Ateivių aukštosios technologijos

Daugybė žmonių yra matę danguje taip vadinamas „skraidančias lėkštes“. Savaime suprantama, kad daugeliui yra įdomu, kokiu būdu šie aparatai skraido, nes juose reaktyvinio variklio nėra.

Kai kurie mokslininkai po atliktų tyrimų išreiškia nuomonę, kad ateivių kosminių objektų varikliai veikia pagal šį principą: aukšto dažnio kintama elektros srovė iš kondensatoriaus patenka į variklį vertikaliu laidininku, o po to išsišakoja trimis kryptimis. Horizontalių elektros srautų vektoriai nukreipti į skirtingas puses, dėl to jų magnetiniai laukai vienas kitą kompensuoja. Patys elektros srautai yra veikiami vertikalios srovės Ampero jėgos. Vertikalus elektros srautas sukuria magnetinį lauką, kurio magnetinės indukcijos vektorius nustatomas pagal „sraigto taisyklę“ (arba dešinės rankos taisyklę). Horizontalios ir vertikalios srovės sinchroniškai keičia kryptį. Kadangi Ampero jėga nekinta, ji ir pagreitina variklį be reaktyvinės srovės iki subšviesos greičio (ufologijos kanalas - paranormal.lt).

Skraidymo aparatų variklių maitinimui reikalingas didelės galios aukšto dažnio kintamos srovės šaltinis, kurį, kaip teigia mokslininkai, ateiviai gauna iš vakuumo ar eterio. Eteris turi kristalinę struktūrą, kurią mokslininkai vadina nanopasauliu. Savo ruožtu, nanopasaulis - tai hipotetinis elektromagnetinių svyravimų nešėjas, turintis vidinę energiją. Visi eterio struktūros elementai yra aktyvūs, nes turi ypatingos formos vidinę sukančiąją energiją. O svarbiausia tai, kad šią energiją galima transformuoti į elektromagnetinę ar kintamą.

Pagrindinė problema, su kuria susidūrė mokslininkai, kurdami ypač aukšto dažnio energijos šaltinį, buvo rezonatorių formos parinkimas. Buvo nustatyta, kad variklių ir energijos keitiklių struktūra ir forma labai dažnai atkuriama įvairių kultūrų ir epochų raštuose ir tradiciniuose ornamentuose, papuošaluose, šventyklų architektūrinėse detalėse, graikų ir kirilicos abėcėlių raidėse, t. y. daugelyje daiktų, turinčių ritualinę magišką reikšmę. Mokslininkai iškėlė hipotezę, kad šių vaizdų atsiradimas yra susijęs su tuo, jog senovės žmonės juos metė realiame gyvenime, kalbant paprasčiau - ateiviai savo skraidančiais aparatais lankėsi mūsų planetoje. Gali būti, kad senieji Žemės gyventojai energijos keitiklius laikė stebuklingomis lazdomis, o pačius aparatus - kilimais-lėktuvais. Žemė yra pačiame Galaktikos pakraštyje, todėl ateiviai gali lankytis mūsų planetoje tik tuo atveju, jei gali keliauti greičiu, didesniu už šviesos greitį.

Kai kurie mokslininkai teigia, jog tai visiškai įmanoma. Ir netgi tai įrodo: jeigu garsas būtų patalpintas į apvalkalą iš mikropasaulio elementų, o pats apvalkas - į reaktyvinį lėktuvą, tai garsas pradės judėti viršgarsiniu greičiu. Lygiai taip pat, jeigu elektromagnetinė banga (nanopasaulio elementas) būtų patalpinta į apvalkalą iš pikopasaulio elementų, ir apvalkalas būtų pagreitintas varikliu iš pikopasaulio elementų, tai paties apvalkalo greitis viršytų šviesos greitį.

