Pavojingoji alchemija

Alchemikas ir apgavikas - tai jau nuo senų laikų tarpusavyje labai susijusios sąvokos. Ir ne be pagrindo: apgavikų alchemikų tarpe buvo gana nemažai. Tačiau garsiausi alchemikai nuoširdžiai tikėjo, kad filosofinio akmens pagalba gali išgauti tauriuosius metalus ir sukurti jaunystės eliksyrą. Vardan šio kilnaus tikslo jie netausojo savo sveikatos, ištisas paras dirbdami laboratorijose, pripildytose gyvsidabrio garų. Dažniausiai alchemikai patekdavo į kalėjimus arba žengdavo ant ešafoto. Savo eksperimentais, nors ir nesėkmingais, nors ir nesėkmingais, plėtė žmonijos žinias. Dabartiniu metu alchemija pripažinta antimokslu, tačiau likimo ironijos dėka tapo pirmuoju mokslu žmonijos istorijoje, apjungusiu teoriją ir praktiką. Būtent ir alchemijos išsivystė chemija.

Legendos meluoja

Alchemijos pradininku laikomas egiptietis Hermis Trismegistas, gyvenęs VI-V amžiuose prieš mūsų erą, kurį pasekėjai garbino kaip tris kartus didįjį dvasių valdovą ir magą. Šio mokslo idėja neatsirado tuščioje vietoje. Tuo metu Kinijoje, Egipte, Asirijoje, Indijoje buvo mokama išgauti metalo lydinius, todėl šių šalių mokslininkai, nepriklausomai vieni nuo kitų, padarė išvadą, kad tauriuosius metalus galima išgauti dirbtiniu būdu. Yra išlikę duomenų, kad Egipto karalienė Kleopatra taip pat domėjosi alchemija ir netgi parašė traktatą „Chrizopėja“.

Europoje alchemija išplito žymiai vėliau - tik XII amžiuje. Nors jau seniai moksliškai įrodyta, kad aukso iš netauriųjų metalų išgauti neįmanoma, iki šiol sklinda legendos apie alchemikus, kuriems, atseit, tai pavyko padaryti.

XIV amžiaus pradžioje Anglijos karalius Edvardas pažadėjo alchemikui Raimondui Lulijai, jog pasiųs savo laivyną į šventąjį karą prieš kitatikius, jeigu pastarasis jį aprūpins auksu, reikalingu ekspedicijai surengti. Teigiama, kad Lulija iš gyvsidabrio išgavo 60 tūkstančių svarų aukso. Iš jo buvo iškaltos monetos, pavadintos nobliais, o ant jų buvo karaliaus atvaizdas ir užrašas „Edvardas, Anglijos ir Prancūzijos karalius".

Pasakojama, kad XVII amžiaus pradžioje Danijos karaliaus Kristiano IV rūmų alchemikas Garbachas iš vario pagamino auksinius dukatus, ant kurių buvo lotyniškas užrašas „Šlovinkim didingus Viešpaties darbus“.

1648-ųjų metų sausio mėnesį alchemikas Rithauzenas Vokietijos imperatoriaus Ferdinando III akivaizdoje auksu pavertė 2,5 svaro aukso. Iš šio aukso buvo nukaldintas specialus atminimo medalis.

Lemtingoji aukso paieška

Noras išgauti vien tik auksą galiausiai ir pražudė pačią alchemiją. Iš šio mokslo atstovų buvo reikalaujama vien tik aukso, aukso ir aukso... Tie, kurie atsisakydavo jį išgauti, būdavo apkaltinami raganavimu ir sudeginami ant laužo. Kurie neatsisakydavo, pamažėle išeidavo iš proto nuo savo bandymų. Štai kaip savo darbus aprašė alchemikas Le Martinjė: „Aš surinkau skysčius, tekančius iš nosies slogos metu, ir seiles, kiekvienų po svarą. Viską sumaišiau ir supyliau į retortą, norėdamas išgauti kvintesenciją. Kai ją išgavau, padariau iš jos tvirtą medžiagą, kurią panaudojau metalų pavertimui auksu. Tačiau nesėkmingai!“

Garsusis anglų filosofas, pranciškonų ordino vienuolis Rodžeris Bekonas bergždžiai bandė išgauti auksą alcheminiu būdu. Jis netgi parašė knygą „Alchemijos veidrodis". Tikėjimo broliai pasiūlė jam savanoriškai išduoti tauriojo metalo gavybos paslaptį, tačiau kai jis prisipažino, kad šios paslapties nežino, buvo apkaltintas burtais ir erezija. Pagal kai kuriuos duomenis, Bekonas bažnyčios belangėje praleido net 15 metų.

