Piktosios dvasios veikimas

Kiekvienas žmogus yra pašauktas bendrystei su Dievu. Kiekvieno mūsų tikslas yra Dievas ir kiekvieno mūsų gyvenimo kelionė yra kelionė Dievop. Tačiau yra „tasai“, kuri trukdo keliauti ta kryptimi, kurion esame pašaukti. Tas „tasai“ yra blogio dvasia, arba Šėtonas, Piktasis, Velnias, Gundytojas (įvairiai jį galima pavadinti). Šio straipsnelio tikslas yra padėti bent kažkiek atpažinti savo gyvenimo kelionėje tos blogio dvasios veikimą (nes kiekvienas yra veikiamas ne tik Gerosios Dievo Dvasios, bet ir Piktosios dvasios; ir kuo žmogus yra arčiau Dievo, tuo labiau Piktasis niršta ir jį puola), atpažinti, kaip ji mus atakuoja, kaip kėsinasi „išvesti mus iš kelio“. Piktasis bijo būti demaskuotas, o būtent tai mes ir ruošiamės daryti. Taigi, koks yra tas Piktasis ir kaip jis veikia?

Šėtonas nėra kūrybingas, jis kartojasi, todėl jo veikimą galima net numatyti, nuspėti, atpažinti. Žinoma, jis yra klastūnas, jis klaidina ir painioja. Jis gėrį vadina blogiu, o blogį gėriu, jis mėgsta slėpti dalykus, tačiau žmogus, kuris daro sąžinės sąskaitą, kuris stebi save, savo jausmus ir elgesį, savo intencijas, aplinkybių poveikį, įvertina pasekmes, gali išmokti atskirti Dievo Dvasios ir Piktosios dvasios veikimą ir pastarajai pasipriešinti.

Šėtonas yra kaltintojas, viena jo savybių yra kaltinimas. Savy blogio dvasią galime atpažinti iš polinkio kaltinti kitus ir net save. Neturėtume pasiduoti pagundai kaltinti. Negalima kaltinti netgi savęs. Reikia pripažinti tiesą apie save ir apie kitus, bet ne kaltinti (savęs kaltinimas veda į nusiminimą ir neviltį, o nusiminimas yra pats brangiausias Piktojo ginklas, su kuriuo jis mums pridaro bene daugiausia žalos). Pavyzdžiui, nusidėjus nereikia graužtis, bet pripažinti tiesa: „Taip, nusikaltau, nusidėjau. Dieve, dovanok, atleisk man“, tikint, kad Dievas yra gailestingas. Na, o pasakymas, kur būna Mišių pradžioje „Esu kaltas, esu kaltas, esu labai kaltas...“ nėra savęs kaltinimas ta prasme, kuria kalbama čia. Pasakymas „Esu kaltas“ čia nereiškia savęs kaltinimo, bet yra tiesos pripažinimas ir prisipažinimas, kad esu nusidėjęs ir toks, koks esu pasivedu Dievo gailestingumui. Kaltinimas (tiek kitų, tiek savęs) turi teisimo, smerkimo nuostatą... O teisti ir smerkti niekas mums nedavė teisės...

Gundytojas vilioja žmogų apgaulingu realybės vaizdu, paveikia per smalsumą, verčia suabejoti tiesa. Velnias yra melo tėvas, jame nėra ir negali būti tiesos. Taip, jis gali pristatyti dalyką, kaip teisingą, gali sakyti net ir tiesą, tačiau jo melas slypi tame, kad jis parodo ne visą tiesą, svarbiausiąją dalį, esmę nuslėpdamas. Taip jis žmogų gali sugundyti, nukreipti nuo kelio pasinaudodamas net ir gerais, leistinais dalykais. Pavyzdžiui, šėtonas netgi gali pasinaudoti žmogaus pamaldumu... Jis gali skatinti melstis tada, kai reikia atlikti reikalingus darbus, vykdyti pareigas. Pasidavus tai pagundai lieka neįvykdytos pareigos. O Dievo valia yra, kad mes deramai atliktume savo pareigas; jų neįvykdymas yra apsileidimo nuodėmė. Ir štai, Šėtonas, pasinaudojęs žmogaus pamaldumu priverčia nusižengt Dievo valiai – apleisti savo pareigas... Čia tik vienas pavyzdys. Kiekvienas pažvelgęs į savo kasdienybės patirtis galėtume atpažint ir kitų pavyzdžių.

