Slapta istorijų apie vaiduoklius prasmė

Kai ateina naktis, nėra nieko maloniau, kaip paskaityti seną, gerą ir baimę keliantį apsakymą apie vaiduoklius. Niekas to nevertina taip, kaip tai daro M. Džeimsas, parašęs daugybę baisių pasakojimų apie paranormalius reiškinius specialiai tam, kad juos būtų galimą paskaityti prieš miegą.

Vyrų kūriniai

Klasikinės mistinės Džeimso istorijos įgalino įtvirtinti vieną šios sferos aspektą - tai, kad ši sfera visiškai priklauso vyrams. Džeimsas, užkietėjęs viengungis, buvo Kembridžo karališkojo koledžo rektorius ir aršiai priešinosi tam, kad į šią mokslo įstaigą butų priimamos studijuoti merginos, Dėl to jis perėjo dirbti į Itoną, pirmąjį išskirtinai vyrišką koledžą. Nieko keisto, kad Džeimso istorijose moterys figūruoja labai retai. Kai kalbama apie kažką antgamtišką, iš karto prisimenami veikėjai - visi jie vyrai.

Pastaraisiais mėnesiais buvo išspausdinta serija knygų, kurių autoriai yra išskirtinai moterys. Gilian Flin novelė „Suaugusieji" pasakoja apie netikrą psichopatą, sunkaus charakterio paauglį name, kuriame, sprendžiant iš visko, gyvena piktoji dvasia. Skaitant šį kūrinį susidaro įspūdis, kad kažkas už apykaklės jums užmetė ledo varveklį. Pirmasis Lornos Gib romanas „Vaiduoklio istorija" linksma forma pasakoja apie Viktorijos laikų antgamtinių seansų specialistės gyvenimą, o Katrinos Vord knyga „Šviežias kraujas" pasakoja gotikinę prakeiktos šeimos istoriją.

Moterų kūriniai

Keitė Mos knygoje „Taksidermisto dukra" istorija apie vaiduoklius yra persipynusi su istorine mistika. Luiza Velš ir Odrė Nifeneger, kurios abi parašė kūrinius apie „anapusinius" reiškinius, tapo antologijų „Vaiduokliai: 100 istorijų, kurias reikia skaityti šviesoje" ir „Vaiduokliai: Istorijų apie vaiduoklius kolekcija" redaktorėmis. Šiose antologjose labai daug kūrinių autorių yra moterys. O štai Siuzana Hil, kuri jau seniai užsirekomendavo šiame žanre knyga „Moteris juodais rūbais", išleido pasakojimų rinkinį, kuriuo tik patvirtino, jog vis dar yra vampyrų ir pabaisų karalienė.

Pirmoji revoliucija

Šiuo atveju įdomu tai, kad pasaulis nieko naujo nepamatė. Anot kai kurių mokslinių vertinimų, XIX amžiuje, kai šis žanras buvo savo populiarumo viršūnėje, apie 70 % kūrinių, spausdinamų amerikiečių ir britų žurnaluose, parašė moterys. Daugumos šių rašytojų vardai (Amelija Edvards, Merė Elizabet Brendon, Šarlota Ridel, Merė Luiza Moulsvort) jau seniai pasimiršo, tačiau kai kurios autorės (Edita Vorton, Edita Nesbit) iki šiol išliko žmonių atmintyje jų kūrybos dėka.

Ryškiausias pavyzdys

Džeimso ir kitų šios kompanijos rašytojų kūriniuose dažniausiai aprašoma, kad vyro protiniams sugebėjimams ir mokslinėms idėjoms meta iššūkį antgamtinis fenomenas. Kūriniuose, kuriuos parašė moterys, naktį netikėtai išgirstamas triukšmas, - tai rašytoja bando pasipriešinti jai nustatytam vaidmeniui visuomenėje. Praėjusio amžiaus 8-ame dešimtmetyje kritikai pirmą kartą bandė įvertinti,

kaip autoriaus lytis veikia istoriją apie vaiduoklius, ir aptiko netikėtas potekstes istorijose, kurias sukūrė moterys. Vienas iš klasikinių pavyzdžių - Šarlotos Perkins Gilman knyga „Geltoni apmušalai“, kurioje bevardė pasakotoja kenčia nuo pogimdyvinės depresijos, dėl kurios ji pririšama prie lovos ir nuolat kontroliuojama jos vyro, kuris yra gydytojas. Dėl tokios padėties moteris ima netekti proto.

Pati Gilman išgirdo diagnozę „neurastenija", kai buvo dvidešimties metų amžiaus. Ją gydė S. Mitčelas, kurio pagrindinis gydymo metodas buvo gulėjimas lovoje ne vieną mėnesį. Jis pacientei leido trumpam atsikelti tik pavalgyti ir apsiprausti, neleido užsiimti jokia protine, fizine ar socialine veikla. Teigiama veikla, pavyzdžiui, rašymas ar piešimas, buvo griežtai draudžiama. Vėliau Gilman pareiškė, kad pats „gydymas“ vos neišvedė jos iš proto.