Rotšildai. Nelegali imperija

Kartą Mejeris Amšelis parašė savo sūnui Natanui: „Be tvarkos reikaluose milijonierius gali sužlugdyti save ir kitus, kadangi visas pasaulis nesąžiningas ar bent jau nelabai sąžiningas. Jeigu žmonės mato, kad tavo reikaluose betvarkė, jie darys su tavimi biznį tik dėl vienos priežasties – kad tave apgautų“. Svarbiausia šiuose žodžiuose yra, žinoma, ne ginčytina mintis, kad buhalterija turi būti pavyzdinga. Ties svarbiausiu dalyku laiške Mejeris nekoncentruoja dėmesio: jis ir taip daug metų ugdė sūnums įsitikinimą, kad žmonija yra bjauri.

Laikydamasi tokios nuostatos, dinastija sukūrė finansinę imperiją, kurios ribų niekas ir šiandien tiksliai nežino. Konspirologai tikri, kad Rotšildai kontroliuoja vos ne pusę pasaulio.

O visus reikalingus akmenis į šiandieninės galios pamatus įmūrijo dar tada, daugiau kaip prieš 200 metų. Rotšildų herbe pavaizduota ranka, suspaudusi penkias strėles. Strėlės – tai imperijos įkūrėjo Mejerio Amšelio sūnūs: Amšelis, Solomonas, Natanas, Karlas ir Džeimsas. Jeigu jie vieningai nebūtų palaikę tėvo sprendimų, vargu ar Rotšildams būtų pavykę ištrūkti iš geto.

Namas Frankfurto prie Maino gete, kur gyveno Rotšildų šeima

Nutiesti kelią link pasitikėjimo

Mejeris Amšelis Rotšildas gimė neturtingoje šeimoje, purviname Frankfurto gete, įsispraudusiame tarp miesto sienos ir griovio. Žydai gyveno ten sunkiai, jiems buvo draudžiama užsiimti dauguma profesijų, išeiti už geto ribų naktimis, sekmadieniais ir švenčių dienomis, jie mokėjo begalę papildomų mokesčių. Mejerio broliai prekiavo padėvėtais daiktais, o jis pradėjo supirkinėti senovines monetas ir medalius. Senienų kolekcionavimas buvo madingas vokiečių diduomenės tarpe ir tos prekės kukliam prekeiviui galėjo tapti bilietu į kunigaikščių rūmus.

Moricas Openheimas, Heseno-Kaselio kunigaikštis patiki savo lobius Mejeriui Amšeliui Rotšildui. Drobė, aliejus, XIX amžius

Domėjosi numizmatika ir Vilhelmas, Hanau grafas, Heseno-Kaselio landgrafystės, kuri ribojosi su Frankfurto miestu, įpėdinis. Heseno valdovai buvo laikomi turtingiausiais Europoje. Vienas pažįstamas kolekcionierius pristatė grafui jauną antikvarą Rotšildą. Vilhelmas mokėjo skaičiuoti pinigus, dėl to jam iš karto patiko prekeivio kompetencija ir nuosaikios kainos.

Tačiau tasai nesiruošė apsiriboti prekyba antikvariatu. Vokiečių kunigaikščių dvaruose finansiniais reikalais tradiciškai užsiėmė žydai bankininkai. Mejeris Amšelis, įsisavinęs bankininkystę gete, pasiūlė Vilhelmui tarpininkavimo paslaugas. Nuo 1789 metų jis gavo pirmus tokio pobūdžio pavedimus, labai nereikšmingus, lyginant su didžiulėmis sumomis, kurias Vilhelmas, tapęs landgrafu, patikėdavo labiau patyrusiems konkurentams. Norint juos įveikti, reikėjo protekcijų, ir Rotšildas užsitikrino sau Karlo Fridricho Buderuso dėmesį.

Nuojauta Mejerio neapgavo – Buderusas, kaip Volhelmo nesantuokinių vaikų auklėtojas, palaipsniui tapo artimiausiu grafo patikėtiniu ir tas perdavė jam valdyti karinį iždą (valstybinės kariuomenės nuomojimas kitiems valdovams buvo svarbiausias Heseno grafų pajamų šaltinis). Dvariškis mielai ėmė Rotšildo dovanas ir klausė naudingų jo patarimų, mainais į globą. Vilhelmas pradėjo patikėti Rotšildui vis daugiau finansinių operacijų. 1803 metrais Mejeris, varžovų nuostabai ir pasipiktinimui, buvo paskirtas pagrindiniu dvaro finansiniu agentu.

