San Andresas. Prasideda?

Iš pirmo žvilgsnio Tafto miesto, esančio centrinėje Kalifornijos dalyje, gatvės niekuo nesiskiria nuo bet kurio kito Šiaurės Amerikos miesto gatvių. Šalia plačių prospektų stovi namai, auga sodai, įrengtos automobilių stovėjimo aikštelės, kas keliolika žingsnių stovi žibintai. tačiau atidesnis žvilgsnis pastebėtų, kad tų pačių žibintų linija nėra visiškai lygi, o gatvė tarsi persisuka, lyg kažkas ją būtų paėmęs už galų ir sukęs skirtingomis kryptimis.

Šių keistybių priežastis yra ta, kad Taftas, kaip ir kiti stambūs Kalifornijos miestai, pastatytas šalia San Andreso lūžio (San Andreas Fault) - plyšio žemės plutoje, kurio 1050 km eina JAV teritorija.

Juosta, nusidriekusi nuo pakrantės šiauriau San Francisko iki Kalifornijos įlankos ir einanti maždaug 16 km gylyje, sudaro liniją, jungiančią 2 tektonines plokštes. Iš viso mūsų planetoje yra 12 tektoninių plokščių, ant kurių laikosi vandenynai ir žemynai.

Vidutinis šių plokščių storis yra apie 100 km, jos nuolat juda, dreifuodamos ant skystos vidinės mantijos paviršiaus ir su baisia jėga atsitrenkia viena su kita, kai pasikeičia jų buvimo vieta. Jeigu plokštės užšliaužia viena ant kitos, į dangų iškyla aukšti kalnai, pavyzdžiui, Alpės ar Himalajai. Tačiau aplinkybės, dėl kurių atsirado San Andreso lūžis, visiškai kitokios.

Siaurės Amerikos (ant kurios yra didžioji šio žemyno dalis) ir Ramiojo vandenyno (palaikančios didžiąją dalį Kalifornijos pakrantės) tektoninės plokštės panašios į blogai pritaikytus krumpliaračio dantis, kurie neužlipa vienas ant kito, tačiau ir tiksliai nepatenka į jiems skirtas įpjovas. Plokštės trinasi viena į kitą, o ties jų riba susikaupusi trinties energija neranda išėjimo. Nuo to, kurioje lūžio vietoje susikaupia tokia energija, priklauso, kur ir kokio galingumo įvyks kitas žemės drebėjimas.

Taip vadinamose „plaukiojančiose zonose", kur plokščių judėjimas vyksta gana laisvai, susikaupusi energija išsilaisvina per tūkstančius silpnų smūgių, kurie praktiškai nepadaro jokios žalos ir yra fiksuojami tik pačių jautriausių seismografų. Kitos lūžio zonos - jos vadinamos „raktinėmis zonomis" - atrodo visiškai nejudančios, ten plokštės taip smarkiai prisispaudusios viena prie kitos, kad nepajuda šimtus metų. Įtampa nuolat auga, kol galiausiai abi plokštės pajuda ir išlaisvina visą susikaupusią energiją. Tuomet įvyksta stiprus žemės drebėjimas, kurio stiprumas siekia ne mažiau 7 balų pagal Richterio skalę. Toks žemės drebėjimas sugriovė San Franciską 1906-ais metais.

Tarp dviejų aprašytųjų zonų yra tarpinės zonos, kurių aktyvumas nėra toks didelis, kaip raktinių zonų, tačiau vis tik nemažas.

Parkfildo miestas, esantis tarp San Francisko ir Los Andželo, pastatytas būtent tokioje zonoje. Iki 6 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimų čia galima sulaukti kas 20-30 metų. Paskutinis žemės drebėjimas Parkfilde įvyko 1966 metais. Šiame rajone pasireiškia unikalus žemės drebėjimų cikliškumas.

Maždaug nuo 200-ųjų mūsų eros metų Kalifornijoje įvyko 12 stiprių žemės drebėjimų, tačiau būtent 1906-ųjų metų katastrofa atkreipė viso pasaulio dėmesį į San Andreso lūžį. Sis žemės drebėjimas, kurio epicentras buvo po San Francisku, sukėlė sugriovimus didžiulėje teritorijoje, nusidriekusioje 640 km nuo šiaurės į rytus. Ties lūžio linija dirva per keletą minučių pasistūmėjo 6 m - užtvaros ir medžiai buvo išversti, keliai ir komunikacijų sistemos buvo sugriautos, nutrauktas vandens tiekimas. Po žemės drebėjimo kilę gaisrai siautėjo visame mieste.

