Superbomba Fiureriui

Vėlyvą 1944-ųjų metų spalio mėnesio vakarą vokiečių pilotas ir raketinės technikos specialistas Hansas Cinseris dviejų variklių bombonešių "Heinkel-11" tirštėjančiose sutemose skrido virš Meklenburgo provincijos, esančios Vokietijos šiaurėje prie Baltijos jūros. Jis tokį vėlų laiką pasirinko tam, kad išvengtų danguje nardančių britų naikintuvų, tačiau net negalėjo įtarti, kad pamatys kažką tokio, apie ką liudijimas bus penkiems dešimtmečiams palaidotas slaptuose JAV archyvuose.

7 km aukščio grybo formos debesis

Cinserio lėktuvas skrido netoliese vie­no vokiečių slapto poligono, kai danguje staiga pasirodė ryškus švytėjimas, trukęs apie dvi sekundes. Pilotas matė, kaip iš debesies, susidariusio sprogimo metu, ėmė sklisti aiškiai matoma sprogimo banga. Debesies spalva staigiai kito. Jis pasidengė daugybe ryškiai mėlynų dė­mių. Maždaug po 10-ies sekundžių spro­gimo debesies kontūrai ėmė nykti, tačiau jis pats ėmė šviesti rudeniniame tamsiai pilkais debesimis užtraukto dangaus fo­ne. Sprogimo bangą buvo galima matyti paprasta akimi apie 15 sekundžių, prieš pabaigą jos skersmuo sudarė ne mažiau 9 km. Lėktuve buvo juntamas išorinis po­veikis - lengvi smūgiai ir stumtelėjimai.
1945-ųjų metų rugpjūčio mėnesį Hansas Cinseris amerikiečių karinei žvalgybai papasakojo, kad didžiulis spro­gimo debesis palaipsniui įgavo violetinį atspalvį. Visą laiką, kol debesis didėjo, aplink jį buvo matomi raudonos spalvos žiedai, kurių spalva greitai kito į purvi­nus atspalvius. Virš vietovės, kur įvyko sprogimas, pakilo grybo formos debesis su turbulentinėmis sūkurių zonomis. Debesies aukštis siekė iki 7 km. Dėl sti­prių elektromagnetinių trukdžių pasidarė nebeįmanoma palaikyti ryšį...
Žmogui, gyvenančiam branduoliniame amžiuje, nesunku suprasti, kad Cinseris aiškiai kalba apie patį tikriausią atominės bombos sprogimą.

Sprogimas Riugeno saloje

Kai kas, perskaitęs aukščiau esančią pastraipą, tikrai pasakys: to negali būti, nes to negalėjo niekada būti. Bet nereikia skubėti su išvadomis. 1945 m. rugpjūčio 11 d., beveik tuo pačiu metu, kai amerikiečių karinė žvalgyba apklausinėjo) Hansą Cinserį, Londone leidžiamas laikraštis „Daily telegraph" pranešė, kad prieš metus Didžiojoje Britanijoje buvo slapta ruošiamasi at­ominiam bombardavimui iš Vokietijos pusės. Be Cinserio parodymų dar egzis­tuoja italų karininko Luidžio Romero, kuris dalyvavo vokiečių atominės bom­bos bandyme Riugeno saloje, liudijimas. Į šį žinomą savo okultinėmis tradicijo­mis žemės lopinėlį vokiečiai jį nugabe­no motorine valtimi. Vienas iš pasitin­kančiųjų Romerui pasakė: „Dabar mes pamatysime išsiskaidančios bombos bandymą. Tai pats galingiausias sprogs­tamasis ginklas, koks kada nors buvo sukurtas. Niekas negali prieš jį atsilai­kyti". Italui taip pat buvo paaiškinta, kad bomba išskiria mirtinus spindulius, kurie labai pavojingi sveikatai, todėl jie bandymą stebės iš bunkerio, esančio už kilometro nuo sprogimo epicentro, per specialius žiūronus. Maža to, Romeras ir jį lydintys asmenys turėjo apsirengti apsauginiais baltais rūbais iš šiurkštaus tankaus pluošto audinio. Galvą den­giančiame gobtuve ties akimis buvo nedidelis langelis iš žėručio. Taip pat buvo matyti keletas karių apsirengusių panašiais į narų kostiumais.
Po to, kai įvyko sprogimas, jie visi išėjo iš bunkerio ir patraukė link sprogimo epicentro. Romeras taip aprašo savo įspū­džius: „Pastatai, kuriuos prieš valandą mačiau visiškai sveikus, dingo, pavirtę smulkiai maltos skaldos kauburiais. Juo labiau artėjome link epicentro, tuo su­griovimai atrodė siaubingesni. Žolė buvo išdžiūvusios odos spalvos. Nedaug liku­sių stovėti medžių buvo visiškai be lapų". Sis bandymas buvo įvykdytas naktį į 1944-ųjų metų spalio 12 dieną, kas labai artima ar net sutampa su laiku, apie kurį pasakojo Hansas Cinseris. Amerikiečių rašytojas Džozefas Farelas teigia, kad ir kokį ginklą vokiečiai išbandė Riugeno saloje, jis turi nemažai požymių, kad būtų laikomas atominiu ginklu. Beje, jis taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad Romeras nė žodžio nepasakė apie tai, kad dirva buvo išsilydžiusi ir panaši į stiklą, kaip paprastai būna po branduo­linio sprogimo nedideliame aukštyje virš žemės paviršiaus.