Saksonijos kurfiurstas Augustas Stiprusis už grotų pasiuntė alchemiką Fridrichą Betgerį, pažadėjęs, kad pastarasis atgaus laisvę tik tuomet, kai išgaus auksą. Nelaimingasis kalinys visokiais būdais bandė sukurti dirbtinį auksą, tačiau patyrė visišką nesėkmę. Užtat atsitiktinai atskleidė kinų porceliano paslaptį, kuri pasirodė vertingesnė už auksą.

Bausmės alchemikams

Alchemikai atsidūrė sudėtingoje situacijoje. Tie, kurie išgaudavo auksą, buvo šarlatanai, o jų apgavystės anksčiau ar vėliau paaiškėdavo. O tie, kurie teigė, kad aukso negali išgauti, buvo apšaukiami apgavikais. Ir vieniems, ir kitiems buvo sunku. Viduramžiais alchemikai buvo prilyginti pinigų padirbinėtojams ir rafinuotai kankinami. Vokietijoje netgi buvo sukurtas ištisas ceremonialas, kurio buvo laikomasi prieš mirties bausmės įvykdymą alchemikui. Jis buvo aprengiamas paauksuotais rūbais su apsiaustu ir pakariamas paauksuotose kartuvėse. Teigiama, kad būtent taip 1590-ais metais Miunchene buvo pakartas Bragadinas. Jis demonstruodavo paprastų akmenų pavertimą auksu, po to paimdavo avansą ir dingdavo. Apgautųjų tarpe buvo Venecijos dožas ir Bavarijos hercogas. Gėdinga Bragadino gyvenimo pabaiga neįkrėtė proto alchemikams, bausmės buvo vykdomos viena po kitos. Viurtenberge buvo įvykdyta bausmė Georgui Honaueriui, Prūsijoje -Kronemanui, Lenkijoje - Keltenbergui. Pačiu įdomiausiu personažu iš alchemikų, kuriems buvo įvykdyta mirties bausmė, buvo švedų generolas O tas fon Paikulis. Jis tarnavo Lenkijos karaliaus Augusto II Saksoniečio armijoje. Lenkija tuo metu kariavo Petro I pusėje, kai šis kariavo su Švedija. 1705-ais metais Paikulis pateko į savo tautiečių nelaisvę ir buvo nuteistas mirties bausme kaip išdavikas. Norėdamas išgelbėti savo gyvybę, generolas, kuris laisvu laiku užsiiminėjo alchemija, kreipėsi į Švedijos karalių Karolį XII, prašydamas pasigailėjimo ir pažadėdamas už tai išgauti monarchui aukso. Karalius jam suteikė tokią galimybę. Anot legendos, Paikulis pagamino 147 aukso dukatus ir medalį su lotynišku užrašu „Šis auksas buvo išgautas cheminiu būdu Stokholme 1706-ais metais". Tačiau klastingas karalius vis tiek neatšaukė mirties bausmės, kuri buvo įvykdyta 1707 m. vasario 14 d. Labai panašu, kad karalius Karolis XII yra apkalbamas. Jis buvo dvariškis ir visada laikėsi duoto žodžio. Šioje situacijoje apgaviku aiškiai buvo pats Paikulis. Garsus švedų chemikas Bercelijus 1802-ais metais pagal generolo užrašus pakartojo jo bandymą, tačiau, savaime suprantama, jokio aukso nepavyko išgauti.

Tarp pačių alchemikų vyravo rūstūs santykiai. XVII amžiuje Viurtemberge alchemikas Miulenfelsas iš savo kolegos Michailo Sendzivojaus atėmė stebuklingus miltelius, padedančius išgauti auksą, kurie pastarajam atiteko iš škotų alchemiko Setono. Miulenfelsas buvo pakartas, tačiau Sendzivojus, taip ir neatgavęs savo miltelių, kurių pats nemokėjo pagaminti, tapo paprasčiausiu šarlatanu.

