Pranašo Johano Jeruzaliečio «Slaptieji protokolai»

Žinių apie Johano gyvenimą išliko labai mažai. Yra žinoma tik tiek, kad jis gimė apie 1040-uosius metus Vezelyje (Vokietija). kai paaugo, Johanas tapo benediktinų vienuolyno nariu. Sprendžiant iš skurdžių duomenų, būsimasis pranašas buvo gydytojų, būsimasis pranašas buvo gydytoju ir astrologu. Johanas nemažai keliavo po Europą, netgi buvo pasiekęs Vidurinę Aziją.

„Slaptieji protokolai“

Nors beveik visą savo gyvenimą praleido Vakarų Europoje, vienuolis pranašas istorijoje išliko būtent Johano Jeruzaliečio vardu. Taip įvyko dėl to, kad garsiąją pranašysčių knygą „Slaptieji protokolai“ Johanas parašė per 23-us metus, kuriuos praleido Jeruzalėje. į šią žemę jis atkeliavo paskui kryžiuočius, kurie iš turkų atkovojo Šventąją žemę.

Žinių apie Johano gyvenimą mažai, tačiau yra legenda, aiškinanti kaip jis įgavo aiškiaregystės sugebėjimą, kas jį daug metų saugojo ir kodėl Dievo malonė jį apleido.

Pranašiškos varnos

Legendoje teigiama, kad Johanas jaunystėje buvo riteriu ir dalyvavo kryžiaus žygyje. Kartą jis, lydimas ištikimų tarnų ir vasalų, leidosi medžioti į kalnus, azarto apimtas liko vienas ir buvo
užpultas didžiulių grifų, susisukusių lizdus ant uolų. Iš pradžių Johanas nuo plėšriųjų paukščių gynėsi ietimi, tačiau greitai suprato, kad tai mažai padeda, todėl čiupo į ranką kalaviją. Jam pavyko nukirsti kelis paukščius, kuriuos iš karto sudraskė kiti maitėdos. Po to grifai ne tik neatsitraukė nuo Johano, bet dar aršiau ėmė jį pulti.

„Dieve! Nejaugi man teks tapti šių bjaurių sutvėrimų grobiu!" - mosuodamas kardu ir apimtas nevilties meldėsi riteris. Nuošalioje ir žmonių nelankomoje vietoje kitos pagalbos, išskyrus Dievo, laukti nebuvo iš kur. „Padėk man, Viešpatie!“ - tarsi užkeikimą kartojo Johanas, iš paskutiniųjų atsimušinėdamas nuo grifų.

Netikėtai jis išgirdo keistą triukšmą. Pakėlęs galvą pamatė didžiulį paukščių būrį, panašų į juodą debesį - tai buvo didelės varnos. Jos, išskleidusios aštrius nagus ir pražiojusios tvirtus snapus, puolė grifus. Ataka buvo staigi ir negailestinga - dalis grifų iš karto negyvi nukrito ant tarpeklio akmenų, o likusieji paskubėjo išsinešdinti kuo toliau. Varnos, nuvijusios grifus, sutūpė ant vienos uolos viršūnės.

- Dievas išgirdo mano maldas! -Johanas išlipo iš balno ir susmuko ant kelių, priešais save pastatęs kalaviją kaip kryžių. - Dėkoju tau, visagalis Viešpatie!

Netrukus atskubėjo sunerimę dėl siuzereno dingimo vasalai, kurie labai nustebo, išgirdę riterio pasakojimą ir pamatę negyvus grifus bei ant uolos tupinčias varnas.

- Tai stebuklas! - pasakė vienas riteris. - Reikia atsidėkoti Sutvėrėjui.

- Be abejo, - linktelėjo galvą Johanas. - Tačiau reikia atsidėkoti ir mane išgelbėjusiems paukščiams. Įsakysiu uolos viršūnėje pastatyti bokštą, kad jame galėtų gyventi, sukti lizdus ir perėti varnos. O mano tarnai jas turės kiekvieną dieną šerti. Taip ir bus!