Bandymai prie Ordrufo

Taip pat yra žinių, kad dar vieną branduolinį ginklą vokiečiai 1945-ųjų metų kovo mėnesį išbandė mokymo aikštėje prie Ordrufo, Tiuringijos pie­tuose. Tyrėjai remiasi Adolfo Berndo Frajerio, mirusio Argentinoje, pasako­jimu. Viename savo laiške jis rašė, kad mokymo aikštėje buvo surinkta nedi­delė maždaug 6 m aukščio platforma, ant kurios buvo patalpintas nedidelis „atominis ginklas", sveriantis vos 100 g. Frajeris kategoriškai tvirtino, kad toks ir buvo svoris bei rašė, kad aplink platformą įvairiu atstumu nuo jos buvo sustatyti kaliniai iš netoliese esančios koncentra­cijos stovyklos. Sprogimo metu 500-600 metrų atstumu nuo platformos buvę kaliniai visi žuvo iš karto. Tai visiškai atitinka šiuolaikinės taktinės atominės bombos galingumą, tačiau labai keistai atrodo mažas sprogstamojo įrenginio svoris, labai nutolęs nuo 50-60 kg urano, reikalingo sukelti grandininę reakciją. Jau minėtasis Farelas šį fenomeną aiškina tuo, kad buvo panaudotas „pagreitinto dalijimosi" metodas, kai į uraną įmaišo­mos papildomos medžiagos, išskiriančios neutronus. Tokiomis papildomomis me­džiagomis gali būti polonis arba sunkusis vandenilis - deuteris ar tritis. Negalima atmesti teiginio, kad tai galėjo būti ir transuraniniai elementai. Juk yra žinoma, kad SSRS praėjusio amžiaus 7-o dešim­tmečio pabaigoje 98-ojo Mendelejevo lentelės elemento, da­bar žinomo kaip kalifornis, pagrindu buvo sukurti prieštankiniai branduoliniai šovi­niai, kurie sėkmingai tilpo į 14,5, 12,7 ar net 7,62 mm kalibro kulkosvaidžio tūtą.
Ignoruoti Frajerio pasakojimą neleidžia tas keistas faktas, kad Ordrufo ir netoliese esančio Jonaštalio
apylinkėse iki šiol fiksuojamas pats sti­priausias foninis gama spinduliavimas visoje Vokietijoje. Kalbant apie Cinserio ir Romero papasakotus bandymus, tai tuo metu 60-iai valandų buvo nutrūkęs Europos sostinių telefoninis ryšys su Berlynu. Švedijos Užsienio reikalų minis­terija niekaip negalėjo priskambinti savo pasiuntiniui Berlyne, o Londono laikraš­tis „Daily mail" pranešė, kad, remiantis vokiečių teigimu, sutrikimai buvo susiję su bombos sprogimu. Tik klausimas - kokios bombos?

Tikras apokalipsės ginklas

Džozefas Farelas atkreipia dėmesį ir į tą faktą, kad dar 1943-iais metais Liuftvafės (karinės oro pajėgos) vado­vybė atliko gana keistus tyrimus, kurių rezultatas buvo Žemutinio Manhatano žemėlapis su koncentriniais apskriti­mais, vaizduojančiais smūgio bangos ir šiluminės energijos poveikio zonas, susprogdinus atominę bombą virš Niujorko. Žemėlapyje buvo atvaizduo­tas 15-17 kilotonų galingumo atominės bombos sprogimas. Tai labai panašu į bombas, kurias amerikiečiai numetė ant Hirosimos ir Nagasakio. Taip pat yra ži­noma, kad 1944-ais metais vokiečių šešių variklių lėktuvas „Junkers-390“ praskrido vos 12 mylių atstumu nuo Niujorko, nu­fotografavo Manhatano dangoraižius ir tuo pačiu patikrino amerikiečių priešlėk­tuvinės gynybos budrumą.
Labiausiai įdomus, ko gero, yra tas fak­tas, kad vokiečių mokslininkai tuo metu atominę bombą traktavo kaip sprogdiklį termobranduolinei bombai, o ne kaip sa­varankišką ginklą. Dar 1938-ais metais Austrijoje buvo išduotas patentas „mole­kulinei bombai", kurią galimą traktuoti kaip pirmąjį vandenilinės bombos pro­totipą. Profesorius Hautermansas pirmą kartą teoriškai aprašė sunkiojo vande­nilio atomų termobranduolinės sintezės žvaigždėse procesą, kas yra raktas sukurti termobranduolinei bombai. Britų žvalgy­bai taip pat buvo žinoma, kad Vokietijoje buvo suburta mokslininkų grupė, kuri bandė sukurti tikrą apokalipsės ginklą, pasiremdama šiuolaikinei fizikai nežino­mais dėsniais. Tik amerikiečių, britų ir sovietų armijos staigus puolimas suardė šiuos planus ir nebepaliko vokiečiams galimybės sukurti tokio superginklo pra­moninį pavyzdį bei jį panaudoti.