Ateities pranašas iš Anglijos

Anglijoje jis buvo ne mažiau garsus, nei Nostradamas Prancūzijoje. Skirtumas tarp jų buvo tas, kad anglų astrologo pranašystės buvo visiškai aiškios kiekvienam, kas norėjo jomis pasinaudoti.

Tiksli data, kada į pasaulį atėjo būsimasis orakulas, nėra žinoma. Žinoma tik tiek, kad tai įvyko 1602-ais metais tarp balandžio 30 ir gegužės 1 dienų. Lilis vėliau rašė: „Aš gimiau Daisvorto kaime Lesterio grafystėje. Šiame dievo užmirštame kampelyje niekas neatsimena, kad kuris nors vaikas būtų mokomas. Tamsi liaudis, tikinti prietarais. Mano bobutės brolis buvo Henris Pulas – vienas iš tamplierių ordino riterių. Sėkmingai vedęs ledi Paron iš Oksfordšyro, jis išvengė nepavydėtinos vargšo fermerio dalios ir tapo seru Henriu Pulu”. Šios santuokos dėka šeima valdė didelius žemės plotus, todėl gyveno gana pasiturinčiai ir galėjo Viljamui suteikti gerą išsilavinimą. 1613-ais metais berniukas pradėjo lankyti gramatikos mokyklą, kurioje dėstė Džonas Brainslis – vienas iš labiausiai išsilavinusių to meto žmonių.

Istorijoje neišliko duomenų, kokios buvo priežastys, kad kažkada pasiturinti šeima nuskurdo. Tačiau 1619-ais m. Viljamui teko grįžti į Daisvortą ir keletą metų mokintis kaimo mokykloje. Jo tėvo reikalai ėjo vis prastyn, kol galiausiai už skolas jis buvo pasodintas į kalėjimą. Viljamas paliko gimtąjį kaimą, išvyko į Londoną, kur įsidarbino tarnautoju prekybininko druska firmoje.

Jam buvo 25-eri metai, kai vedė pagyvenusią, tačiau turtingą savo šeimininko našlę. Ši santuoka žymiai pagerino jo socialinį statusą ir leido patekti į aukščiausius visuomenės sluoksnius. Nebereikėjo dieną ir naktį dirbti dėl duonos kąsnio. Būtent tada jis ėmė labai atidžiai studijuoti astrologiją ir magiją. Galima sakyti, kad tai buvo gana laiminga santuoka, kuri nutrūko 1633-iais metais, kai mirė Elena.

Norint toliau tęsti užsiėmimus, reikėjo nemažai lėšų, todėl po metų Viljamas dar kartą vedė. Šį kartą jo žmona tapo Džeinė Roulė, kuri gavo nemažą kraitį. Apie Džeinę žinoma nedaug. Pats Lilis pasakojo, kad ją valdė Marsas, ji nenorėjo turėti vaikų. Kai ji mirė 1653-ias metais, jis visiškai neapraudojo buvusios žmonos ir ją palaidojo be jokių ceremonijų. Vėl tapęs našliu, Viljamas neatsisakė noro susitvarkyti savo asmeninį gyvenimą. Trečią kartą savo gyvenimo palydovę jis rinkosi ypač kruopščiai. „Ji gimė, kai Jupiteris buvo Svarstyklių ženkle, todėl visiškai atitiko mano horoskopui. Aš pirmą kartą pajutau ramybė ir komfortą”, – rašė Lilis. Rufė Nedcham, jūrų kapitono dukra, buvo metais jaunesnė už jį. Ši santuoka buvo pati laimingiausia.