Kuo labiau vystėsi geologijos mokslas, tuo tikslesni ir tobulesni matavimo prietaisai atsirado, kurie gali nuolat stebėti vandens masių po žemės paviršiumi judėjimą ir slėgimą. Keletą metų prieš stiprų žemės drebėjimą seisminis aktyvumas padidėja, tad, gali būti, pavyks žemės drebėjimus prognozuoti
prieš keletą valandų ar net dienų iki jo pradžios.

Architektai ir statybos inžinieriai įvertina galimą žemės drebėjimo pavojų ir projektuoja pastatus bei tiltus, kurie gali atlaikyti tam tikrą žemės plutos svyravimo jėgą. Dėl šių priemonių 1989-ais metais San Franciske įvykęs žemės drebėjimas sugriovė daugiausia senos statybos statinius, nepadarydamas jokios žalos šiuolaikiniams dangoraižiams.

Per šį žemės drebėjimą žuvo 63 žmonės. Dauguma jų buvo ant Bei Bridžo tilto, kai sugriuvo didelė jo sekcija. Mokslininkai prognozuoja, kad per artimiausius 50 merų Kalifornijai gresia rimta katastrofa. Manoma, kad 7 balų pagal Richterio skalę žemės drebėjimas įvyks Kalifornijos pietuose, Los Andželo rajone. Jo padaryta žala gali siekti milijardus dolerių, žūti gali 17-20 tūkstančių gyventojų, o dar 11,5 milijono gyventojų žus nuo gaisrų ir dūmų. Kadangi trinties energija, susidaranti ties lūžio linija, turi tendenciją kauptis, kiekvienais metais žemės drebėjimo galimas stiprumas tik didėja.

Litosferinės plokštės juda labai lėtai, tačiau ne nuolatos. Jos juda maždaug tokiu greičiu, kokiu auga žmogaus nagai - 3-4 cm per metus. Šį judėjimą galima pastebėti ant kelių, kurie kerta San Andreso lūžį: lūžio vietoje matomas pasislinkęs kelio žymėjimas ir dažno kelio dangos remonto žymės.

San Gabrielio kalnų (San Gabriel Mountains) rajone į šiaurę nuo Los Andželo kelių asfaltas kartais išsipučia - tai jėgos, besikaupiančios išilgai lūžio linijos, spaudžia kalnų masyvą. Dėl šio spaudimo iš vakarų pusės kalnai susispaudžia ir eižėja, kiekvienais metais sudarydami iki 7 tonų skeveldrų, kurios artėja vis arčiau Los Andželo.

Jeigu plokščių įtampa nepašalinama ilgą laiką, tai plokštės pajuda netikėtai, staigiu judesiu. Taip nutiko per 1906-ųjų metų žemės drebėjimą San Franciske, kai epicentro rajone „kairioji" Kalifornijos dalis „dešiniosios“ atžvilgiu pasistūmėjo beveik 7 m.

Postūmis prasidėjo už 10 km po vandenyno dugnu San Francisko rajone, po to per 4 minutes postūmio impulsas persidavė per 430 km San Andreso lūžio - nuo Mendosino kaimo (Mendocino) iki San Chuan Batisto miestelio (San Juan Bautista). Žemės drebėjimo stiprumas siekė 7,8 balo pagal Richterio skalę. Visas miestas buvo užtvindytas.

Tuo metu, kai kilo gaisrai, daugiau nei 75% miesto jau buvo sugriauta, iš 400 miesto kvartalų, įskaitant centrą, buvo likę vien tik griuvėsiai.

Praėjus dviems metams po katastrofiško drebėjimo, 1908-ais metais prasidėjo geologiniai tyrinėjimai, kurie tęsiasi ir šiandien. Jie parodė, kad per pastaruosius 1500 metų didelio galingumo žemės drebėjimai San Andreso lūžio zonoje vyksta maždaug kas 150 metų.