Praeitis turi savybę pasimiršti, todėl šiandien žmones varnas laiko nelaimės pranašais. Tačiau senovės istorijoje jos visada buvo laikomos išmintingais paukščiais, dievų pakeleiviais ir jų žinių skleidėjais. Būtent po bokšto pastatymo Johaną ėmė lankyti aiškūs regėjimai, kuriuose jam atsivėrė artima ir tolima ateitis. Kronikose teigiama, kad būtent dėl jo aiškiaregysčių kryžiuočiams pavyko taip sėkmingai kautis prieš saracėnus Šventojoje žemėje. Kai kurie istorikai tvirtina, kad Johanas vadams patarė, kaip užkariauti Jeruzalę. Po jos paėmimo ir buvo pavadintas Johanu Jeruzaliečiu.

Tiesa tai ar ne, vargu ar kada sužinosime. O štai Johano pranašystės apie labai tolimą ateitį, trečiąjį tūkstantmetį, yra gerai žinomos. Tie, kas domisi šiais dalykais, šias pranašystes gali perskaityti įvairiose knygose.

Bendraujant su dievu

Įdomu tai, kad, skirtingai nuo kitų pranašautojų, Johanas gana tiksliai nurodo kuriam laikui priklauso jo skelbiama pranašystė: „Kai ateis tūkstantmetis po dabartinio tūkstantmečio". Kitaip pasakius, tai yra neseniai prasidėjęs trečiasis tūkstantmetis. Kaip jam tas pavyko? „Galima daryti prielaidą, - rašo ezoterikas Sergėjus Demkinas savo knygoje „Didžiosios mistinės XX amžiaus paslaptys", - kad pranašas gavo žinių apie ateitį iš pirminio šaltinio - iš Aukščiausiojo, kuris jas atskleidė Johanui Jeruzaliečiui. Viename rankraštyje rašoma, kad jis dažnai pasitraukdavo į dykumą, kur panirdavo į apmąstymus, melsdavosi ir medituodavo. Šiandien būtų sakoma, kad pranašas įeidavo į pakitusios sąmonės būseną, kurioje gaudavo priėjimą prie globalaus informacinio lauko. Nežinia, ar jis iš ten sėmėsi žinių apie artimiausią ateitį ir tuo pačiu pranašavo apie einamuosius įvykius. Tačiau neabejotina tai, kad jam atsivėrė žinios apie trečiąjį tūkstantmetį".

Johanas savo pranašystes surašė į knygą, kurią pavadino „Slaptaisiais protokolais". Netrukus jis apie 1119-1120-uosius metus mirė, būdamas 77 metų amžiaus.
Ezoterikai rašo, kad Johanas padarė šešias kopijas nuo „Slaptųjų protokolų" originalo. Sis darbas nebuvo veltui. Tris egzempliorius pranašautojas perdavė tamplierių ordino didžiajam magistrui. Keturi kiti egzemplioriai ilgai „klajojo" po pasaulį, tai pasirodydami, tai vėl amžiams pradingdami... Galiausiai viena knyga pateko į rankas Nostradamui. Ir tai tikrai buvo iki to meto, kai jis parašė savo garsiąsias „Centurijas". Palyginus abiejų pranašautojų tekstus, galima pamatyti, kad nemažai pranašysčių yra labai panašios. Ar tai Nostradamas įtraukė Johano pranašystes į savo sąrašą, ar tai Dievas jam „padiktavo" tas pačias žinias, dabar to niekas nesužinos.

Tūkstantis metų - nepaprastai ilgas laiko tarpas, ir Johanas Jeruzalietis tai supranta. Jis nesitiki, kad palikuonys supras jo žodžius, todėl iš karto pateikia faktus, kurie bus žinomi tiems, kuriems teks gyventi trečiajame tūkstantmetyje. „Slaptieji protokolai" prasideda aprašymu, kokia bus žmonija XXI amžiuje. Po to buvo išvardintos problemos ir pavojai, su kuriais teks susidurti mūsų pasauliui.

1. Johanas numatė Amerikos atradimą, kai iki Kolumbo plaukiojimo buvo likę daugiau nei 380 metų. Jis rašo apie didžiulių imperijų atsiradimą, kurių valdovai valdys be tikėjimo. Tai yra mums žinomi totalitariniai režimai.