Dar 1633-iais metais Viljamas suartėjo su turtingu ir įtakingu seru Vaiteloku, kuris buvo Bendruomenių rūmų narys. Jis vieną kartą rimtai susirgo. Nenorėdamas pasirodyti nemandagiu, Lilis paprašė jam atgabenti ligonio šlapimo – tuo metu taip diagnozę nustatydavo geriausieji gydytojai – ir nuskubėjo į ligonio namus. Jis serą Vaiteloką rado sunkioje būsenoje, jo gydytojas buvo visiškai pasimetęs ir nežinojo ką daryti. Viljamas pasakė, kad per 5-6 savaites ligonis visiškai pasveiks. Taip ir atsitiko. Liliui pakako tik pažvelgti į ligonį – jam tapo aišku, kad seras Vaitelokas apsinuodijo maistu. Pasirodo, dieną prieš tai parlamento narys pietavo pas savo draugą, kur buvo pavaišintas upėtakiu, kuris ir buvo apsinuodijimo priežastimi.

Viljamas sudarė valandinę diagramą, pagal kurią nustatė ligos priežastį, sužinojo ligos eigą ir jos rezultatą. Šis įvykis Viljamui Liliui atnešė didžiulę šlovę, o pats Vaitelokas pasistengė, kad apie jį būtų sužinota parlamente. Su juo ėmė tartis žymūs politikai. Lilis sudarydavo astrologines prognozes ir konsultuodavo politiniais klausimais. Nepriklausoma parlamento narių frakcija pasitikėdama priimdavo astrologo patarimus, tačiau buvo tokių, kurie stengėsi astrologą diskredituoti ir netgi jį persekiojo. Po dešimties metų garsiojo astrologo patarimais ėmė naudotis pats Tomas Kleipoulas, įtakingo ir ambicingo reformatoriaus Oliverio Kromvelio žentas.

1642-ųjų metų rugpjūčio mėnesį Anglijoje prasidėjo pilietinis karas. Tuo metu Lilis su šeima gyveno Londone – mieste, kuriame posėdžiavo parlamentas ir kuris buvo antirojalistų centras. Karalius Karolis I Stiuartas ruošėsi bėgti iš sostinės, norėdamas nepatekti į rankas piliečiams, nepatenkintiems monarcho valdymu, parlamento ir armijos veikla. Rūmų dama ir artima karaliaus draugė Džeinė Vorvud slapta nuvyko į Lilio namą, norėdama sužinoti, kuriame Anglijos kampelyje galėtų pasislėpti jos ponas, kad jo gyvybei negrėstų pavojus.

Tuo metu Londone siautė maro epidemija, Lilis buvo labai atsargus. Jis svarbiai damai neleido peržengti savo namų slenksčio, ją paliko laukti prie vartų ir greitai sudarė diagramą. Saugi vieta karaliui buvo nurodyta – pilis Esekso grafystėje 20 mylių atstumu nuo Londono. Po to Lilis ėmė sudarinėti karo eigos diagramas. Jis atidžiai patikrino visus duomenis, susijusius su 1642-ais ir 1643-iais metais. Pasakius kitaip, būtent šiuo niūriu metu jis pradėjo astrologines žinias taikyti šiuolaikiniams politiniams ir kariniams įvykiams.

Princas Rupertas turėjo visas galimybes tapti rojalistų herojumi. Karalius jį paskyrė vadovauti savo kavalerijai, karo eiga aiškiai krypo jų naudai. Princo šiurkštumas, piktumas ir žiaurumas kėlė baimę žmonių širdyse. Buvo manoma, kad princas apdovanotas antgamtine jėga, o jo nuolat urzgiantis šuo Bojus yra princo sielos įsikūnijimas.

Tačiau astrologo prognozė buvo negailestinga – karas princui atneš nelaimę. Jis Rupertui išpranašavo: „Tu nebūsi užmuštas, tačiau visą gyvenimą tave persekios neapykanta. Tu gyvensi be garbės, meilės ir draugystės”. Už savivaliavimą ir nepaklusnumą monarchui princas buvo išvytas iš armijos. Nerangūs buvusio favorito bandymai išgelbėti savo reputaciją tik dar labiau blogino padėtį. Nors galiausiai jis susitaikė su karaliumi, Lilis tiksliai jam išpranašavo gėdą ir garbės netekimą dar prieš baigiantis karui.