Visus pinigus leisti į apyvartą

XIX amžiaus pradžioje Rotšildai gete jau buvo laikomi turtinga šeima. Jie galėjo taip ir pasilikti vietiniais turčiais, tačiau laiku pasinaudojo grėsme iš užsienio: Napoleonas pradėjo užkariauti Europą.

1806 metais Vilhelmas pabėgo nuo prancūzų iš savo valdų. Mejeris liko jo agentu, tačiau kontinente tuo užsiimti buvo pavojinga ir ne visada pelninga. Ir Rotšildas prisiminė Angliją, kur jau kelis metus gyveno Natanas, jo trečias sūnus. Sumanymas buvo tas, kad Rotšildas-jaunesnysis tvarkytų Vilhelmo kapitalus Napoleonui nepasiekiamame Londone.

Mejerio Amšelio Rotšildo banko čekis

Natanas skubiai persikvalifikavo iš prekiautojo audiniais ir kontrabandininko į biržos veikėją ir 1807 metais pasiūlė Vilhelmui įsigyti už didelę sumą britų valstybinių obligacijų. Nepatiklus ir atsargus grafas atsisakė. Rotšildas-vyresnysis toliau rūpinosi šiuo reikalu per Buderusą, tas du metus įkalbinėjo Vilhelmą ir galiausiai įkalbėjo. Natanui buvo liepta įsigyti obligacijas už 73,5% nominalios kainos.

Nuo 1810 iki 1813 metų jis pirko jas devynis kartus bendrai 664 850 svarų sumai. Kokią gi naudą gavo iš šių sandėrių Rotšildai, neskaitant kuklių komisinių? Istorikas N. Fergiusonas teigia: pirmas dalykas – Natanas pirko obligacijas už mažesnį procentą nuo nominalios kainos, nei sutarti 73,5% ir užsidirbo iš šio skirtumo. Antra – Rotšildai įsigijo obligacijas išsimokėtinai, Vilhelmo įmoka atėjo ne iš karto, o vertybiniai popieriai didžiulėms sumoms ilgam liko tarpininko rankose. Be to, kol Natanas tempė laiką, jis galėjo pasinaudoti saviems reikalams Vilhelmo išmokėtu jam avansu. „Senukas, – kalbėjo jaunesnis brolis Karlas apie Vilhelmą. – padarė mus turtingais“. Šitokiu būdu Londono Sityje staiga atsirado naujas magnatas, supirkinėjantis valstybės vertybinius popierius už fantastiškas pinigų sumas. Britų vyriausybė atkreipė į Nataną dėmesį.

Litografija, vaizduojanti Europos monarchus palei Majerio Amšelio Rotšildo kojas. 1848 metai

Tarnauti dviem ir daugiau ponams

Kol Natanas krovėsi turtus Londone, Frankfurto Rotšildai galvojo, kaip išspausti pelno iš prancūzų okupacijos. Karlas fon Dalbergas, didžiosios Frankfurto kunigaikštystės, sukurtos 1810 metais Napoleono, valdovas gavo nuo Mejerio Amšelio kreditą palankiomis sąlygomis, kai prireikė stambios sumos kelionei į Paryžių, į imperatoriaus sūnaus krikštynas. „Šios paslaugos dėka. – cituoja vieną informuotą prancūzą vokiečių istorikas Heinrichas Šnė. – jis įgavo visišką didžiojo kunigaikščio pasitikėjimą ir sugebėjo taip pasinaudoti šia malone, kad nuo to laiko kunigaikštis pildė visus Rotšildo pageidavimus“.

Šeima žvaliai darbavosi dviem frontais: iš vienos pusės didino turtus Vilhelmui ir rinko pinigus austrų armijai, kur ruošėsi kautis prieš Napoleoną, o iš kitos – skolino priešui, pavyzdžiui arkliams, reikalingiems armijai, pirkti.

1. Mejeris Amšelis Rotšildas; 2. Solomonas Rotšildas; 3. Karlas Rotšildas; 4. Džeimsas Rotšildas; 5. Natanas Rotšildas

Rotšildų gyvenimiškos išminties pavyzdžiai

Fragmentai iš Rotšildų šeimos narių susirašinėjimo:

Natanas – verslo partneriui apie tėvą: „Mano tėvui net kaminas nerūks, nenešdamas pelno“.

Amšelis: „Geriau turėti reikalų su vyriausybe, kuriai reikalai einasi prastai, negu su ta, kuriai viskas sekasi“.

