NSO: atspindžio teorija

Šie įvykiai vyko daugiau nei prieš 40 metų. Apie juos papasakojo australų ufologė Džudė Magi (Judy Magee), kuri pati dalyvavo juos tiriant. Keitas Basterfildas (Keith Basterfield), kitas ufologas, Magi pasakoją pateikė savo knygoje "NSO: atspindžio teorija". Knyga susilaukė susidomėjimo ir buvo išversta į keletą kalbų. Šis straipsnis paruoštas, remiantis minėta knyga.

Nekviestas palydovas

1972 m. liepos 5 d. vakare 27-ių metų amžiaus Morin Pudi (Maureen Puddy) miestelio, esančio netoliese Melburno, gyventoja, grįžo namo iš Frankstono, kur aplankė savo mamą. Ji važiavo Mosčado plentu, kai apie 21:15 pamatė šviesą, krentančią ant automobilio kažkur iš viršaus. Morin pagalvojo, kad tai gali būti malūnsparnis, iš kurio norima jai perduoti kažkokį pranešimą (Australijoje tokie kontaktai visiškai įprastas dalykas). Moteris sustabdė automobilį šalikelėje, išlipo iš jo ir pažvelgė aukštyn. Ji pamatė tai, kas visiškai nebuvo panašu į malūnsparnį. Virš jos ore kybojo didžiulis disko formos objektas, primenantis dvi suvožtas lėkštes. Morin objekto aukštį nurodė kaip du telegrafo stulpai. Pats objektas ne tik dengė 8 m pločio kelią, bet ir gana plačiai apėmė juostas abejose kelio pusėse, tai reiškia, kad jo skersmuo buvo ne mažiau 30 metrų.

Objekto paviršius buvo lygus, nesimatė jokių sujungimų, suvirinimo siūlių ar kniedžių. Taip pat nebuvo matyti nei langų, nei durų, nei kokio nors nusileidimo įrenginio. Objektas skleidė mirksinčią mėlynos spalvos šviesą ir negarsiai monotoniškai ūžė. Niekus ant objekto nejudėjo, o ir jis pats kybojo nejudėdamas.

Kiek atsigavusi iš nuostabos, kurį sukėlė nematytas reginys, Morin šmurkštelėjo į automobilį ir pasistengė kuo greičiau palikti šią vietą, tačiau labai greitai įsitikino, kad NSO seka paskui ją - nepriartėdamas, nenutoldamas ir nekeisdamas aukščio. Taip moteris nuvažiavo apie 12 km, tik tada NSO ėmė dideliu greičiu tolti ir netrukus dingo iš akiračio.

Apie keistą įvykį Morin papasakojo artimiausioje policijos nuovadoje, taip pat šeimos nariams ir kai kuriems draugams. Tačiau visi šį pasakojimą palaikė pokštu, todėl moteris nusprendė daugiau niekada su niekuo nekalbėti šia tema.

„Jie“ kalba

Praėjo trys savaitės, Morin vėl grįžo vakare namo po eilinio apsilankymo pas mamą. Ji važiavo tuo pačiu keliu, kaip ir praėjusį kartą. Ir vėl toje pačioje kelio atkarpoje ir maždaug tuo pačiu laiku (truputį po 21-os valandos) aplink jos automobilį vėl pasirodė mėlynas švytėjimas.

Šį kartą Morin nusprendė nebestoti, o kuo greičiau išvažiuoti ir prakeiktos, kaip moteris ją pavadino, vietos. Ji paspaudė akseleratorių, tačiau variklis užgeso. Automobilis iš inercijos nuvažiavo į šalikelę ir sustojo. Morin pabandė vėl užvesti variklį, tačiau nesėkmingai. Suspaudusi rankomis vairą, ji pabandė per priekinį langą įsižiūrėti į virš automobilio pakibusį objektą.