1658-ais metais Lilį Švedijos karalius Karlas Gustavas apdovanojo aukso grandine ir solidžia suma, nes astrologas teisingai patarė Švedijai sudaryti sąjungą su Anglija prieš Daniją.

Puikus gydytojas ir magas

1665-ais metais Londone vėl kilo maro epidemija, kuri nusinešė tūkstančių žmonių gyvybes. Liga žmones šienavo namuose ir gatvėse. Miestas ištuštėjo per keletą savaičių. Viljamas Lilis ligoniams padėjo, kaip galėjo – ruošė trauktines iš specialių žolelių ir pro mažyti langelį vartuose perduodavo vaistus. Jis labai gerai žinojo netradicinę mediciną, o jo vaistai išgelbėjo gyvybę kelioms dešimtims žmonių. Tačiau pasilikti sostinėje buvo pavojinga, todėl Lilis išvyko iš Londono.

Namo, kuriame gyveno Viljamas su šeima, šeimininkas jam perdavė prižiūrėti keturis savo vaikus. Praėjus šešioms savaitėms visi giminaičiai ir pats šeimininkas mirė. Tačiau vaikai liko gyvi ir gavo naujus tėvus.

Būdamas toli nuo ligos židinio Lilis studijavo mediciną ir nemokamai gydė visus, kas į jį kreipdavosi. Paprasti žmonės jį laikė stebukladariu, nes neturėjo jokios galimybės gauti nors kokią oficialią medicininę pagalbą. Greitai Liliui buvo suteikta licencija užsiimti gydymo praktika.

Sudarydamas astrologines diagramas ir horoskopus, jis tarsi ant delno matė, kas laukia kiekvieno ligonio. Nors ir būdavo aišku, kad liga nugalės, jis kovodavo iš visų jėgų: „Jei aš negalėjau niekuo negalėjau padėti, tai mano paskirtis buvo palengvinti artimųjų kančias. Kartais mano geras žodis ir švelnumas tiesiog darydavo stebuklus. Jeigu artėdavo galas, tai man didžiausias džiaugsmas buvo matyti, kai vargšo siela išskrenda į ramybės pasaulį”.

Lilio gyvenime buvo ir kitoks nutikimas. Karaliaus laikrodininkas Deividas Ramsėjus žinojo, kad Vestminsterio abatijos vienuolynuose daugelį amžių saugomi didžiuliai turtai. Jis sugebėjo sudominti vyskupą Viljamsą. Jis leido Ramsėjui pradėti paieškas, tačiau iškėlė sąlygą, kad dalis surastų turtų bus perduota bažnyčiai. Viljamas Lilis prisijungė prie lobio ieškotojų. Vieną žiemos naktį Ramsėjus su pagalbininkais ėmė tikrinti vienuolyno sienas. Jie naudojo lazdyno rykšteles, panašiai kaip tai daro vandens ieškotojai. Ties vakarine siena rykštės atsisuko viena į kitą. Panašu, kad ten buvo lobis. Kasėjai išrausė 2,5 m gylio duobę, aptiko apleistą kapo rūsį, išsigando ir žegnodamiesi išsibėgiojo.

Lobio ieškotojai nusprendė įeiti į abatijos bažnyčią. Staiga kilo labai stiprus vėjas, stogas ėmė braškėti, jis galėjo bet kuriuo momentu užgriūti ant žmonių. Lazdyno šakelės nustojo judėti, fakelai ir žvakės vos degė. Visi tiesiog suakmenėjo iš siaubo. Tik Lilis nepasimetė. Jis ant žemės nupiešė kabalistinį ženklą ir taip „nuvijo demonus”. Vidurnaktį visi išsiskirstė į savo namus, taip ir neradę jokio lobio.

