Sveikatos patarimai: kaip tinkamai rūpintis kepenimis

Kepenys yra didžiausias vidaus organas ir stambiausia virškinimo liauka. Suaugusio žmogaus kepenys vidutiniškai sveria 1,5 kg. Per dieną kepenys praleidžia apie 2000 litrų kraujo ir prafiltruoja jį po 350 kartų! Kepenų ląstelės – hepatocitai – atlieka labai daug funkcijų – gamina baltymus (ir imuninei sistemai), riebalus, angliavandenius ir kt. junginius, juos skaldo, gamina ir išskiria tulžį (būtiną riebalų virškinimui dvylikapirštėje žarnoje), nukenksmina į organizmą patenkančius teršalus (toksinus) ar jame susidarančias kenksmingas medžiagas bei vaistus, dalyvauja reguliuojant cukraus kiekį kraujyje, metabolizuoja hormonus, sintetina vitaminą A, kaupia vitaminus A, D, K, niaciną ir kt. B grupės vitaminus, geležį bei glikogeną, atlieka barjerinę ir apsauginę funkciją nuo infekcijų bei toksinų, reguliuoja cirkuliuojančio kraujo kiekį (atlieka kraujo telkinio funkciją), gamina kraujo krešėjimą reguliuojančias medžiagas. Taigi kepenys yra sudėtinga laboratorija bei natūralus organizmo filtras, valantis organizmą ir saugantis jį nuo žalingo aplinkos poveikio bei teršalų, taip apsaugantis nuo galimų komplikacijų – pvz., nuo kraujo užkrėtimo.

Kepenų pažeidimas gali būti ūminis (pvz., dėl apsinuodijimo alkoholiu ar grybais) arba lėtinis.

Pagrindinės lėtinio kepenų pažeidimo formos yra:

• kepenų suriebėjimas arba steanozė, kai kepenyse susidaro riebalų sankaupų (susijęs su nutukimu, alkoholiu, netinkama mityba ir kt.);
• kepenų uždegimas arba hepatitas – jį gali sukelti virusai, alkoholis, šalutinis kai kurių vaistų poveikis;
• kepenų surandėjimas arba cirozė – tai galutinė lėtinių kepenų ligų stadija. Tuomet kepenų
  ląstelės suyra, jų vietoje vystosi jungiamasis audinys, kuris kepenų funkcijų neatlieka.

Statistika: dažniausia kepenų liga – kepenų suriebėjimas – nustatomas apie 20% žmonių, kuriems virš 50 metų. Dauguma, net 80 proc. žmonių, nė nejaučia turį suriebėjusias kepenis. Antroji pagal dažnį kepenų liga yra alkoholinė kepenų liga (steatozė, hepatitas, cirozė). Hepatitu C yra užsikrėtę maždaug trys procentai visų Lietuvos gyventojų.

Pagrindinės kepenų ligų priežastys ir rizikos veiksniai yra:

• nutukimas (ypač pilvinis), cukrinis diabetas, metabolinis sindromas, autoimuninės bei uždegiminės ligos, aukšti cholesterolio rodikliai, sutrikęs virškinimas, vidurių užkietėjimas ir kt.;
• nesveika bei nesaikinga mityba, dėl kurios vystosi kepenų suriebėjimas: persivalgymas, badavimas, greiti užkandžiai ir kt. perdirbtas/rafinuotas maistas, netinkamos dietos, baltymų, mineralų bei vitaminų trūkumas;
• žalingi įpročiai: alkoholis, rūkymas, narkotikai;
• šalutinis ilgalaikis ar didelės dozės vaistų poveikis (paracetamolis, kontraceptikai, nesteroidiniai vaistai nuo uždegimo, vaistai nuo tuberkuliozės bei grybelinių ligų, antidepresantai, antialerginiai, antipsichotiniai preparatai, antibiotikai);
• asmens higienos taisyklių nesilaikymas: užkratas virusu ar kt. infekcija dėl medicininių ar buitinių intervencijų, pvz., hepatitus A, B ar C sukeliančiais virusais galima užsikrėsti ir lytinių santykių metu, kai nenaudojamos apsaugos priemonės, taip pat vartojant intraveninius narkotikus, atliekant medicinines procedūras, perpilant užkrėstą kraują, darant tatuiruotes, manikiūrą, veriant auskarus, buityje per pažeistą odą ar gleivines, per nešvarias rankas ir pan.;
• toksiniai aplinkos veiksniai (pvz., per užterštą orą) ir nusilpęs imunitetas (dėl ilgalaikio streso, poilsio trūkumo).