Tuo metu moteris išgirdo balsą. Morin vėliau aiškino, kad balso, kaip tokio, nebuvo girdėti. Žodžiai, o tiksliau - frazių nuotrupos, tarsi pačios savaime iškilo jos sąmonėje. „Nebijokite, - ji išgirdo, - mes galvojame, kad jūs nesuprantate... jūsų bandymai padarys neigiamą dalyką... praneškite spaudai... dabar jūs kontroliuojami...“ Po to balsas nutilo.

Viso šio monologo metu Morin jautėsi labai neįprastai. Ji tarsi buvo vakuume, aplink kurį niekas neegzistavo, tik smegenyse buvo girdimas balsas. Tas balsas buvo neįprastas, puikiai moduliuotas, o žodžių tarimas - nepriekaištingas. Tiesa, atrodė, kad žodžiai sklinda iš kompiuterio ar roboto.

Dar po kelių sekundžių Morin vėl pasuko degimo raktelį. Šį kartą variklis iš karto užsivedė.

Norėdama suvokti, kas nutiko, Morin sustojo prie tos pačios policijos nuovados, kaip ir praėjusį kartą, tačiau nuovadoje pareigūnų nebuvo. Moteris nuvažiavo prie kitos nuovados, jai pasitikusiam budinčiam pareigūnui pasakė: „Noriu padaryti pareiškimą apie susitikimą su skraidančia lėkšte". „Žinoma, ponia, savaime suprantama", - labai mandagiai jis atsakė tokiu tonu, kokiu pareigūnai kalba su sergančiais ar potencialiai pavojingais žmonėmis. Tai pajutusi Morin pareikalavo, kad jos pareiškimas būtų įformintas raštu. Ji pati padarė įrašą įvykių registracijos žurnale.

Kitą rytą Morin paskambino į Karališkųjų KOP aviacijos bazę Lavertone ir paprašė paaiškinti, ką ji matė praėjusį vakarą, išmintingai nutylėdama apie girdėtą balsą. Jai buvo atsakyta, kad nieko negali paaiškinti, nes jų duomenimis, tą vakarą nurodytame rajone nebuvo nei lėktuvų, nei malūnsparnių, nei oro balionų, nei kitokių skraidančių aparatų. Tačiau kariškiai paprašė niekam nepasakoti apie patirtą nutikimą, „siekiant nesukelti panikos".

Morin, prisiminusi, ką jai sakė balsas, susisiekė su keliomis televizijos ir radijo stotimis. Tačiau ir tenai į jos pranešimą buvo sureaguota panašiai, kaip sureagavo budintis policininkas nuovadoje. Tuomet Morin susirado Džudę Magi, ufologę ir anomalių reiškinių tyrėją, AUFON (Australian UFO Network) - Australijos pasikeitimo informacija apie NSO tinklo - darbuotoją, kuriai detaliai papasakojo apie abu nutikimus.

Neįtikėtinas susitikimas „Akis į akį“

Nuo aprašytųjų įvykių praėjo beveik pusė metų. Vieną rytą, būdama namuose, Morin išgirdo aiškų balsą, kviečiantį ją „grįžti į susitikimo vietą". Pagalvojusi, kad kažkas ją kviečia iš lauko, moteris atidarė duris, tačiau už jų nieko nebuvo. Kiek vėliau, kai Morin išėjo į parduotuvę apsipirkti, jos ausyse (o gal sąmonėje) vėl pasigirdo: „Morin, jūs turite sugrįžti į mūsų pirmojo susitikimo vietą!" Moteris apsižvalgė, tačiau arti jos nieko nebuvo.

Morin, kaip vėliau pasakojo, jautė, kad turi atsiliepti į šį kvietimą, tačiau, nesiryždama važiuoti viena, paskambino Džudei Magi. Si pasisiūlė ją lydėti kartu su savo kolega Polu Normanu (Paul Norman). Jie susitarė susitikti tą patį vakarą kelyje priešais elektrinę.

