Oro traukinys beorėje erdvėje

Geležinkelio linija, 1830-ais metais sujungusi Mančesterį ir Liverpulį, atvėrė naują keleivių ir krovinių pervežimo tarp didelių miestų istorijos puslapį. dabar krovinio nebereikėjo ilgai gabenti upių ar jūrų transportu tarp uostų ar savaitėmis kratytis diližanais ar garų varomais omnibusais.

Vakuume po Žemėmis

Iki 1890-ųjų metų pasaulinis geležinkelių tinklas pasiekė įspūdingą skaičių - 617,3 tūkstančių km. Padidėjimas vyko stulbinančiu greičiu. Atrodė, kad garvežys atėjo visiems laikams.

Tačiau artimiems pervežimams dūmus ir garus leidžiantis transportas nelabai tiko. Jeigu gatvėse garu varomus tramvajus dar buvo galima pakęsti, tai po žeme jie negalėjo veikti. Kaip buvo galima išspręsti judėjimo miesto ribose problemą?

O išeitis jau buvo! Dar 1824-ais metais, prieš tai, kai išradėjas Georgas Stefensonas sukūrė garvežį, išradėjas Valansas, studijuodamas anglų inžinieriaus Džordžo Medchersto darbus, pasiūlė pasinaudoti pneumatinio pašto veikimu, tik žymiai didesniu masteliu. Idėja rėmėsi tuo, kad reikia padidinti Medchersto oro pašto vagonėlius iki normalaus dydžio, kad jais galėtų po žeme būti gabenami kroviniai ir žmones.
Šią idėją Valansas įgyvendino netoli Braitono (Anglija), kur pastatė 46 m ilgio pneumatinio geležinkelio ruožą.

Tai buvo 2 m. skersmens vamzdis iš eglių lentų, kuriame nutiestais bėgiais judėjo vagonetė su sėdynėmis keleiviams. Sąstato priekyje buvo apskritas skydas, kuris odiniais sandarikliais sandariai jungėsi su vamzdžio sienelėmis. Galiniuose taškuose įrengti siurbliai pakankamai išretindavo orą, o kiekvienas norintysis galėjo atlikti neilgą kelionę nauju transportu.

Medcherstas, matydamas Valanso sėkmę, vėl sėdo prie skaičiavimų ir 1827-ais metais išspausdino brošiūrą „Nauja ekipažų su kroviniais ir keleiviais judėjimo po žeme sistema“. Jis siūlė pneumatinį kelią ne statyti nuo nulio, o pasinaudoti jau paklotomis bėgių konstrukcijomis. Kaip naujovė buvo siūlomas nedidelio skersmens vamzdis tarp bėgių, kurio viduje buvo stūmoklis, su kuriuo tvirtai sujungtas lokomotyvas. Toliau viskas paprasta - išretėjęs oras traukia stūmoklį, o šis - visą traukinį. Sudėtingiausia buvo sukonstruoti vožtuvą, kuris jungė viduje vamzdžio esantį stūmoklį ir lokomotyvą išorėje. Jis turėjo būti hermetiškas, nes priešingu atveju niekas niekur nevažiuotų. Šią problemą 1838-ais metais išsprendė išradėjai iš Londono Klegas ir Semiudas. Netrukus prie Havro (Prancūzija) buvo pastatyta kilometro ilgio Medchersto pneumatinio kelio atkarpa. Bandymai parodė, kad visi mechanizmai veikia, kaip buvo sugalvota, leisdami lokomotyvui išvystyti iki 30 km/h greitį.

Žiurkės prieš progresą

Tuo metu Anglijoje Klego ir Semiudo sukurtas panašus pneumatinis kelias buvo pastatytas Vakarų Londono geležinkelio linijoje ir jo ilgis buvo 0,8 km. Bandymų metu naujasis transportas parodė puikius rezultatus: traukinys, sveriantis 13,5 tonų, 8 laipsnių įkalnėje išvystė 36 km/h greitį. Palyginimui reikia pasakyti, kad Stefensono „Raketa", sverianti 12,6 t, lygioje atkarpoje išvystydavo vos 25,5 km/h greitį.

