Skraidančios salos mįslė

Kartais gyvenime būna tokių momentų, kai, atrodytų, gerai žinomi ir įprastiniai dalykai nušvinta visiškai kitokia šviesa. Kaip pavyzdį galima pateikti daugelio dar vaikystėje skaitytą anglų rašytojo Džonatano Svifto knygą " Guliverio kelionės"

Guliverio paslaptis

Trečiojoje knygos dalyje Sviftas aprašo savo herojaus kelionę į skraidančią Laputos salą. Svarbiausia salos įžymybė yra didžiulis magnetas, savo forma primenantis audimo staklių šaudyklę: „Šis magnetas pritvirtintas ant labai tvirtos deimantinės ašies, einančios per jo vidurį. Jis sukasi aplink ašį ir pakabintas taip tiksliai, kad švelniausias rankos prisilietimas gali jį pasukti. Magnetas apgaubtas tuščiaviduriu deimantiniu cilindru - 4 pėdų aukščio ir tokio pat storio, 12 jardų skersmens. Šį cilindrą horizontalioje padėtyje laiko aštuonios deimantinės kojos, kiekviena 6 jardų aukščio. Vidinėje cilindro sienelėje padarytos dvi įdubos, kiekviena 12 colių gylio, į kurias įstatyti ašies galai ir kuriose ji sukasi. Jokia jėga negali pajudinti iš vietos aprašomo magneto, nes cilindras ant kojelių sudaro bendrą visumą su deimantu, sudarančiu salos pagrindą. Šio magneto pagalba sala gali pakilti, nusileisti, keliauti iš vienos vietos į kitą. Vienas magneto galas traukia, o kitas stumia. Kai magnetas pastatytas vertikaliai ir jo traukiantysis polius nukreiptas į žemę, sala leidžiasi, tačiau kai į žemę nukreiptas stumiantysis polius, sala kyla aukštyn. Jeigu magnetas stovi nuožulniai, sala irgi juda nuožulniai, nes šio magneto jėgos visada veikia lygiagrečiai salos judėjimo krypčiai".

Tai ne kas kita, o magnetinio variklio, išrasto 1726-ais metais, aprašymas! Kaip galėjo tokia idėja atsirasti tuo metu, kai nebuvo pačios „variklio" sąvokos, o visos transporto priemonės judėjo tik raumenų ar burių pagalba?

Sis aprašymas - tai dar ne visos „Guliverio kelionių" mįslės. Štai kaip Sviftas aprašo vieną Laputos astronomų atradimą: „Šie mokslininkai didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia pro žiūrėjimo vamzdelius, kurie savo kokybe žymiai geresni už mūsiškius, stebėdami dangaus kūnų judėjimą. Nors patys didžiausi jų teleskopai yra ne ilgesni nei trys pėdos, tačiau jie didina žymiai labiau, nei mūsų teleskopai, siekiantys net 100 pėdų ilgį, ir dangaus kūnus rodo labai ryškiai. Šis pranašumas leido padaryti žymiai daugiau atradimų, nei jų padarė Europos astronomai. Pavyzdžiui, jie sudarė dešimties tūkstančių žvaigždžių katalogą, o pats didžiausias mūsų katalogas siekia ne daugiau trečdalio šio skaičiaus. Be to, jie atrado dvi mažas žvaigždes, arba palydovus, besisukančias aplink Marsą. Arčiau Marso skriejantis palydovas nuo šios planetos centro nutolęs atstumu, lygiu trims jo skersmenims, o tolimesnis palydovas nutolęs per penkis skersmenis. Pirmasis aplink Marsą apskrieja per dešimt valandų, o antras - per dvidešimt vieną su puse valandos. Apskriejimo laikų kvadratai beveik proporcingi jų atstumų nuo Marso centro kubams. Ši aplinkybė aiškiai parodo, kad šiuos palydovus veikia tokios pačios traukos jėgos, kurioms paklūsta ir kiti dangaus kūnai".

Kalbama apie Marso palydovus Fobą ir Deimą, kuriuos amerikietis astronomas mėgėjas Asafas Holas atrado 1877-ųjų metų rugpjūčio mėnesį. Kaip Džonatanas Sviftas sužinojo apie šiuos palydovus prieš pusantro

amžiaus iki jų oficialaus atradimo? Iš kokių paslaptingų šaltinių jis sėmė šias neįprastas žinias? Deja, šiandien mes negalime atsakyti į šiuos klausimus. Visi teiginiai apie „stebuklingą nušvitimą" skamba labai neįtikinamai. Kad ir kaip būtų, didžiulio disko formos skraidančio objekto (Laputos sala) aprašymas ir Marso palydovų paminėjimas priverčia visai kitomis akimis skaityti šį Svifto kūrinį.

Frydricho Canderio išradimas

Svifto knygoje išdėstyta idėja apie Žemės magnetinio lauko panaudojimą skraidančių aparatų judėjimui netikėtai buvo pratęsta vieno iš raketinės technikos pionierių, latvių kilmės mokslininko ir išradėjo Frydricho Canderio (1887-1933) darbuose.