Visiškai akivaizdu, kad ateivių technikos veikimas yra suprantamas Žemės fizikinių dėsnių prasme. Tai įrodė amerikiečių mokslininkai, 2012 metų rugsėjo mėnesį paskelbę dokumentą, kuris buvo parengtas dar 1956 metų vasarą. Dokumente buvo kalbama ateivių kosminio aparato prototipo sukūrimą JAV karinėms oro pajėgoms. Kuriamas aparatas buvo pavadintas „Projektas 1794“. Buvo manoma, kad jis galės išvystyti viršgarsinį greitį ir nuskristi apie 2 tūkstančius kilometrų.

Eksperimentinio aparato kūrimas buvo patikėtas Kanados aviacijos gamybos bendrovei „Avro Aircraft“. Bendrovės vyriausiuoju inžinieriumi buvo Džonas Frostas. Ši bendrovė spėjo neblogai užsirekomenduoti, sukurdama gana neblogą naikintuvą „CF-100“ Pats Frostas iš pradžių dirbo Didžiosios Britanijos bendrovėje „De Havilland“, kurioje sukūrė eksperimentinį lėktuvą „DH 108“ ir naikintuvus „Vampire“ ir „Hornet“.

Frostas, pradėjęs dirbti kanadiečių bendrovėje, praktiškai iš karto ėmė tobulinti reaktyvinį variklį ir didinti jo kompresoriaus efektyvumą. Jo darbo rezultatu tapo „blyno formos variklis“. Jame kompresoriai buvo judinami turbinos krumpline pavara, o reaktyvinė srovė veržėsi visu variklio apskritimu.

JAV vyriausybė susidomėjo perspektyviu Frosto varikliu, nes „šaltojo karo“ sąlygomis amerikiečių armijai buvo reikalingi skraidantys aparatai, galintys vertikaliai pakilti ir nusileisti.

Pirmuoju aparato su disko formos varikliu prototipu tapo „Projektas Y“. Šis projektas susilaukė Kanados vyriausybės pritarimo ir gavo 400 tūkstančių dolerių dotaciją.

1953 metais aviacijos gamybos bendrovė pristatė skraidančio aparato medinį modelį. Si naujiena greitai išplito žiniasklaidos priemonėse. Iš karto ėmė sklisti gandai, kad kanadiečiai ketina sukurti tikrą skraidančią lėkštę. Tačiau projekto finansavimas buvo nutrauktas. Beje, projektas neprasprū-do pro akis amerikiečių kariškiams. Frostas jiems pademonstravo „Projektą Y-2“, kuris buvo disko formos, o keliamosios galios padidinimui buvo naudojamas Koando efektas. Aparato pagrindą sudarė apskritas variklis su kompresoriumi ir rotoriumi. Variklio sukurtos reaktyvinės srovės tekėjo kupolo formos korpusu, kas teoriškai turėjo suteikti aparatui galimybę skristi aukščiau ir greičiau.

Pirmąjį kontraktą iš amerikiečių Frostas gavo 1955 metais. Jo suma siekė 750 tūkstančių dolerių. 1956 metais kanadiečių bendrovė skyrė daugiau kaip 2,5 milijono dolerių skraidančios lėkštės kūrimui. Bendra projekto vertė siekė beveik 3,2 milijono dolerių (šios dienos kursu tai būtų apie 26,5 milijono dolerių). Buvo numatyta projektą įvykdyti per du metus. Amerikiečiai tikėjosi, kad aparatas galės išvystyti 3,2-4,3 tūkstančių km/h greitį, pakilti maždaug į 30 km aukštį ir nuskristi iki 1800 km atstumą. Skraidanti lėkštė svėrė apie 1,3 t, maksimalus kilimo svoris - 2,5 t. Lėkštės skersmuo buvo 5,5 m, o aukštis - apie 1 m. Variklių bloką sudarė trys turboreaktyviniai varikliai „Continental J69-T-9“.