Kadangi bandymai buvo sėkmingi, Anglijos vyriausybė išradėjams paskyrė subsidiją pastatyti 2,8 km ilgio pneumatinį geležinkelį tarp Kingstono ir Dalkėjaus Airijoje. Šia atkarpa traukiniai važinėjo nuo 1843 iki 1855-ųjų metų. Traukiniai, sveriantys 60 t, išvystydavo 32 km/h greitį, o lengvesni traukiniai - net 100 km/h greitį. Judėjimas vyko tik į įkalnę, atgal traukiniai grįždavo savaime. Pneumatinis vožtuvas buvo pagamintas štai taip: padengtas vaško ir taukų mišinius, prie stūmoklio jis buvo prispaudžiamas variniu vagono ritiniu, pripildytu karštomis anglimis. Išradėjų sumanymu, ritinėlis turėjo ištirpinti mišinį, kuris hermetizuotų plyšį. Tačiau didelis traukinių greitis išryškino vieną trūkumą - per trumpą kontakto laiką mišinys paprasčiausiai nespėdavo ištirpti. Reikėjo padidinti prižiūrinčio personalo skaičių. Pagalbiniai darbuotojai turėjo prižiūrėti kelią visoje atkarpoje ir rankiniu būdu hermetizuoti vamzdį. Dar viena problema tapo žiurkės, kurios su malonumu graužė taukais įmirkusią odą.

Stefensonas, kuris iš pat pradžių skeptiškai atsiliepė apie naujovę, pasirodė besąs teisus - pneumatiniai geležinkeliai neilgai egzistavo. Kliūtimi tapo vožtuvas, užtikrinanti vamzdžio hermetiškumą ties stūmokliu. Žiemą pro plyšį prisnigdavo, drėgmė vamzdžio viduje sušaldavo, suledėdavo ir taip sugadindavo pneumatinį kelią. Kitais metų laikais į vidų patekęs skystis žadindavo vamzdžio koroziją, o rūdys greitai nutrindavo vožtuvo odą.

Pneumatinių kelių vaiduokliai

Nežiūrint į trūkumus ir tai, kad garvežiai pasižymėjo dideliu galingumu, pneumatinis kelias turėjo keletą pranašumų - judėjimo greitį, dūmų ir triukšmo nebuvimą, tolygų judėjimą. Taip pat tai buvo saugesnė transporto priemonė: (garo katilas negalėjo sprogti, nes jo paprasčiausiai nebuvo).

Netrukus po to, kai buvo pastatytas Klego ir Semiudo kelias, buvo sukurta kompanija, kuri 1845-ais metais nutiesė pneumatinį 12 km ilgio kelią tarp Londono ir jo priemiesčio Kroidono. Jo skiriamasis bruožas buvo trys siurblių stotys, pastatytos gotikiniu stiliumi ir turinčios aukštus bokštus. Bokštai atliko ne tik dekoratyvinę funkciją, juose buvo įrengti vamzdžiai garo katilo kaitinimui ir oro paėmimui. Šis kelias garsus dar tuo, kad kartu buvo pastatyta pirmoji pasaulyje geležinkelio estakada, t .y. virš įprastų geležinkelio bėgių buvo iškeltas pneumatinio kelio ruožas.

Prancūzijoje pneumatinis kelias tarp Nantero ir Šen Žermeno buvo užbaigtas statyti 1847-ais metais ir veikė dar 12 metų. Tais pačiais metais Anglijoje Pietų Devono geležinkelio ruože buvo pastatytas 32 km ilgio pneumatinis kelias ir siurblių stotys, kurie buvo naudojami iki 1848-ųjų metų.

JAV, kurios XIX amžiaus pabaigoje tapo lyderės, plečiant geležinkelių tinklą, irgi turėjo savo pneumatinį kelią. Jį 1834-ais metais pastatė išradėjas Henris Pinkas. Jo idėja praktiškai kopijavo Klego ir Semiudo įrenginį: 0,5-1 m skersmens vamzdyje judėjo tvirtai sujungtas su priekiniu vagonu stūmoklis. Išilginį pjūvį vamzdyje dengė taukais įmirkyta virvė, kuri, važiuojant vagonui, būdavo pastumiama į šoną, o į vamzdį plūstelėjęs oras stūmė sąstatą pirmyn.

1864-ais metais pagal Tomo Ramelo projektą buvo pastatytas požeminis pneumatinis kelias šalia Kristai Palaso (Crystal Palace) parko. Ramelas buvo jau pastatęs automatizuotą pneumatinį kelią po Londonu pašto ir krovinių gabenimui. Traukiniai turėjo judėti ovalo formos 550 m ilgio tuneliu - nuo vieno įėjimo į parką iki kito. Buvo kuriami planai pastatyti dar ilgesnę liniją po Temzės upe, tačiau darbai taip ir liko neužbaigti, o šio tunelio buvimo vieta su laiku pasimiršo.

Tiesa, 1987-ais metais viena moteris tvirtino, kad ji atsitiktinai aptiko šį tunelį ir jame matė seną geležinkelio vagoną, kurio viduje buvo skeletai su senoviniais rūbais. Tiesa tai ar ne, iki šiol niekas negali tiksliai pasakyti.