NSO | Ateiviai:

Kaip žinote, neseniai Rusijos mokslininkai pagavo NSO signalą. Vėliau, žinoma, tapo aišku, kad tai buvo tik įprastas kosminės kilmės triukšmas. Bet pirminis įvykis sukėlė precedento neturinti visuomenės dėmesį mokslo koridoriuose.

Priekiniame fotografijos plane esantis žmogus, vardu Valiantas Toras, manoma, buvo ateivis iš Veneros ir dirbo JAV vyriausybei. Fotografiją pirmą kartą 1995-ais metasi parodė Filas Šnaideris. Jis tvirtino, kad su Toru susitiko, kai vykdė slaptas vyriausybes užduotis.

Unikalūs kadrai milžiniško NSO užfiksuoti nutolusiame kaime Malaizijoje. Keistą filmuotą medžiagą, kaip pranešama, padarė vietiniai Kvala gyventojai, įsikūrę šiaurės rytų Kelantano regione.

Sprendžiant iš archyvinių dokumentų, 1896-1897-ieji metai JAV buvo ypač "derlingi" NSO pasirodymais. Į dirižablius panašūs keisti skraidantys objektai danguje pasirodydavo taip dažnai, kad žmonės beveik nebekreipdavo į juos dėmesio. Ne vienam amerikiečiui netgi teko pabendrauti su keistų skraidančių aparatų ekipažų nariais.

Šie įvykiai vyko daugiau nei prieš 40 metų. Apie juos papasakojo australų ufologė Džudė Magi (Judy Magee), kuri pati dalyvavo juos tiriant. Keitas Basterfildas (Keith Basterfield), kitas ufologas, Magi pasakoją pateikė savo knygoje "NSO: atspindžio teorija". Knyga susilaukė susidomėjimo ir buvo išversta į keletą kalbų. Šis straipsnis paruoštas, remiantis minėta knyga.

Incidentas su Frederiku Valentičiumi (Frederick Valentich) viso pasaulio ufologų vadinamas unikaliu. Pirmiausia dėl to, kad jis labiausiai išstudijuotas, dokumentuotas ir jo patikimumas nekelia jokių abejonių.

Sąmokslų teorijų šalininkai ir ufologai dažnai kaltina įvairių šalių vyriausybes tuo, kad jos įslaptinti duomenis apie NSO, kad galėtų dezorientuoti arba "ankščiau laiko" neišgąsdinti jautrios auditorijos.

Sodybose laiką leidę klaipėdiečiai pastebėjo keistą skrendantį objektą. Jis judėjo neįprasta trajektorija, skriejo statmenai į viršų. Šis vaizdelis gyventojams sukėlė daug klausimų.

1967 m. gegužės 20 d. Kanados Manitobos provincijoje įvykęs kontaktas su NSO paliko unikalius pėdsakus. Objektas paliko ne tik keistu būdu išdegintus medžių lapus ir apvalias radioaktyvias dėmes ant uolų, bet ir liudininko kūne išdegino grotelių formos pėdsaką!

Turkijoje liudininkams pavyko nufilmuoti danguje keistą grupę virš JAV karinės bazės. Keturi naikintuvai judėjo kvadrato formos, lydėdami keistos formos objektą, kuris buvo nepanašus į antžeminį skraidantį orlaivį. Objekto forma greičiausiai priminė kubą su nelygios formos išsikišimais ir skrido tokiu pačiu greičiu kaip naikintuvai.

1803 m. vasario 22 d. keletas japonų žvejų iš Hitačio provincijos aptiko prie pat krantų dreifuojantį keistos formos laivą. Apimti smalsumo jie nusprendė laivą ištirti, todėl ištempė jį į krantą ir patys pasikėlė ant denio.

Nepanoręs turėti nieko bendro su nacių režimu, vokiečių aristokratas ir talentingas išradėjas Nikolas fon Papenas 1942-ais metais iš Rygos, kurioje turėjo savo fotostudiją, pabėgo į JAV.

Prieš 20 metų Pentagono internetiniame puslapyje netikėtai pasirodė išslaptinta seniai vykdyto projekto "Ženklai" ("Signs") medžiaga. Pats projektas buvo pradėtas vykdyti XX amžiaus 5-o dešimtmečio pabaigoje ir buvo skirtas rinkti informaciją bei tirti įvairių neatpažintų objektų pasirodymą JAV danguje. Nors buvo gana aukštas slaptumo lygis (o gal informacija buvo specialiai nutekinta), žurnalistai sužinojo apie tyrimų programą ir ją iš karto pavadino "Misija: lėkštė" arba paprasčiausiai "Lėkštė".

Anunakiai – paslaptingos, nežemiškos kilmės būtybės, šumerų dievai. Kiek jų buvo tiksliai nėra žinoma, tačiau remiantis kai kuriais šaltiniais, galima teigti, kad apie 200 (rankraščiuose kalbama apie tiek angelų, kurie nusileido į Žemę). Iš jų svarbiausieji – 7 didieji dievai. Jie dažniausiai būdavo aprašomi šumerų epuose. Manoma, kad vadinti anunakius tikraisiais dievais nėra teisinga, nes jie, kaip ir šumerai, buvo būtybės iš kūno iš kraujo, atvykusios iš ten, kur galbūt yra rojus. Iš šumerų metraščių peršasi išvada, kad žmonės ir ateiviai buvo labai stipriai susiję. Daugybė vietų šumerų miestuose ir jų apylinkėse buvo skirta nežemiškiesiems anunakiams.

Ateiviai nė nesistengė nieko neigti, grįsdami savo elgesį tuo, kad to reikia jų rasei išgyventi. „Svarbus buvo tyrimų atradimas, kad ateiviai žmones ir gyvūnus naudoja kaip žaliavas vidinės sekrecijos liaukoms, fermentams, hormoninėms išskyroms ir kraujui išgauti, taip pat kraupiems genetiniams eksperimentams atlikti. Negana to, ateiviai net nesistengė nieko neigti, pagrįsdami savo elgesį tuo, kad to reikia jų rasei išgyventi.“