Frosto vadovaujama konstruktorių grupė sukūrė kelis skraidančios lėkštės variantus. Bandomieji „Avrocar“ ir „VZ-9-AV“ skrydžiai netgi buvo nufilmuoti. Pirmasis skrydis buvo atliktas 1959 metų gruodžio mėnesį, o paskutinis - 1961 metų kovo mėnesį. Taip pačiais 1961 metais projektas buvo uždarytas. Pagrindinė priežastis buvo ta, kad aparatas skrydžio metu nebuvo pakankamai stabilus. Vietoje skraidanti lėkštė laikėsi neblogai, tačiau prasidėjus skrydžiui ji imdavo siūbuoti. Visiškai suprantama, kodėl taip buvo: aparato aerodinamika buvo tolima nuo standartų, o teoriškai ją paskaičiuoti buvo neįmanoma. Reikėjo nemažai bandymų, koreguojant kiekvieną sistemos elementą. Be to, amerikiečiai į Frosto kuriamą skraidančią lėkštę žiūrėjo kaip į paprastą lėktuvą, todėl reikalavo, kad visi darbai būtų atlikti griežtai numatytais terminais. Problema buvo tai, kad amerikiečiai kariškiai tiesiog nesuprato, kad tarp standartinio lėktuvo ir skraidančios lėkštės yra labai didelis skirtumas.

Po atliktų bandymų „Projektas 1794“ buvo truputį papildytas, tačiau Frostui nepavyko įtikinti amerikiečių pratęsti finansavimą.

Nežiūrint į teorines prognozes, skraidančią lėkštę pavyko pakelti vos į 91 cm aukštį, ji išvystė 56 km/h greitį ir nuskrido 127 km. Visiškai akivaizdu, jog tai privertė atsisakyti amerikiečius tolesnio projekto finansavimo.

Iš kitos pusės, konstruktoriai turėjo sukurti ne šiaip neįprastos formos lėktuvą, o skraidantį aparatą, kuriame būtų panaudota skraidančio sparno koncepcija su tuo metu dar neištirta Koando jėga. Nebuvo jokios patirtis kuriant tokias sistemas.

Žinoma, problemą buvo galima išspręsti. Tyrinėtojų manymu, reikėjo naudoti ne tokią radikalią aparato formą. Būtent tai panašiai tuo pačiu laiku padarė rusų konstruktorius M. Suchanovas, sukūręs diskalėkį. Nors disko sparno koncepcija buvo labai panaši, Suchanovas paliko piloto kabiną, kas leido išspręsti stabilumo problemą. Nusileidimo metu pilotas negalėjo nieko padaryti, kol greitis nesumažė-davo iki tam tikros reikšmės. Tik po to buvo galima nusileisti su aparatu. Koando efektas diskalėkyje nebuvo panaudotas.

Reikia pažymėti, kad praėjusio amžiaus viduryje idėja apie skraidančios lėkštės sukūrimą nebuvo nauja. Disko formos skraidančius aparatus kūrė ir Trečiojo reicho inžinieriai ir konstruktoriai. Pavyzdžiui, 1939 metais buvo pateiktas pirmasis skraidančios lėkštės projektas, kurį užpatentavo Henrikas Foke, bendrovės „Focke-Wulf“ konstruktorius. Antrasis projektas buvo pavadintas „AS-6“. Jį sukūrė Artūras Zakas, tačiau bandymai taip ir nebuvo atlikti. Be to, praėjusio amžiaus 6-ame dešimtmetyje pasirodė straipsniai apie kitas nacių sėkmingai sukurtas skraidančias lėkštes - „Beloncės diską“ ir „Cimermano skraidantį blyną“.

Koando efektas, kurį panaudojo Frostas, šiuo metu plačiai taikomas, kuriant vertikalaus pakilimo ir nusileidimo bepiločius skraidančius aparatus. Jie veikia beveik pagal tą patį principą, kurį savo laiku siūlė Frostas savo skraidančioms lėkštėms, išskyrus tai, jog nenaudojami reaktyviniai varikliai.

Šiandien nėra jokios informacijos apie tai, kad Amerika ar bet kokia kita šalis rengtųsi finansuoti šiuolaikinių skraidančių lėkščių kūrimą. Atsižvelgiant į greitą robototechnikos ir bepiločių sistemų vystymąsi, galima gana tvirtai pareikšti, kad jau artimiausiu metu pirmaujančių pasaulio valstybių ginkluotojų pajėgų arsenale atsiras kompaktiški disko formos skraidantys aparatai.