Plokščių tektonika - tai pagrindinis procesas, kuris labai svarbus Žemės išorės formavimui. Žodis „tektonika" kilo iš graikų kalbos žodžio „tekton“, kuris reiškia „plokštė“ arba „dailidė“. Plokštėmis tektonikoje vadinami litosferos gabalai. Pagal šią teoriją Žemės litosfera yra sudaryta iš milžiniškų plokščių, kurios suteikia mūsų planetai mozaikinę struktūrą. Žemės paviršiumi juda ne žemynai, o litosferos plokštės. Lėtai judėdamos jos paskui save tempia žemynus ir vandenyno dugną. Plokštės susiduria viena su kita, iš gelmių išspaudžia į paviršių kalnus ar ištisas kalnų sistemas arba prasmenga į gelmę, sudarydamos labai gilias įdubas vandenyno dugne. Jų galingą veiklą nutraukia tik trumpalaikiai katastrofiški įvykiai - žemės drebėjimai arba ugnikalnių išsiveržimai. Beveik visas mūsų planetos geologinis aktyvumas vyksta ties plokščių kraštais.

San Andreso lūžis

Stora linija, einanti žemyn iš paveiksliuko centro - tai garsiojo San Andreso lūžio Kalifornijoje perspektyva. Atvaizdą, sukurtą pagal duomenis, gautus SRTM (radarinė topografinė ekspozicija) būdu, panaudos geologai, tirdami lūžių dinamiką ir Žemės paviršiaus formas, atsirandančias dėl aktyvių tektoninių veiksmų. Šis lūžio segmentas yra į vakarus nuo Palmdeilo miesto (Kalifornijos valstija), maždaug už 100 km į šiaurės vakarus nuo Los Andželo. Lūžis yra aktyvi tektoninė riba tarp dešinėje esančios Siaurės Amerikos plokštės ir kairėje esančios Ramiojo vandenyno plokštės. Taip pat matomi du dideli kalnų masyvai: kairėje - San Gabrielio kalnai, dešinėje viršuje - Techačapų kalnai. Dar vienas lūžis - Garlokas, yra ties Techačapų kalnų papėde. San Andreso ir Garloko lūžiai susieina netoli Gormano miesto (paveiksliuko centre). Toliau, virš Techačapų kalnų, plyti Centrinės Kalifornijos slėnis. Dešinėje pusėje šalia kalvų papėdžių matomas Antilopių slėnis.

Kaip jau minėta, San Andreso lūžis susidarė palei dviejų tektoninių plokščių - Siaurės Amerikos ir Ramiojo vandenyno - sąlyčio liniją. Plokštės juda viena kitos atžvilgiu vidutiniškai 5 cm per metus. Tai sukelia didelę įtampą Žemės žievėje ir dažnai sukelia stiprius žemės drebėjimus, kurių epicentras būna ant lūžio linijos. O štai silpni žemės drebėjimai čia vyksta labai dažnai. Iki šio meto, nežiūrint į pačius detaliausius tyrimus, duomenų apie silpnus žemės drebėjimus masėje išskirti duomenis, prognozuojančius stiprų žemės drebėjimą, nepavykdavo.

San Andreso lūžis, kertantis vakarinę Šiaurės Amerikos pakrantę, yra transforminis lūžis, t.y. toks, kai dvi plokštės slysta viena šalia kitos. Esant transforminiams lūžiams žemės drebėjimų šaltiniai paprastai būna negiliai, paprastai mažiau nei 30 km gylyje nuo Žemės paviršiaus. Įtampa, sukeliama besitrinančių plokščių, kaupiasi, kol palaipsniui pasiekia kritinį tašką. Po to staiga uolienos ima trupėti, plokštės pajuda ir įvyksta žemės drebėjimas.

Kas ten dabar vyksta

2014 m. lapkričio 20 d. dėl dirvos pasistūmėjimo buvo uždarytas Vaskeso - Kanjono kelio ruožas maždaug 30 km nuo Los Andželo ir 20 km nuo San Andreso lūžio. Nuošliauža sugadino apie 45 m   kelio dangos. Kaip skelbia Los Andželo Visuomeninių darbų departamentas, plyšiai žemėje išlieka aktyvūs ir po truputį plečiasi. Dabartiniu metu jų gylis siekia beveik 2 m.

Dirvos poslinkis prasidėjo vidurdienį ir antroje dienos pusėje tapo labiau pastebimas. Vaskeso - Kanjono kelias uždarytas iki atskiro pranešimo, o gyventojams nurodyta naudotis aplinkiniai keliais. Šalia pažeisto kelio ruožo nėra gyvenamųjų pastatų. Visuomeninių darbų departamento inžinieriai ir geologai bando nustatyti šio įvykio priežastį.