Riebalai vaistas nuo podagros

Pirmą kartą su podagros priepuoliu susidūriau prieš gerus 15 metų, iš pradžių net nesupratau, kas vyksta. Iš ryto atsibudęs pajutau, kad nežmoniškai gelia didyjį kojos pirštą. Skausmas buvo toks stiprus, kad pamaniau, jog naktį, per miegus iš visų jėgų spyriau į kambario sieną ir susilaužau kojos pirštą.

Nieko nelaukęs paprašiau draugo, kad nugabentų į polikliniką. Sulaukęs eilės pas gydytoją, gavau nukreipimą padaryti pėdos nuotrauką ir jau po to, kai pas gydytoją dar kartą atėjau su nuotrauka, apstulbau.

Kiek šyptelėjęs gydytojas pasakė, kad aš sergu podagra ir paaiškino, kad sirgti mano amžiuje (tada buvo kiek virš 30) – grynas apsileidimas, kad šia liga susergama daug vėliau ir galutinai nustekenus savo organizmą. Taip pat trumpai paaiškino, kad turėčiau pakeisti savo mitybą (tokį pasiūlymą išgirsti iš gydytojų – atvejis retokas): atsisakyti riebaus maisto, produktų, turinčių savyje purinų (vėliau sužinojau, kas tai) ir, be abejo, alkoholio, o ypač – alaus.

Po kelių dienų skausmas atlėgo, kojos dydžiojo sąnario ištynimas dingo ir aš viską, tarsi negerą sapną, pamiršau. Pamiršau geram pusmečiui.

Nesileisdamas į detales, pasakysiu, kad vieną dieną atėjo toks laikas, kai priepuoliai pradėjo kartotis kas 2 – 3 mėnesius ir tai tapo rimta problema. Kiekvieno priepuolio metu, maždaug 4 – 7 dienas tapdavau neįgaliu, kenčiančiu nuolatinį skausmą, ligoniu.

Žinoma, ligos gydymo būdais bei profilaktika pradėjau domėtis daug labiau. Išbandžiau begalę tablečių, organizmo „valymo“ būdų, dietų bei įvairių mitybos pokyčių. Pamenu, gal 3 savaites gėriau asiūklių bei ajerų užpiltines, o po to dar mėnesį  organizmą „valiau“ arbūzais. Koks švarus savo vidumi netapdavau, priepuoliai kartojosi.

Ėmiausi kraštutinių (man) priemuonių – tapau vegetaru, beveik veganu. Pusę metų kasdien valgiau vien daržoves, vaisius, rupią duoną, naudojau tik augalinį aliejų, gėriau įvairius jogurtus, pasukas, išrūgas.

Visa tai dariau prisiskaitęs informacijos apie tai, kad podagra – poniška liga, kuria serga tik labai daug ir riebiai valgantys, bei save lepinantys „ponai“, visą šį gausų maistą nevengiantys užsigerti tauriais ir nelabai, gėrimais.

Kaip visada, internete ar brošiūrėlėse rasdavau vienus ir tuos pačius pasiūlymus: kuo skurdžiau maitintis, vengti bet kokio kiek geresnio riebaliuko, valgyti liesą (dabar jau žinau – pačią nevertingiausią) mėsą, atsisakyti ankštinių (juk jie pilni purinų!) ir vartoti, arba nevartoti kavą. Taip, su kava buvo įdomus reikalas. Tada ją labai mėgau, o atskiri šaltiniai, skelbiantys informaciją apie podagros profilaktiką bei gydymą, deklaravo tiesiog kardinaliai priešingas nuomones. Vieni aiškino, kad kavą gerti tiesiog būtina, o kiti – šiukštu, negalima.

Tas kavos „reikalas“ mane į protą ir atvedė. Supratau, kad apie realų podagros gydymą niekas neišmano ir nesvarbu, ar tai eilinis burtininkas – žolininkas, ar žinomas medicinos profesorius. Ligos mechanizmą bei eigą aprašyti sugebėdavo beveik visi, organizme vykstantys veiksmai bei reakcijos žinomos buvo taip pat visiems, tačiau aš niekur neradau net užuominos apie galutinį ligos išgydymą. Taip, buvo siūloma visą gyvenimą laikytis tam tikros dietos, buvo daug patarimų, kaip elgtis pajutus artėjant priepuoliui, kaip elgtis ir jo metu, tačiau kaip išgyti galutinai ir pamiršti šią kankinančią ligą – nebuvo rašoma niekur.

Iš karto noriu pasakyti, kad išgyjimas nuo podagros nebuvo mano prioritetas, jį būtų galima pavadinti šalutiniu efektu.

Atėjo laikas, kai rimtas problemas pradėjo kelti antsvoris, jo pasekoje atsiradęs didelis kraujo spaudimas bei širdies perplakimai. Svaigstanti galva, greitai užplūstantis nuovargis bei apatija – tai tikrai ne tai, kaip norėjau jaustis visą savo likusį (o būtų likę tikrai nedaug) gyvenimą.

