Povandeninio laivo Euridikė žuties paslaptys

Netikėta prancūzų laivyno povandeninio laivo "Euridikė" (S-644 Eurydice) žūtis, o tiksliau - dingimas, savo laiku sukėlė didelį rezonansą visame pasaulyje. Tragedija įvyko ankstyvą 1970 m. kovo 4d. rytą. Nežiūrint į tai, kad katastrofos vieta buvo nustatyta beveik iš karto, povandeninio laivo nepavyko surasti beveik du mėnesius. Ir tai ne vienintelė paslaptinga šios katastrofos detalė.

Kažkodėl apie nuskendusį prancūzų povandeninį laivą „Euridikė“ parašyta labai mažai. Nors apie kitas panašias katastrofas, pavyzdžiui, rusų povandeninio laivo „Kurskas", parašyta ne viena knyga ir sukurtas ne vienas dokumentinis filmas.

Prieš keletą metų Sankt Peterburge vyko tarptautinis jūros tematikos kino filmų festivalis, kuriame dalyvavo buvęs Prancūzijos atominio povandeninio laivo kapitonas kontradmirolas Žanas Mari Matė.

Tačiau ir jis nieko konkretaus nepapasakojo apie „Euridikės“ žūtį, tik pakartojo tai, kas buvo anksčiau publikuota spaudoje. Pats Žanas Mari Matė visiškai teisingai pasakė, kad visi povandeninių laivų jūrininkai, kad ir kokios tautybės bebūtų ar kokiai valstybei betarnautų, visada išliks didvyriais. Jų visų tarsi viena tautybė, tarsi susijusi su profesija, kuri lieka sunki ir pavojinga visuose pasaulio laivynuose.

Tačiau kodėl apie povandeninio laivo „Euridikė“ žūtį tiek mažai informacijos spaudoje, knygose? Juk šio povandeninio laivo dingimas ir žūtis Viduržemio jūroje savo laiku tapo pasauline sensacija... Atrodo, kad tai yra pati griežčiausia paslaptis. Tiesa, šiek tiek informacijos yra Rusijos karinio jūsų laivyno archyvuose (tuo metu Sovietų Sąjunga taip pat tyrė šią katastrofą) bei prancūzų kalba parašytuose internetiniuose puslapiuose. Štai ką pavyko sužinoti.

„Euridikė“ priklausė „Dafnės“ klasės dyzeliniams-elektriniams povandeniniams laivams, kurių Prancūzijos KJL buvo pastatyta 11. Visi šie laivai buvo pavadinti mitinių deivių, nimfų ir driadžių vardais. Šios klasės povandeniniai laivai taip pat buvo statomi Ispanijos, Portugalijos, Pietų Afrikos Respublikos

ir Pakistano kariniams laivynams. Laivų vandentalpa buvo kiek daugiau nei tūkstantis tonų, ilgis - apie 58 m, laivuose buvo įrengta po 12 torpedų paleidimo aparatų (tai šiek tiek daugiau nei tos pačios klasės rusų povandeniniuose laivuose).

Povandeninis laivas S-644 „Euridike" buvo pradėtas statyti 1958-ųjų metų liepos mėnesį Šerbure „Direction des Constructions et Armes Navales“ laivų statykloje. Laivas į vandenį buvo nuleistas 1960 m. birželio 19 d., o 1964 m. rugsėjo 24 d. jis buvo įtrauktas į Prancūzijos KJL sudėtį. Šio povandeninio laivo tarnyba buvo tokia pat, kaip ir kitų Prancūzijos povandeninių laivų:    karinis ekipažo paruošimas bazėje ir jūroje, patruliavimas prie pietinių Prancūzijos ir Šiaurės Afrikos krantų, civilinių laivų, gabenančių svarbius Prancūzijai krovinius, lydėjimas. „Euridikė" iš Viduržemio jūros akvatorijos niekada neišplaukė.

1970 m. kovo 4 d. anksti ryte „Euridikė" išplaukė iš San Tropė bazės, laive buvo 57 žmonės. Jūroje povandeninis laivas turėjo dalyvauti mokymuose - derinti veiksmus su aviacija ir atremti galimo priešininko povandeninio laivo ataką. „Euridikė" palaikė ryšį su patruliavimo lėktuvu „Atlantas", kuris išskrido iš Nim Garono karinės jūrų bazės. Iš pradžių jūra buvo gana rami. Įdomu tai, kad iš lėktuvo

keletą kartų buvo matyti pėdsakas, kurį vandens paviršiuje paliko povandeninio laivo periskopas, kai „Euridikė" buvo už septynių mylių į pietryčius nuo Kamaro kyšulio. Ryšys tarp povandeninio laivo ir lėktuvo buvo normalus. Tačiau 7:13 ryšys staiga nutrūko! Lėktuvas „Atlantas" nebegavo jokių pranešimų iš povandeninio laivo...

Paskutiniame pranešime povandeninio laivo kapitonas raportavo, kad ruošiasi plaukti į mokymų zoną ir pradeda leistis gilyn. Labai greitai, beveik iš karto po to, kai nutrūko ryšys, „Euridikės" ėmė ieškoti ne tik laivyno lėktuvai, bet ir laivai, kurie buvo skirti apsiginti nuo priešininkų povandeninių laivų atakų. Prancūzijos laivynas į jūrą išsiuntė visus laivus, kurie tik galėjo tuo metu išplaukti: laivai „Siurkufas", „Diuperas“, „Pikaras", „Vandėja", „Alertas", „Aragas", „Žanas Šarko" ir šeši tralai, taip pat povandeniniai laivai „Dafnė" ir „Dorė", išskrido lėktuvai ir malūnsparniai. Iš visos Viduržemio jūros į numanomos katastrofos vietą nuskubėjo gelbėjimo pajėgos. Paieškose taip pat dalyvavo italai, kurie į nelaimės rajoną pasiuntė keturis tralerius, bei amerikiečiai, paieškos darbams panaudoję gelbėjimo laivą „Skailarkas".