Džeimsas: „Tėvas dažnai sakydavo: jeigu negali padaryti taip, kad tave mylėtų, padaryk taip, kad tavęs bijotų“.

Solomonas – savo draugui apie brolį Nataną: „Mano brolis Londone – mūsų vyriausiasis vadas, o aš jo feldmaršalas ir, atitinkamai, mano pareiga daryti viską, ką pajėgsiu, be to, turiu atsiskaityti savo vadui…“

Solomonas – Natanui: „Nuo 1811 metų aš visada važiavau ten, kur šaukė reikalai. Jeigu šiandien manęs prireiks Sibire, aš važiuosiu į Sibirą“.

Natanas: „Aš neskaitau knygų, nelošiu kortomis, nesilankau teatre. Visi mano malonumai – tai mano verslas ir dėl to aš skaitau Amšelio, Solomono, Džeimso ir Karlo laiškus“.

Žertis pinigus svetimomis rankomis

Kontinente Rotšildai skolino prancūzams pinigus karui, o Anglijoje Natanas įnešė savo indėlį į Napoleono pralaimėjimą. Anglai kariavo su prancūzais Portugalijoje ir Ispanijoje. 1812 metais britų armija puolė, stumdama priešą už Pirėnų kalnų. Situacija su tiekimu tapo kritiška. Reikėjo aukso, kad galima būtų keisti į vietinę valiutą. Tačiau kaip pervežti didžiulį kiekį brangiojo metalo per priešo teritoriją, o ir kad galėjo gauti tiek aukso?

Viską sutvarkė Natanas Rotšildas, kuris nuo 1811 metų užsiėmė geltonojo metalo kontraganda į kontinentą. Jam padėjo brolis Džeimsas, gyvenantis Prancūzijoje. Valstybės Iždo ministras Nikolia Moljenas manė, kad aukso nutekėjimas susilpnins britų ekonomiką ir įtikino tuo Napoleoną. Dėl to prancūzų valdžia užmerkė akis į akiplėšišką kontinentinės blokados pažeidimą ir netgi leido Rotšildams pravežti vertingą krovinį.

1814 metų sausį britų vyriausybė pavedė Natanui įgyvendinti planą. Nedidelėmis partijomis auksas buvo surinktas iš karo nualintos Europos miestų ir sėkmingai išsiųstas į paskirties punktą. „Tai buvo sėkmingiausia mano operacija“ – pažymėjo pats Natanas Rotšildas, kuriuo britų vyriausybė nuo to laiko ėmė patikėti stambiausias finansines operacijas.

Antisemitinė prancūzų karikatūra apie tai, kaip žydas Džeimsas Rotšildas užgrobė pasaulį

Prisitaikyti prie besikeičiančių rinkų

Natanas finansavo ne tik britų armiją: Rotšildų pinigais Londonas kreditavo Prūsiją, Rusiją ir netgi būsimą Prancūzijos karalių. Rotšildų autoritetas ir įtaka Europoje didėjo drauge su jų teikiamų kreditų sumomis. Nuolatinis pinigų judėjimas karo eigoje darė įtaką valiutų kursams įvairiose šalyse. Kadangi šiuos srautus kontroliavo Rotšildai, jie galėjo prognozuoti keitimo kursus ir iš dalies juos valdyti.

Pagal legendą, sąjungininkų pergalės prieš Napoleoną dėka Natanas, sužinojęs apie Vaterlo mūšį anksčiau užkitus Londone, pasakiškai praturtėjo, manipuliuodamas britų vertybiniais popieriais. Realybėje bankininkas nelabai džiaugėsi. „Kai tik į Niu Kortą (Rotšildo ofisas Londone) atėjo pranešimai, kad karo pabaiga arti. – rašo Fergiusonas. – Natano laukė ne fantastiški pelnai iš legendos, o dideli ir progresuojantys nuostoliai“.

Mejerio Amšelio kapas Frankfurte prie Maino

Tačiau taika suteikė naujų galimybių. Karo nuskurdintoms šalims reikėjo kreditų atsistatymui. Džeimsas Rotšildas finansavo vyriausybę Paryžiuje, Solomonas – Vienoje, Natanas – Londone, Karlas persikraustė į Neapolį, o Amšelis pasiliko Frankfurte ir tęsė tėvo darbus.

Taip šeima įsitrynė į pasaulinę aristokratiją. 1816-1818 metais broliai gavo iš austrų imperatoriaus bajorystę, o 1822 metais – barono titulą. Napoleonas ruošėsi užkariauti pusę pasaulio. O tai galiausiai padarė Rotšildai.