Paryžiaus sutrikimas: Kas nutiko laikui 1902-ais metais?

Suprantama, visa tai yra iš fantastikos srities, realybėje tai yra neįmanoma. Ir vis tik laikas - tai viena iš keisčiausių gamtos savybių, ir jis kartais pateikia tokius siurprizus, kad mums iš nuostabos lieka tik skėsčioti rankomis. Pavyzdžiui, Paryžiaus sutrikimas - viena iš XX amžiaus paslapčių, kurios mokslas negali paaiškinti.

Paryžiaus sutrikimas

1902 m. naktį į gruodžio 30 d., 1:05 Paryžiuje sustojo praktiškai visi sieniniai švytuokliniai laikrodžiai. Šis nepaprastas atsitikimas buvo aprašytas pirmajame „Žinių skleidėjo" 1903-ųjų metų numeryje. Straipsnyje buvo pasakojama, kad tuo metu daugelis Paryžiaus gyventojų pajuto galvos svaigimą, kurį lydėjo pykinimas ir beveik nesąmoninga būsena.

Paryžiaus centrinės meteorologijos stoties direktorius tuomet oficialiai pareiškė, kad jokių atmosferos anomalijų tuo metu nebuvo pastebėta. Seismografai neužfiksavo net menkiausio dirvos virpėjimo. Tačiau, specialistų nuomone, įvyko geofizinis fenomenas, nes sustojo tik švytuokles turintys instrumentai, tačiau spyruokliniams laikrodžiams Paryžiaus sutrikimas neturėjo jokios įtakos.

Yra žinoma, kad laikrodžio švytuoklė juda, veikiama žemės traukos jėgos. Toks visų švytuoklių sustojimas vienu metu galėjo įvykti, jeigu, tarkime, tą naktį Paryžiuje akimirksniu būtų pašalinta žemės trauka, visi gyventojai atsidurtų nesvarumo būsenoje, švytuoklės taip pat. Toks variantas būtų įmanomas, jeigu visas geografinis rajonas vienu metu atsidurtų laisvojo kritimo būsenoje.

Kadangi to praktiškai negali būti, lieka tik daryti prielaidą, kad atsirado svyravimai, kurių fazė buvo priešinga švytuoklių svyravimui. Šie svyravimai vienas kitą kompensavo. Bet kokiu atveju žmogus jaučia pykinimą ir galvos svaigimą ir, savaime suprantama, jaučia didelį išgąstį. Taip nutiko ir paryžiečiams. Susijaudinę žmonės reikalavo, kad valdžios atstovai paaiškintų, kas atsitiko, tačiau aiškaus atsakymo taip ir nesulaukė.

Žemės sukimasis

Įdomu sužinoti dar vieną dalyką: ar tą naktį Paryžiuje sustojo tik laikrodžių švytuoklės ar visi prietaisai, atliekantys svyravimus, pavyzdžiui, garsioji Fuko švytuoklė? Priminsime, kas tai per įrenginys.

Fuko švytuoklė

XIX amžiaus viduryje Žanas Fuko sukūrė prietaisą, kuris aiškiai parodo Žemės sukimąsi. Iš pradžių mokslininkas atliko eksperimentą nedideliame kolegų būryje. Vėliau apie šį bandymą sužinojo Luji Bonapartas. 1851-ais metais busimasis Prancūzijos imperatorius Napoleonas III pasiūlė Fuko pakartoti eksperimentą viešai po Panteono kupolu Paryžiuje. Eksperimentui mokslininkas panaudojo 28 kg svorio krovinį, kurį prikabino prie kupolo viršūnės ant 67 m ilgio vielos. Ant krovinio apačios buvo pritvirtinta metalinis aštrus strypas.

Švytuoklė svyravo apvaliame aptvare, kurio pakraščiuose buvo priberta smėlio. Kiekvieno švytuoklės svyravimo metu ant jos apačios pritvirtintas strypas perbraukdavo per smėlį maždaug už 3 mm nuo prieš tai buvusios vietos. Maždaug po 2,5 valandos tapo aišku, kad švytuoklės svyravimo plokštuma sukasi Žemės atžvilgiu pagal laikrodžio rodyklę.

Per valandą svyravimo plokštuma pasisuko daugiau nei 11 laipsnių, o maždaug per 32 valandas padarė pilną apskritimą ir sugrįžo į ankstesnę padėtį. Mokslininkas tokiu būdu įrodė, kad tuo atveju, jeigu Žemė nesisuktų, Fuko švytuoklė nekeistų svyravimų plokštumos.

Taigi, Fuko švytuoklės stebėjimų žurnale, kuriame įrašus darė Panteono darbuotojai, naktį į 1902-ųjų metų gruodžio 30 dieną nebuvo įrašyta jokio anomalaus įrenginio veikimo, t.y. švytuoklė siūbavo kaip paprastai, be jokių nukrypimų ir sustojimų.

Įsakyta tylėti

Daug metų šis faktas buvo laikomas neginčijamu. Tačiau 1998-ais metais tyrimo ėmėsi prancūzų žurnalistas Žakas Lemjė. Atlikdamas tyrimą, jis nustatė, kad tą naktį Panteone budėjo Klodas Rando. Suprantama, šio žmogaus jau seniai nebuvo gyvųjų tarpe, tačiau žurnalistui pavyko surasti budėtojo anūkę, madam Kristiną Šardren. Ji prisiminė, kad senelis kartą pasakojo apie tai, kad tą naktį Fuko švytuoklė elgėsi keistai.

