis, tuo lengviau jums bus priimti sprendimus. (…) Nuoširdžiai dėkoju jums vardu visų tų žmonių, kurie tyliai kenčia nuo endokrininių griovėjų, negalėdami išreikšti protesto, priversti priimti kitus poveikio ar suvokimo būdus“.

Mokslininkai pasveikino tokį atvirumą. Tačiau naujasis Generalinio rizikos prevencijos skyriaus vadovas Markas Mortiurė (Marc Mortureux) kalbėjo kukliau:

„Čia, žinoma, yra lobizmo apraiškų, kaip ir visur kur. Taip buvo visada, ministrė tai pažymėjo. Tačiau turime suprasti, jog egzistuoja ir moksliniai ginčai. Todėl sprendimą ANSES turi priimti atsižvelgdama į mokslą ir rizikos vertinimus. Tik taip galime tikėtis progreso“.

Markas Mortiurė puikiai žino argumentus, kuriais dangstosi tarptautinės kompanijos. Jis neseniai paliko ANSES direktoriaus postą, prieš tai penketą metų klausęs jų nesibaigiančių kalbų apie tai, kad trūksta patikimų tyrimų. Jei ministrė rekomenduoja mokslininkams pradėti skleisti informaciją, kad pritrauktų MIP ir piliečių dėmesį, tai ji, greičiausiai, tikisi gerokai išsamesnių tyrimų, leidžiančių imtis apribojimų pramonei.

Mortiurė teigė, jog „Prancūzija pirmauja endokrininių griovėjų klausimu“. Vis dėl to, numatyti nacionalinėje programoje tikslai gali atrodyti juokingi, lyginant su problemos dydžiu. Jo kalbos pabaigoje vienas gydytojas uždavė klausimą apie ANSES sunkumus: „Egzistuoja šimtai ar net tūkstančiai kenksmingų medžiagų, tačiau ANSES ištiria tik penkias jų per metus. Ar jums nesusidaro įspūdis, kad esate per toli nuo problemos?“. „Kada kelsite aukštesnius tikslus?“, – pridėjo kažkas iš auditorijos.

Nežiūrint į didėjantį gydytojų ir mokslininkų spaudimą, pramonės įmonės turi savų, priešingų argumentų. Jų atstovų teigimu, reikia laukti. Išsakę mokslines abejones jie pereina prie finansinių kliūčių. „Jei 1990-aisiais buvo leista naudoti 3000 medžiagų, tai dabar – 250-300, – sako BASF pesticidų ekspertas Mišelis Urtizberea (Michel Urtizberea). – Kai kurioms jų mes jau pradėjome ieškoti pakaitalų, tokiems kaip, pavyzdžiui, N-metil-2-pirolidonas, tačiau jų gamyba reikalauja daugiau išlaidų. Ypač brangu yra kurti naujus junginius. Per dešimt metų – milijardas. Be to, būna ir taip, kad baigus darbus pasirodo, jog rezultatai neatitinka lūkesčių!

„Jei procesas įstatyme nebus numatomas etapais, mes jokiu būdu negalėsime visko pakeisti! – pridėjo toksikologas iš LVMH. – Mes stengiamės, tačiau nespėjame visko atlikti vienu metu. Be to, mes jau bandome apriboti arba visiškai atsisakyti kai kurių endokrininių griovėjų, dar nedraudžiamų įstatymais, tačiau minimų MIP…“. Kalbama apie parabenus, kurie kaip konservatoriai gausiai naudojami kosmetologijoje, farmacijoje ir žemės ūkyje. parabenai

Užkulisiuose vienas iš buvusių ANSES ekspertų išsakė susirūpinimą dėl to, kur gali nuvesti tos neapgalvotos pakaitalų paieškos:

„Prireiks daug metų, kad galėtume įvertinti endokrininių griovėjų poveikį aplinkai. Imkime kad ir bisfenolį A. Daugelis jau ima kalbėti apie pakaitalų pavojingumą… Gali būti, jog po 20 metų paaiškės, kad jie dar blogesni, nei jų pirmtakai!“

Paskutinis įmonių argumentas: visi apribojimai įstatymais galiausiai sužlugdys darbo rinką ir inovacijas. O tai gali įbauginti valstybininkus. Vis dėl to, nekomercinės organizacijos ir asociacijos tuo netiki.

Radikalūs pilietiški sprendimai

„Negalime laukti, kol mokslininkai ištirs visus endokrininių griovėjų poveikio mechanizmus ir ims veikti, – įsitikinusi ekologė Elizabeta Rufinengo (Elisabeth Ruffinengo). – Tai gali trukti daugelį metų. Tačiau žmonės negali palaukti, jie turi veikti dabar. Kai nėščia moteris susimąsto, ar verta jai vartoti vieną ar kitą produktą, negalime prisidengti tuo, kad klausimas per daug sudėtingas. Taip, sudėtingas, bet mokslininkai turi rodyti žmonėms kelią. Niekas nenorės naudotis kažkokiu produktu dešimt metų, jei jau dabar keletas tyrimų rodo, jog jis yra nuodingas“.