Ligos požymiai (simptomai)
Dauguma, net 80 proc. žmonių, nė nejaučia turį suriebėjusias kepenis. Nes kepenys iš tiesų neturi skausmo receptorių. Taigi kepenų neskauda: jos „tyli“ netgi, kai kepenų ląstelės ima irti. Todėl kepenų ligos progresuoja nebyliai, o tam tikri jaučiami negalavimai atsiranda jau išsivysčius komplikacijoms. Dėl šių priežasčių neretai kepenų ligos diagnozuojamos pavėluotai. Pradinėse stadijose gali būti jaučiamas nedidelis silpnumas, apetito stoka, skausmas ar diskomfortas dešiniajame šone (ypač pavalgius), šleikštulys bei pykinimas, pilvo pūtimas, alkoholio ar riebaus maisto netoleravimas. Vėlyvose stadijose (pvz., kai išsivysto tulžies pūslės, tulžies latakų ar kt. uždegimas) pasireiškia ryškesni simptomai: odos, gleivinių bei akių obuolių pageltimas (t. y. gelta), nusilpęs imunitetas, vėmimas, viduriavimas ir kt. virškinimo sutrikimai, kraujavimas iš virškinamojo trakto, tuštinimasis kraujingomis išmatomis, kartumo jausmas burnoje (ypač rytais), padidėjusi pilvo apimtis – nes kaupiasi skystis pilvo ertmėje, patinusios kojos, svorio kritimas, pilvo skausmai bei viso kūno niežėjimas, odos patamsėjimas, maži geltoni odos mazgeliai, kraujavimas iš dantenų bei nosies, veido paraudimas, voratinkliškos kraujosrūvos, lengvai atsirandančios mėlynės (nes blogai kreša kraujas), nagų išlinkimas bei pabalimas, patamsėjęs šlapimas, šviesios spalvos išmatos, smegenų veiklos sutrikimas (encefalopatija).

Siekiant tausoti kepenis ar sergant kepenų susirgimais rekomenduoju:

• stiprinti imuninę sistemą bei atsisakyti visų kepenis žalojančių įpročių – rūkymo bei visokio alkoholio (alaus, vyno, degtinės) vartojimo;
• atsisakyti greito, kaloringo, menkaverčio, perdirbto (rafinuoto), rūkyto, kepto, cukraus kiekį kraujyje didinančio bei kt. nesveiko maisto produktų; valgant laikytis saiko ir mitybos racioną papildyti šalto spaudimo alyvuogių ir linų sėmenų aliejais, raugintais pieno produktais (baltymų šaltiniu), ląsteliena, taip pat gerti daugiau vandens;
• mažinti kūno antsvorį (ypač pilvinį nutukimą), normalizuoti gliukozės ir cholesterolio rodiklius kraujyje, normalizuoti virškinimo funkciją, šalinti vidurių užkietėjimą;
• daugiau judėti, šalinti ilgalaikį stresą, atsisakyti kepenis žalojančių vaistų vartojimo;
• rūpintis tinkama higiena – saugotis virusinių hepatitų infekcijos užkrato (dėl manikiūro ir pan.).

Nepamirškime, kad kepenų ligų, kaip, beje, ir visų kitų, lengviau išvengti, negu jas išgydyti!

Natūralios priemonės
Kepenų susirgimams gydyti bei jų prevencijai skiriamos imuninę sistemą stiprinančios, antioksidanto ir kt. poveikiais pasižyminčios veikliosios medžiagos: mineralai (cinkas, selenas, varis, magnis, chromas), vitaminai (ypač A, B grupės, C, D3, E, K), kofermentas Q10, α-lipo rūgštis, omega-3 r.r. Esant lėtinėms kepenų ligoms labai pagausėja laisvųjų radikalų gamyba organizme, todėl antioksidantai padeda apsaugoti ląsteles nuo oksidacinės pažaidos. Kepenų apsaugai labai svarbios ir amino rūgštys bei jų dariniai (ypač N-acetilcisteinas, L-gliutationas, L-lizinas, L-karnitinas, L-ornitinas, L-metioninas, glutaminas, betainas, SAMe, šakotosios grandinės aminorūgštys leucinas, izoleucinas bei valinas), sojų fosfolipidai (lecitinas), cholinas, tirpiosios skaidulos. Vienas iš labiausiai ištyrinėtų ir plačiausiai pasaulyje vartojamų kepenis apsaugančių preparatų (hepatoprotektorių) yra augalas tikrasis margainis, kurio ekstrakto sudėtyje yra aktyviosios medžiagos – silimarino. Rekomenduojama efektyvi silimarino paros dozė yra 280 mg ir daugiau. Silimarinas palaiko kepenų detoksikaciją, gerina kepenų funkcijas, padeda palaikyti normalią kepenų veiklą, skatina pažeistų kepenų ląstelių regeneraciją (atsistatymą), mažina kepenų funkcijos nepakankamumo požymius bei kepenų pažeidimų progresavimą, apsaugo kepenis nuo kenksmingo žalingų bei toksinių medžiagų poveikio, stimuliuoja kepenų ląstelių metabolizmą, mažina kepenis žalojančių vaistų (pvz., statinų, chemoterapijos ir kt.) neigiamą poveikį, pasižymi išreikštais antioksidanto bei antiuždegiminiu poveikiais. Kadangi iš virškinamojo trakto absorbuojama tik 23–47 proc. silimarino, todėl geriausia vartojimui rinktis didelės koncentracijos standartizuotą (70–80 proc.) silimarino ekstraktą. Tokį preparatą reikia vartoti bent 2 mėnesius.

Doc. dr. Juozas Vasiliauskas