Žinomas rusų rašytojas Aleksandras Kazancevas taip aprašė šią istoriją: „1910-ais metais inžinierius Canderis išrado elekrolėkį, kurio veikimo principas buvo paremtas Žemės traukos ir elektros srovės, leidžiamos aplink aparatą, savitarpio poveikiu. Tai visiškai galėjo būti disko formos aparatas, primenantis „skraidančią lėkštę". Jeigu tam tikrose vietose būtų padaryti specialūs magnetiniai ekranai, tai Ampero jėgos dėka, kuri veikia aukštyn ir truputį į šoną, aparatu galima skristi, pasinaudojant Žemės magnetinio lauko jėga. Tačiau aviacija nuėjo kitu keliu, nežiūrint į tai, kad jau po metų, t.y. 1911-ais metais, buvo atrastas superlaidumo reiškinys, kai elektra gali tekėti žiedu be jokių nuostolių. Beje, specialistai sugalvojo patikrinti, ar iš tiesu galima skraidanti Laputos sala, aprašyta Svifto.

Buvo paskaičiuota, jeigu tokia Laputos sala būtų apsupta superlaidininku, kuriuo be nuostolių tekėtų elektros srovė, dėl Žemės magnetinio lauko poveikio sala galėtų skristi būtent taip, kaip aprašė rašytojas".

Canderio idėją pakomentavo Centrinio aviacijos statybos instituto (Rusija) darbuotojas Andrejus Zlobinas:

- Aparatai, veikiantys dėl elektromagnetinio poveikio, visiškai neprieštarauja fizikos dėsniams. Canderis, toliau vystydamas savo idėją, 1930-ais metais rašė: „...sukuriant didelio greičio magnetinį srautą, leidžiant elektros srovę per laidininką ir užbaigiant srovę erdvėje už laivo ribų, galima gauti jėgą, veikiančią laidininką tam tikra kryptimi. Tai galima pritaikyt laivo kurso pakeitimui, pakilimui nuo mažos planetos paviršiaus, ypač jeigu žemoje temperatūroje pavyks panaudoti metalų superlaidumą“. Potencialios aparatų, paremtų elektromagnetine trauka, galimybės tiesiog pritrenkiančios. Jie gali staiga, beveik stačiu kampu pasukti į šoną. Arba sustoti tarsi įkasti. Kaip skraidančios lėkštės. Juk valdanti jėga vienodai ir vienu laiku veiks kiekvieną konstrukcijos dalį. Tokiu atveju reakcija bus žaibiška".

Elektrolėkis virš Tunguskos?

Zlobinas, apžvelgdamas Canderio pasiūlymą 1908-ųjų metų Tunguskos sprogimo kontekste, daro tokią išvadą:

- Įdomu tai, kad esant tokiems reikalams, Tunguskos reiškinys pasirodo visiškai neįprastoje šviesoje, t.y. kaip eksperimentinis idėjos, kurią dar 1930-ais metais išsakė F.Canderis. Kalbama apie tai, kad Tunguskos meteoritas galėjo būti dirbtinis elektromagnetinis įrenginys!

Zlobinas mano, kad 1908-ųjų metų įvykiai turėjo labai didelę įtaką Canderio tyrimams. Būtent tais metais Canderis išspausdino pirmąjį savo straipsnį, skirtą tarpplanetinėms kelionėms. Taip pat žinoma, kad tai buvo jo, kaip meteorologo ir astronomo, tyrimų pikas. Atidžiai išnagrinėjus Canderio darbus lieka kažkokio neužbaigtumo, jeigu ne paslapties, pojūtis. Kokia didžiulio darbo, kurį nuveikė Canderis kaip meteorologas ir astronomas, esmė? Kas paskatino jį sekti Žemės magnetinio lauko būseną, stebėti debesis dienomis, vakarais ir naktimis, fotografuoti juos ir, galiausiai, kurti oro keitimo būdus, paremtus žmonių įsikišimu? Kaip žvaigždėto dangaus stebėjimas pavirto nenusakoma trauka kosminiams skrydžiams?

Tiesaus atsakymo į šiuos klausimus kol kas nėra. Jeigu pavartytumėme archyvinius dokumentus, tai miglota kažkokios mįslės nuojauta pereis į įsitikinimą - XX amžiaus pradžioje Canderio susidomėjimas dangumi ir orais nebuvo atsitiktinis. Yra labai įdomi knyga „Frydricho Canderio rankraščiai SSRS Mokslų akademijos archyve. Mokslinis aprašymas", išleista 1980-ais metais. Sausos archyvinės medžiagos anotacijos pačios savaime nekeltų tokio didelio susidomėjimo. Jeigu ne vienas „bet". Susidaro įspūdis, kad dauguma Canderio rankraščių vertinama ir anonsuojama tik raketinės kosminės technikos praktinės naudos požiūriu. Tuo metu daugybė meteorologinių ir astronominių užrašų praktiškai nesudomino šiuolaikinių tyrinėtojų.

Zlobinas pabrėžia, kad Canderis, būdamas romantiku, svajotoju, tuo pačiu metu buvo aukštos klasės profesionalu praktiku. Didelė dalis jo idėjų buvo ne tik aprašytos popieriuje, bet ir turėjo konkretų techninį pritaikymą.

Deja, Canderio rankraščių tyrimas yra labai apsunkintas, nes labai didelė jų dalis užšifruota užmiršta stenografine sistema, kurią 1834-ais metais sukūrė vokietis Francas Habelsbergeris. Ši sistema XIX amžiuje buvo plačiai paplitusi Austrijoje, Šveicarijoje, Skandinavijoje ir Rusijoje. Greičiausiai, su šia sistema Canderis susipažino, kai studijavo Dancigo Aukštojoje karališkoje mokykloje. Iš 7 tūkstančių ranka rašytų lapų didesnė dalis kol kas neiššifruota ir nebuvo išversta, o kai kurie darbai laikomi prarastais.