Kodėl garsus astrologas, turintis juodosios magijos žinių, nesugebėjo surasti lobio? Pats Lilis taip atsakė į šį klausimą: „Svarbiausia klaida bet kokioje veikloje yra tai, kad reikalo imasi tie, kas mažai tiki sėkme. Jei man nebūtų pavykę nuginti demonų, manau, kad didžioji bažnyčios dalis būtų buvusi sugriauta. Visiškai neaišku, ar mes būtumėm išlikę gyvi. Tokiais atvejais sėkmė šypsosi tiems, kas nuoširdžiai tiki ir turi pakankamai žinių”.

Paslaptis

Vieną savo darbą dėl kažkokių priežasčių Lilis nusprendė užšifruoti – tai buvo pranašystė apie didžiulį gaisrą Londone. Šią nelaimę astrologas išpranašavo prieš keletą metų iki jos. Išliko orakulo ranka padarytas piešinėlis. Dar visai neseniai nė vienas astrologas negalėjo suprasti ženklų reikšmės. Dabar paslaptis atskleista – anglų mokslininkams pavyko rasti šifrą.

Kairėje paveikslo pusėje pavaizduotas kvadratas. Centre irgi pavaizduotas kvadratas, tik jis mažesnis ir jį supa daugybė trikampių. Paaiškėjo, kad tai horoskopo atvaizdas, kurį tradiciškai naudojo astrologai XVII amžiuje. Ant lapo matosi daugybė figūrų, ženklų ir skaičių. Ir visur matyti ugnies liežuviai. Supratę kiekvieno piešinuko reikšmę, astrologai sugebėjo perskaityti Lilio pranašystę – gaisras Londone prasidės 1666-ųjų m. rugsėjo 2 d. 5 vai. 25 min. ryte.

Kodėl astrologas užfišravo šią pranašystę? Kodėl nepranešė apie gręsiantį pavojų? Greičiausiai, jis taip išsigando būsimos nelaimės, kuri sunaikins visą Londoną, masto. Be to, buvo rizika netekti galvos – taip gana dažnai būdavo pasielgiama su tais, kurie pranešdavo blogą naujieną. Galų gale, jis buvo paprasčiausiai žmogus su visomis žmogiškomis silpnybėmis. Yra žinoma, kad likus kelioms dienoms iki tragedijos, jis su šeima skubiai išvyko iš Londono.

1681-ųjų m. pradžioje Lilis patyrė kraujo išsiliejimą į smegenis, kuris paveikė jo protines ir fizines galimybes. Jis jau nebegalėjo užsiimti astrologija, tačiau iki pat mirties padėjo vargšams, juos gydė, šelpdavo pinigais ir maisto produktais. 1681-ųjų metų gegužės 30 d. vakare dešinę kūno pusę sukaustė paralyžius, birželio 2-ą d. jis nebeteko kalbos dovanos. Mirtis stovėjo ant slenksčio, tačiau Kilis ją sutiko narsiai – birželio 9 d. mirė savo lovoje, neišleisdamas nė vienos dejonės.

Ant juodos marmuro plokštės, pastatytos ant astrologo kapo, iškalti žodžiai „Neaplenktam ir nepamirštam”. Nors Viljamas Lilis buvo labai garsus, tačiau jam nebuvo suteikta jokių titulų. Astrologo palikimas – daugybė monografijų ir vadovėlių. Svarbiausias jo parašytas veikalas – „Krikščioniškoji astrologija”. Šiai knygai buvo pasirinkta lotyniškas epigrafas „Non Cogunt”, t.y. „Ne lemtinga”. Lilis laikėsi požiūrio, kad kortos ir astrologinės diagramos nerodo neišvengiamo likimo. Žvaigždės su šaltu abejingumu žiūri į žmones, jos nesikiša, tačiau padeda suprasti tai, kas vyksta, ir pasirinkti teisingą kryptį sėkmei pasiekti.