Šėtonas yra skaldytojas. Jis sėja tarp žmonių susiskaldymą per įvairiausius dalykus: per įtarinėjimus, pavydą, rietenas, pikto linkėjimą ir pan. Šėtonas taip pat stengiasi ir mūsų viduje sukelt sumaištį, atnešt neramybę. Užtat tikintis žmogus budi, kad neprarastų vidinės ramybės bet kokiose kasdienybės situacijose, nes vidinė ramybė yra Dievo Dvasios veikimo sąlyga.

Šėtonas nori žmogų pavergti. Visokios vergystės, priklausomybės (pavyzdžiui, alkoholiui, narkotikams, rūkymui, seksui, magijai, godumas pinigams, garbės troškimas ir kt.) yra Šėtono veikimo išdava. Pažvelkim į save... Kokias aš turiu priklausomybes? Sąžiningai ir atvirai pažvelgus, tikrai jų atrastume. Na, pavyzdžiui, polinkis apkalbinėti kitus... Pažvelkim pirmiausia į tai, kokias darom taip vadinamas „lengvas“ nuodėmes. Pabandykim jų atsikratyt. Tikrai nebus taip lengva, nes čia slypi dauguma mūsų priklausomybių (vieni linkę keikti, kiti apkalbinėti, piktai bartis šeimoje, paskubom melstis, rūkyti, praleisti daug laiko prie televizoriaus, kompiuterio, nusirašinėti per kontrolinį arba egzaminą ir t.t.). Nebijokim pažvelgt ten, kur dar nesame laisvi. Tik atpažinę grandines, jas galėsim su Dievo pagalba nusimest.

Šėtonas baugina. Baimė atvirai pažvelgti į save, baimė atsiduoti į Dievo rankas, baimė pavesti Jam visus savo rūpesčius – apskritai visokios baimės, atnešančios neramybę yra iš Piktojo. Dievas Šventajame Rašte ragina: „Nebijokite!“, o Velnias sako: „Bijokite!“. Atpažinkim savo baimes ir nepasiduokim, su pasitikėjimu atiduodami jas i Jėzaus rankas.

Štai, pateikėme keletą pavyzdžių, kaip Šėtonas daro įtaką mums. Tačiau yra dar kitas dalykas: kai Piktasis visiškai užvaldo žmogų. Tai vadinama apsėdimu. Kaip ir Jėzaus laikais taip ir šiandien yra daugybė apsėdimo atvejų. Kiekvienoje vyskupijoje yra vyskupo paskirti kunigai egzorcistai, kurių tarnystė yra išvaryti iš žmogaus velnią. Šėtonas, radęs spragą, tuoj įlenda į širdį. Žinoma, jis negali į ją patekti be žmogaus leidimo, nes kam atveriam savo širdies duris, tik tas pro jas ir įeina. Ko pirmiausia turime vengti, kad į mus „neįlįstų“ Piktasis? Per ką pirmiausia jis įsibrauna į žmogaus vidų?

Pirmiausia tai reiktų keisti savo nuodėmingą gyvenimą (jeigu žmogus tokį veda). Vengtina žiūrėti siaubo filmus, nežiūrėti pornografijos, neskaityti ezoterinės neaiškios literatūros, nepersiuntinėti elektroninių laiškų, kuriuose sakoma, kad „siųsk toliau, o jei to nepadarysi, tau atsitiks kas nors bloga“ (tokius laiškus reikia drąsiai iš karto ištrinti). Jokiu būdu negalima naudotis būrėjų paslaugomis ir patiems tuo užsiiminėti (nors ir netikint pačiais burtais). Būrėjai iš tiesų gali atspėti ateitį, bet jau mes, vietoj pasitikėjimo Dievo Apvaizda, save pavedam blogio jėgom, kurios atima laisvę ir manipuliuoja žmogumi, o ilgainiui ir visiškai užvaldo žmogų. Tas pats pasakytina ir apie visokius spiritizmus, kuriuos ypač mėgsta paaugliai, horoskopų skaitymą. Visa tai yra nuodėmė! Ir jei turėjau reikalų su panašiais dalykais, privalau viso to atsisakyti, prieiti išpažinties ir visa tai išpažinti. Kitaip labai rizikuojama patekti į Piktojo nagus taip, kad gali prireikti net egzorcisto.

Atminkim, kad Piktasis bijo viešumos, dienos šviesos, todėl nevenkime dažniau eiti išpažinties, nes, išpažindami nuodėmes, mes kartu įvardijame ir jo darbus. Jei dažnai kankina kokios pagundos, naudinga ir jas kunigui išsakyti. Kitas dalykas – neišsigąskime. Kristus mus drąsina: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“ (Jn 16,33). Nebijokim pasitikėt Dievu, net jei reiktų kartais ir surizikuot...

kun. Gintaras OFS