2. Pranašystėse yra eilutės, skirtos mokslinio techninio progreso pasiekimams: „Ir žemę, ir jūrą, ir dangų apgyvendins žmogus. Ir sieks jis valdžios, prilygstančios Dievui, nebodamas jokių ribų". Kai kurias pranašystes galima interpretuoti kaip radijo ir interneto atsiradimą, žmogaus organų persodinimo metodų taikymą ir t.t. Johanas Jeruzalietis pranašauja, kad dėl nevaldomo techninio progreso siekio žmonijos laukia krachas: „Žmonija nušuoliuos kaip ant aklo arklio. Tačiau viskas jai baigsis vieną valandą: pentinų smūgiais jis įvarys arklį į neperžengiamą mišką, už kurio kelio gale bus tik bedugnė".

3. Toliau pateikiamas informacijos „blokas", skirtas nelaimėms, kurios užgrius neprotingą žmoniją. Tai, visų pirma, ekologinės katastrofos ir gamtiniai kataklizmai: „Daugelyje vietų, kur žemė sudrebės, visi miestai žus, dingdami po žemėmis. Viskas, kas kažkada buvo pastatyta be išminčių patarimo, bus sugriauta. Purvas su nešvarumais
palaidos gyvenvietes. Žemė prasiskirs po naujais rūmais. Tačiau žmogus, apimtas išdidumo, užsispyręs ir kietakaktis".

Po to laukia staigus demografinės situacijos paaštrėjimas: „Pasaulyje bus tiek daug žmonių, kad tai bus panašu į skruzdėlyną. Pulku jie eis iš vienos vietos į kitą. Liks tik vienas išsigydymo būdas - pradėti karą. Ir tuomet ateis barbarų ordos laikas".

Pranašas numatė ir visus dabar jaudinantį reiškinį - globalinį atšilimą dėl pažeisto ozono sluoksnio: „Saulės spindulys išdegins visą Žemę, ir oras daugiau negalės nuo šios ugnies apsaugoti žmones. Liks tik skylėta uždanga, o deginanti šviesa nudegins akis ir odą".

Taip pat buvo išpranašauti genų inžinerijos ir klonavimo žmonijai keliami pavojai: „Žmogus galės padaryti bet ką, kaip norės. Tačiau kuo, pakeistus gyvenimo dėsnius, jis taps, sumaišęs gyvą būtybę su molio gumulu? Dievo vaiku ar jam panašiu? O gal velnio išpera?"

4. Nors dauguma pranašysčių gana niūrios, Johanas vis tik mato šviesą tunelio gale: „Žmonės pagaliau atmerks akis ir pradės suprasti vieni kitus. Jie taps vieningu kūnu: kiekvienas - mažyte jo dalelyte, visi kartu bus jo širdimi. Užgims kažkas naujo - Didysis Žmogus".

Pranašas numato didelius mokslinius atradimus, proveržį, įsisavinant mus supantį pasaulį: „Jis (Didysis Žmogus) taps vandenų šeimininku, jūrų platybėse pastatys miestus, kurie maitinsis jūrų gėrybėmis. Jis gyvens visose didelės valstybės vietose, ir jam bus viskas leista".

Johanas taip pat kalba apie kosmoso įsisavinimą, medicinos vystymąsi, supančios aplinkos atkūrimą ir socialines problemas: „Žmogus įveiks bedugnį dangų, leisis į kelią savo nuostabiu laivu, kaip naujasis Odisėjas... Dykumas sudrėkins vandeniu, kuris vėl atgaus savo švarumą. Žemė taps sodu, o žmogus jame gerbs viską, kas gyva. Pradės taisyti viską, ką pats sugadino, ir išmintingai mąstys apie būsimą dieną. Visi gyvens su kitais kartu, visi žinos apie pasaulį ir apie kūną, gydys ligas iki jų atsiradimo. Supras, kad reikia padėti kitiems, norint visiems kartu eiti pirmyn. Po to meto, kai viešpatavo šykštumas, jis atvers savo širdį ir savo kišenę vargšams".