Fuko švytuoklė mūsų laikais

Sprendžiant pagal pėdsakus, kuriuos smėlyje paliko aštrus strypas, švytuoklė keitė svyravimų amplitudę ir, gali būti, kuriam laikui buvo visiškai sustojusi. Senelis paties sustojimo momento nematė - juk visą laiką nestebėsi švytuoklės, neatitraukdamas akių! Tačiau atitinkamą įrašą į žurnalą Rando įrašė. Tačiau vėliau lapas su šiuo įrašu buvo pašalintas iš žurnalo. Vietoje jo buvo įklijuotas kitas lapas, kuriame buvo parašyta, kad tą naktį nebuvo jokių nutikimų.

Vadovybė Klodui griežčiausiai uždraudė ką nors pasakoti apie tai, kas įvyko tą naktį. Žakui Lemjė pavyko surasti šį žurnalą, jis pats įsitikino, kad madam Šardren jam pasakojo tiesą. Lapas žurnale iš tiesų buvo pakeistas. Kas ir kokiu tikslu tai padarė, nėra žinoma.

Kas kaltas?

Kodėl įvyko Paryžiaus sutrikimas? Yra iškelta ne viena versija, tarp kurių yra visiškai egzotiškų. Pavyzdžiui, yra teigiančių, kad švytuokles Paryžiuje sustabdė ateiviai. Jie, atseit, atliko savotišką psichologinį eksperimentą, norėdami stebėti žemiečių reakciją į tokį nepaprastą įvykį. Tam pačiam Žakui Lemjė pavyko sužinoti, kad tą naktį į 1902 m. gruodžio 30 d. danguje virš Paryžiaus buvo užfiksuotas nežinomas objektas, panašus į didelį tamsiai rudą balioną, kuris Prancūzijos sostinę perskrido iš pietryčių į šiaurės vakarus. Informacija apie tai buvo paskelbta Paryžiaus laikraščiuose.

Yra dar egzotiškesnė versija - tą naktį Paryžiaus rajone kiaurai Žemę perskrodė miniatiūrinė neutroninė žvaigždė. Tai - astronominis objektas, vienas iš galutinių žvaigždžių evoliucijos produktų. Neutroninė žvaigždė paprastai atsiranda po supernovos sprogimo. Neutroninės žvaigždės masė yra panaši į Saulės masę, tik jos skersmuo yra vos 10-20 km. Daugelis neutroninių žvaigždžių nepaprastai greitai sukasi - iki 1000 apsisukimų per sekundę.

Jeigu toks kosminis „grąžtas" įsiskverbtų į jo kelyje pasitaikiusią planetą, gali būti, kad ją perskrostų, netgi jos nepastebėdamas ir nepadarydamas didelio nuostolio. Tačiau tuo metu atsiradęs galingas gravitacinės bangos impulsas sukeltų jo kelyje pasitaikiusiems objektams trumpalaikę nesvarumo būseną ir sustabdytų švytuokles. Jeigu tuo metu būtų sukurti radijo, televizijos imtuvai ir kitokie elektroniniai prietaisai, efektas būtų buvęs dar labiau sukrečiantis.

Gali būti, kad Paryžiaus sutrikimas susijęs su dideliu Saulės aktyvumu. Saulės aktyvumo metu į kosmosą išmetami didžiuliai medžiagos kiekiai, pasižymintys stipria elektromagnetine energija. Jeigu toks pliūpsnis yra nukreiptas į Žemę, tai medžiagos masė gravitacijai įtakos neturi, tačiau stipriai sutrikdo magnetinį planetos lauką.

Kadangi dauguma mechaninių laikrodžių detalės pagamintos iš lengvų, srovei laidžių metalų, indukcinio lauko pasikeitimas gali viršyti gravitacijos jėgą ir pakeisti detalių judėjimo periodą bei amplitudę, dėl ko sutrinka laikrodžio darbas ar jis netgi visiškai sustoja. Ši versija nors ir įdomi, tačiau visiškai nepaaiškina, kodėl nesustojo spyruokliniai laikrodžiai.

Negalima atmesti prielaidos, kad Paryžiaus sutrikimą sukėlė garsiojo mokslininko Nikolos Teslos atliekami bandymai. Kaip tik tais metais jis savo laboratorijoje tyrė magnetinius laukus ir aukštus dažnius, atliko eksperimentus, bandydamas dideliu atstumu be laidų perduoti didelius elektros energijos kiekius. Yra manančių, kad Tunguskos meteoritas - tai Teslos rankų darbas. Jei tai tiesa, tai paryžiečiai pajuto tik nedidelį išgąstį.

Dar viena versija, ko gero, pati žemiškiausia: straipsnis „Žinių skleidėjuje" - tai paprasčiausiai žurnalistinė antis. Atseit, naujam leidiniui reikėjo sensacijos, kad sukeltų susidomėjimą ir padidintų tiražą, tačiau iš tiesų jokio sutrikimo nebuvo.

Galima paprieštarauti - juk laikrodžių sustojimas sujaudino visą miestą. Tuo metu naujienos dažniausiai būdavo sužinomos ne iš laikraščių, o buvo perduodamos „iš lūpų į lūpas". Keistas įvykis plačiai ir karštai buvo nagrinėjamas dar prieš žurnalo pasirodymą.

Kaip matyti, versijų daug, tačiau nė viena negali paaiškinti šio paslaptingo reiškinio esmės. Gali būti, kad tiesos apie Paryžiaus sutrikimą niekada taip ir nesužinosime.