Gėdinga pabaiga

Viskas baigėsi XVIII amžiuje po fiasko, kuris ištiko paskutiniuosius šio mokslo atstovų bandymus. Paskutinis anglų alchemikas Džeimsas Praisas, norėdamas atgaivinti savo mėgstamą mokslą, netgi ėmėsi apgavystės. Savo namo Surėjaus grafystėje laboratorijoje jis aukštų svečių akivaizdoje į gyvsidabrį įbėrė baltų miltelių ir šis pavirto sidabru. Po to įmaišė raudonų miltelių ir išgavo auksą. Eksperimentas mokslininką plačiai išgarsino. Tačiau stebuklais netikintys chemikai iš Karališkosios bendrijos iškėlė Praisui ultimatumą: arba šis mokslininkų komisijos akyse pakartoja eksperimentą, arba bus apkaltintas šarlatanizmu. Džeimsas Praisas priėmė komisiją savo namuose, palydėjo į laboratoriją, tuomet atsiprašė ir išėjo pro duris, už kurių išgėrė iš anksto paruoštą taurę su vandenilio cianidu. Anglas išlieka džentelmenu, netgi jeigu jis yra alchemikas.

O štai vokiečių alchemikas profesorius Zemleris savo veiklą baigė ne taip liūdnai. Bandymų metu jam pavykdavo išgauti auksą iš druskos. Savo sėkmę jis norėjo pademonstruoti autoritetingai komisijai. Į salę susirinko chemikai, netgi ministrai, kad galėtų savo akimis pamatyti šį stebuklą. Kai iš kolbų su druska ekspertai ištraukė metalo gabaliukus, žiūrovai išpūtė akis. Tačiau kai paaiškėjo, kad vietoje aukso buvo varis, salė prapliupo juoku.

Šio fenomeno paslaptis paaiškėjo kiek vėliau. Pasirodo, profesoriaus Zemlerio tarnas nuoširdžiai stengėsi padėti savo šeimininkui, į kolbas su druska įberdavo sutrupinto aukso, todėl bandymai duodavo nepaprastus rezultatus. Likus nedaug laiko iki to meto, kai Zemleris pasiryžo savo pasiekimą parodyti plačiajai publikai, jo tarnas buvo pašauktas į armiją. Sis liepė į druską įberti aukso savo žmonai. Tačiau sutuoktinė pasirodė besanti labai praktiška moteriškė ir nusprendė, kad tokiems niekams naudoti auksą yra nepateisinama prabanga, todėl įbėrė vario. Taip moters taupumas ilgam laikui nuramino aistras, susijusias su alchemija Vokietijoje. Tiesa, jos su nauja jėga atgijo Trečiojo reicho metais, tačiau tai jau visai kita istorija.

Šiuolaikinė istorija

Viduramžių laikų alchemikų svajones ir siekius įgyvendino Sovietų Sąjungos gyventojas Ravilis Nevmiatovas. Jis iš Dulevskio porceliano gamyklos darbuotojų supirkinėjo tirpalą, kuris buvo naudojamas piešinėliams ant porceliano gaminių, ir iš jo išgaudavo auksą. Tiesa, po jo arešto specialistai kategoriškai pareiškė, kad tai neįmanoma. Tačiau Nevmiatovas nušluostė skeptikams nosis, ekspertams ir tyrėjams pademonstravęs savo technologiją. Tuo pačiu jis pasirašė sau mirties nuosprendį. Išradingas chemikas buvo sušaudytas pagal Maskvos apygardos teismo nuosprendį.

Kitose šalyse tokių išradingų žmonių nepasitaikė. Tačiau tenai irgi pasitaiko savamokslių alchemikų. Nelabai seniai Eniskileno mieste (Šiaurės Airija) buvo suimtas narkomanas Polis Moranas, kuris bandė išgauti auksą iš savo paties ekskrementų. Šio eksperimento pasekmė - namo gaisras, lydimas šlykščios smarvės. Nevykėlis alchemikas trims mėnesiams buvo išsiųstas į kalėjimą, o jo kaimynams teko suploti 3 tūkstančius svarų sterlingų už namo remontą.