Į sutartą vietą Magi atvyko su Normanu jo automobiliu kiek anksčiau sutarto laiko ir ėmė laukti Morin. Kai atvykusi moteris išlipo iš automobilio, jie abu suprato, kad su moterimi kažkas netvarkoje. Morin papasakojo, kad važiuojant keliu šalia jos esančioje sėdynėje pasirodė būtybė, apsirengusi aukso spalvos kombinezonu, panašiu į foliją. Tai pamačiusi, moteris išsigando ir vos nenuvažiavo į šalia kelio esantį griovį. Po kelių sekundžių būtybė dingo taip pat netikėtai, kaip ir pasirodė.

Kai Morin šiek tiek apsiramino, automobiliai pajudėjo į „susitikimo vietą". Atvykę į reikiamą kelio atkarpą, jie sustojo, Magi ir Normanas persėdo į Morin automobilį, visi trys nutilo, laukdami „svečių". Staiga Morin sučiupo Džudę už rankos ir, pasisukusi į langą, virpančiu iš jaudulio balsu šūktelėjo: „Jis čia! Jis eina čionai! Jūs matote jį?" Tačiau nei Magi, nei Normanas nieko nepamatė. Magi paaiškino, kad tai gali būti selektyvinis dvipusis ryšys - tarp būtybės ir Morin, todėl matyti ateivį gali tik ji viena. Tuo metu, kaip pasakojo Morin, ateivis prie automobilio priartėjo tiek, kad jį buvo galima pasiekti ranka. Jis sustojo prie automobilio visai šalia priekinio bamperio. Magi paprašė, kad Normanas apeitų aplink automobilį. Kai Polas priartėjo prie tos vietos, kur stovėjo ateivis, Morin pasakė, jog jis atsitraukė, kad Normanas galėtų praeiti tarp jo ir automobilio. Po to ateivis linktelėjimu parodė Morin sekti paskui jį, tačiau ji įsikabino į vairą ir pasakė, kad jokiais būdais nenori palikti automobilio.

Ekskursija išėjus iš kūno?

Ateivis pastovėjo keletą sekundžių ir išnyko, o Morin netikėtai ėmė pasakoti, kad ji yra NSO viduje, dideliame apskritame kambaryje. Patalpos viduryje yra įrenginys, panašus į didžiulį žmogaus aukščio grybą. Salia stovi ateivis ir rodo į grybą, kaip į svarbų objektą. Panašu, kad „grybas" pritvirtintas prie grindų, ir visą laiką juda, tarsi būtų pagamintas iš kokios želė. Apatinėje grybo dalyje matomi kažkokie ženklai, primenantys romėniškus skaitmenis. Tokie patys ženklai matomi ir „grybo" viršūnėje. Stojo trumpa pauzė, po to Morin sušuko: „Aš negaliu išeiti! Čia nėra nei durų, nei langų! Aš negaliu išeiti!" Salia sėdėjusi Magi, bandydama nuraminti moterį, apkabino ją per pečius ir pajuto, kad Morin verkia. Tuomet ji mintyse kreipėsi į ateivį ir paprašė pagailėti vargšės moters, esančios beveik šoko būsenoje. „Jis nori, kad stipriai užmerkčiau akis", - staiga pro ašaras ištarė Morin. Magi patarė moteriai taip ir padaryti ir iš karto pajuto, kad ji atsipalaiduoja.

Kai Morin palaipsniui sugrįžo į save, visi trys suvalgė po porą sumuštinių, atsigėrė arbatos iš termoso ir patraukė atgal. Morin automobilį vairavo Džudė, o ji pati persėdo pas Normaną. Kai sugrįžo prie Morin namo, buvo apie 23 valanda.

Nors nei Džudė Magi, nei Polas Normanas nematė nei ateivių, nei girdėjo jų balsus ir juo labiau nedalyvavo ekskursijoje laivo viduje, abu ufologai nė kiek neabejoja Morin Pudi pasakojimų ir pergyvenimų tikrumu. Panašu, kad šiuose įvykiuose moteris veikė kaip mediumas ar kontaktuotojas.

Kokių rezultatų laukė paslaptingi ateiviai iš šio kontakto, taip ir nepaaiškėjo.