Nesigilindamas į detales, kaip ir kiek laiko ieškojau išgyjimo būdo, pasakysiu, kad savarankiškai „atradau“ ketogeninį mitybos būdą. Žodžiu, pradėjau maitintis riebiai ir retai. Riebalai – tik gyvulinės kilmės +tyras alyvuogių aliejus bei kokoso aliejus. Daug maisto, savyje turinčio cholesterolio (kiaušiniai, gyvulių smegenys, riebi mėsa). Angliavandenius apribojau iki minimumo.

Jau po dviejų mėnesių išsityręs kraują savęs nebeatpažinau, o po gero pusmečio galutinai užmiršau, kas tai yra padidintas kraujo spaudimas bei širdies perplakimai. Po metų neliko antsvorio, nors, liesas nesu ir dabar: nedidelis riebalų kiekis vyresniame amžiuje gana naudingas, buferis nuo daugumos ligų.

Taigi, mane be galo pradžiugino tas „pašalinis efektas“ – podagros išsigydymas. Kodėl manau, kad ši liga manęs neaplankys? Na, jau ketvirti metai apie artėjantį priepuolį neturėjau net užuominos. Kojos piršto sąnarys, anksčiau nuolat vargintas priepuolių, ir jau pradėjęs keisti formą (rambėti), nurimo ir dabar absoliučiai nesiskiria nuo sveikosios kojos didžiojo piršto sąnario. Ligotą sąnarį mausdavo ir ne priepuolių metu, o pašlijus orui, padidėjus drėgmei ar pašąlus. Deja, jau senokai nesu „meteorologas“ ir šis sąnarys apie orų pokyčius nebeteikia jokios informacijos. O tai, manau, geras ženklas.

Taip pat aiškiai supratau, kad podagra , kaip ir dauguma „baisių“ ligų – tai liga, atsirandanti sutrikus  metabolizmui. Gydyti galima pasekmes, o geriau – priežastis. Šiame skubėjimo amžiuje visada daug įspūdingiau numalšinti simptomus, todėl šiuolaikinė medicina šio darbo ir imasi: jau yra išrasta tablečių, kurių pagalba podagros priepuolis „numalšinamas“ per kelias valandas. Ir jau po pietų gali maitintis, kaip ir anksčiau, gerti alų ar kitokį alkoholį – liga juk „sutramdyta“!

Taip pat žinau ir žolelių mišinį, kurio pagalba, tik prasidėjus skausmingam priepuoliui, numalšinamas skausmas bei pagerinama savijauta. Taip, mišinys tikrai veiksmingas ir jo pardavėjai pelnu, tikriausia, nesiskundžia.

Tačiau nei tabletės, nei žolelės nepaliečia pačios ligos fundamento. Sutramdžius priepuolį ir išgelbėjus piršto sąnarį, žmogaus inkstai ir toliau naikinami. Ir ne už kalnų tą diena, kai ligonis, nors ir neskausmingai (tablečių bei žolelių pagalba) iškeliaus Anapilin.

Taigi, vienintelis kelias išgyti nuo šios baisios ir skausmingos ligos – metabolizmo „sutvarkymas“. O tai galima atlikti tik pilnai (kad ir laikinai) atsisakius visų rūšių angliavandenių bei į savo racioną įvedus LABAI DAUG gyvulinės kilmės riebalų.

Toks receptas nelabai jau smagus atrodo, tiesa? Gali būti kiek ir baisoka: panardę internete tokio pasiūlymo neatrasite tikrai. Taip pat duodu ranką nukirst: didžioji dalis gydytojų, sveikatos „žinovų“, išgirdę tokį podagros gydymo būdą, ramia sąžine pirštu pasukinėtų ties smilkiniu ir užverstu jus „moksline“ bei „patikrinta“ informacija apie liesos mitybos teigiamą įtaką ir t.t. ir pan. Kaip sakoma: trūkt už vadžių ir vėl iš pradžių. Tačiau jūs visada galite tiesiai šviesiai paklausti jus gydantį specialistą: ar išgydysite podagrą galutinai? Nesunku atspėti, kad jie duos teigiamą atsakymą, tačiau jūs turėsite vykdyti tam tikras sąlygas. Na, pavyzdžiui:

* Atsisakyti alkoholio
* Nevalgyti riebiai
* Neberagauti vidaus organų (kepenų, inkstų, plaučių, smegenų)
* Sistemingai gerti vaistus
* Mažinti cholesterolio kiekį kraujuje (taip pat vaistų pagalba)
* Atsisakyti šokolado, riebių padažų, ankštinių
* Atsikratyti antsvorio
* Su liga kovoti visą gyvenimą…

Geriausia, žinoma, gerti vien vandenį, tada jei ir numirsite, numirsite sveiki, be cholesterolio, purinų ir alkoholio kraujuje.
O gal vis dėlto susitvarkyti medžiagų apykaitą ir džiaugtis gyvenimu pilnais plaučiais?

Saulius Veržikauskas