Ji teigia, kad „nežiūrint į tai, kad netgi šiandien kyla įtarimų dėl vieno ar kito produkto, niekas nesilaiko atsargumo. Įmonės skundžiasi didele naujų junginių tyrimų kaina, bet mes turime nustoti galvoję vien apie chemiją. Kodėl negalima imti ir ieškoti visiškai kitokio sprendimo, pakeisti gamybos procesus arba absoliučiai perdaryti visą produkto gamybą?“.

Elizabeta tikra, kad tokie veiksmai pramonei atsieitų gerokai pigiau ir greičiau duotų vaisių aplinkos apsaugos ir žmonių sveikatos prasme: „Sveikata juk taip pat yra ilgalaikė investicija. Šiuo metu turime galvoti apie labiausiai pažeidžiamą gyventojų sluoksnį (nėščias moteris, vaikus ir paauglius) bei būsimas kartas…“.

Šiuos teiginius patvirtina ir seminaro dalyvis, amerikiečių specialistas Leo Trasandas (Leo Trasande), endokrininių griovėjų žalą Europos Sąjungoje įvertinęs 157 milijardais eurų per metus: „Ir tai tik ledkalnio viršūnė: didžiausia šios žalos suma iš tikro gali siekti 2,7 trilijono dolerių“.

Asociacijos ir nekomercinės organizacijos savo ruožtu jau imasi įvairių iniciatyvų, tokių kaip leidinių, informuojančių apie toksines medžiagas kosmetikoje, buities chemijoje ir netgi vaikų žaisluose, spausdinimu. „Mes nesiūlome vienintelių įmanomų ir idealių sprendimų, kadangi duomenys nuolat keičiasi, bet visgi stengiamės rekomenduoti kai kuriuos veiksmus, – pasakoja Elizabeta Rufinengo. – Laimei, įmonės jau kai ką suprato. Kalbu apie „ekologiškus“ žaislus, leidžiančius išvengti mažylių kontakto su plastiku. Ir visa tai gerai ekonomikai, kadangi kompanijos turės imtis inovacijų, o tai – naujos darbo vietos“.

Romenas Gijo iš Pastero instituto atliko pesticidų poveikio skydliaukei tyrimą ir pateikia keletą paprastų rekomendacijų:

„Prancūzijoje obuoliai ir vynuogės yra smarkiai apdorojami. Juos apipurškia pesticidais, jie pakliūva ant vaisiaus paviršiaus ir nebūtinai nusigauna iki vaisiaus vidurio. Jei nuo obuolio nulupsite odą maždaug vieno ar pusantro centimetro storiu, tai pašalinsite visus pesticidus“. Jei tikėtume organizacijos „Greenpeace“ juoduoju sąrašu, tai sužinotume, kad mažiausiai trečdalis visų pasaulyje naudojamų pesticidų yra pavojingi sveikatai ir aplinkai.

Pirmą kartą pranešėjų tarpe matome pagyvenusį vyriškį, laikantį sumuštinį, įdėmiai studijuojantį specialistų pristatytus darbus. Gydytojas Patrikas Padovanis (Patrick Padovani) yra Marselio miesto mero pavaduotojas sveikatos apsaugos klausimais. Jis atsako už milžinišką miesto vandentiekio valymo stotį bei siekia sumažinti endokrininių griovėjų kiekį vandenyje: „Pirmiausia norėtume įvertinti endokrininių griovėjų kiekį vandenyje, išeinančiame iš stoties – ftalatų ir fenolių, kurie patenka tiesiogiai į miesto vandentiekį“. ftalatai, fenoliai

Jo žiniomis, šiuo metu endokrininių griovėjų kiekis netiriamas nė vienoje Prancūzijos vandentiekio valymo stotyje: „Kai galėsime juos išaiškinti ir nustatyti jų kiekį, tuomet reikės ieškoti jų likvidavimo būdų“. Bet kuriuo atveju, metodikos dar tik kuriamos. „Kai kurios laboratorijos siūlo suardyti tuos junginius ir paversti juos inertiniais, – teigia jis. – Tačiau mes nežinome, kas nutinka inertinėms molekulėms, patekusioms į bendrą aplinką…“ Jis patylėjo, ir po to pasakė:

„Mes jau turime problemų su vaisingumu bei vyrų genitalijų formavimusi… Jei dabar nieko nedarysime, mūsų vaikai ir anūkai bus mutantai!“