Gana greitai buvo nustatytas apytikslis keturių kvadratinių mylių rajonas, kuriame nuskendo „Euridikė“. Buvo nustatyta vieta, kur patruliavimo lėktuvas „Atlantas" paskutinio seanso metu matė povandeninį laivą. Netrukus netoli tos vietos buvo pastebėta dyzelino dėmė, o vėliau ir pleištai, faneros gabalai

ir perfokorta su „Euridikės" kodu. Tai buvo povandeninio laivo liekanos, o tuo pačiu ir žiaurios tiesos įrodymas: povandeninis laivas nuskendo. Tuomet į darbus įsijungė ekspertai. Jie ištyrė dyzelino, paimto iš dėmės jūroje, mėginius. Pasirodo, dyzeline buvo daug sieros, o tai kaip tik buvo būdinga kurui, kuris buvo naudojamas „Euridikėje".

Praėjus keturioms paroms nuo paieškos darbų pradžios Prancūzijos laivyno vadovybė paskelbė, kad „Euridikė" nuskendo kartu su 57 ekipažo nariais. Gelbėjimo laivų ekipažų nariai nuo galvos nusiėmė kepures, o Prancūzijos laivyno visi laivai vienu metu įjungė tifonus - įrenginius, skleidžiančius garsų, tačiau džiaugsmo nesuteikiantį signalą. Tai buvo atsisveikinimas su povandeniniu laivu ir žuvusiais tarnybos draugais...

Kiek vėliau išanalizavus krante esančių geodezinių laboratorijų seismografų parodymus, buvo nustatyta, kad kovo 4 d. 7:28 buvo užregistruotas sprogimas. Palyginus įvairių laboratorijų gautus

signalus buvo nustatyta tiksli vieta, kur įvyko tragedija. Tačiau paties povandeninio laivo ilgai nepavyko aptikti! Visuomenėje kilo nepasitenkinimas.

Žuvusių povandeninio laivo ekipažo narių artimieji reikalavo bet kokia kaina surasti nuskendusį laivą ir nustatyti jo žūties priežastį. Prancūzijos vyriausybė kreipėsi į JAV, prašydama padėti surasti „Euridikę". Į Tuloną skubiai atvyko amerikiečių gelbėjimo laivas „Mizaras“, kuris sėkmingai dalyvavo povandeninio laivo „Trešeris" ir prie Palomaro pamestos vandenilinės bombos paieškose. Tik balandžio 22 dieną, praėjus daugiau nei pusantro mėnesio po povandeninio laivo žūties, amerikiečiams pavyko aptikti ir identifikuoti keletą didesnių „Euridikės" nuolaužų, kurios gulėjo jūros dugne nuo 600 iki 1100 metrų gylyje...

Vėliau buvo nustatyta, kad stambus „Euridikės“ laivagalio fragmentas guli keistos 30 m skersmens duobės centre. Visos metalinės povandeninio laivo liekanos buvo keistai susuktos ir deformuotos. Europos šalių spauda mirgėjo nuo įvairiausių spėjimų. Konstrukcijos trūkumai? Ekipažo klaida? Ypač populiari buvo versija apie ateivių dalyvavimą katastrofoje... Buvo manančių, kad „Euridikė" susidūrė su

U-2326

prekiniu laivu. Per rajoną, kuriame įvyko katastrofa, panašiai tuo metu plaukė tunisiečių, argentiniečių ir graikų sausakrūviai laivai. Vienas jų korpusu kažką palietė po vandeniu.

Atlikto tyrimo rezultatai visuomenei niekada nebuvo paskelbti. „Euridikės“ katastrofa Prancūzijoje sukėlė tikrą šoką. Pasirodo, kad per keliolika metų netoli Tulono žuvo dar trys prancūzų povandeniniai laivai su visais ekipažais! 1946 m. gruodžio 6 d. nuskendo povandeninis laivas U-2326, kuris Prancūzijai atiteko po pergalės prieš Vokietiją. 1952 m. rugsėjo 23 d. nuskendo povandeninis laivas „Sibilė" (buvęs Didžiosios Britanijos povandeninis laivas K229 „Sportsman"). 1968 m. sausio 27 d. nuskendo povandeninis laivas „Minerva" (to paties tipo kaip ir „Euridikė").

Šių povandeninių laivų, kaip ir „Euridikės“ žūties priežastys nežinomos iki šiol. Gal Viduržemio jūroje yra kažkas panašaus į Bermudų trikampį ar pražūtinga povandeniniams laivams vieta?

Tulone esančioje vienoje pagrindinių Prancūzijos KJL bazėje yra pastatytas paminklas žuvusiems povandeninių laivų jūreiviams. Jame vaizduojamas tos pačios klasės, kuriai priklausė ir „Euridikė", kovinio bokštelio aptvaro maketas. Prie šio paminklo prancūzai susirenka pagerbti
savo žuvusius jūreivius.