Tyrimais įvardinta žaliavalgystės žala sveikatai

Pasak sportininkų mitybos specialisto, Vilniaus universiteto Visuomenės sveikatos instituto darbuotojo dr. Mariaus Baranausko, žalio, arba gyvo maisto teorija atsirado dar 1880 metais, kai Šveicarijoje gyvenantis gydytojas Max Bircher-Benner geltos sukeliamus simptomus sumažino valgydamas tik žalius obuolius. Dabar šis jo išpopuliarintas mitybos būdas vadinamas žaliavalgyste.

Pasak jo, žaliavalgystės populiarumas didelis, o teigiamas poveikis sveikatai neįrodytas.

„Kokių tiesų tik nėra: žaliavalgystės pagalba galima sumažinti kūno masę, pagerinti sveikatos rodiklius, detoksikuoti organizmą, sumažinti riziką sirgti cukriniu diabetu, pagerinti atmintį, koncentraciją, organizmui suteikti daugiau energijos ir t. t. Iš visų reklamuojamų poveikių su žaliavalgyste susijusi tik svorio kontrolė. Metantys svorį žaliavalgiai su maistu suvartoja apie 50 proc. mažiau energijos (kcal) nei įprastai, todėl ir kūno masė per tam tikrą laiko periodą sumažėja atitinkamai, pavyzdžiui, 10-12 kg per metus. Iš esmės žaliavalgystės nauda grindžiama tuo, kad maisto produktai nėra termiškai apdorojami, todėl prieš vartojimą jie nepraranda daugelio vitaminų, mineralinių medžiagų bei fitonutrientų (stiprių antioksidantų). Taip pat manoma, kad terminis maisto apdorojimas sunaikina jame esančius fermentus, o žalias išsaugo enzimus“, - pasakojo specialistas.

M. Baranausko manymu, žaliavalgių racione yra pakankamai grūdų, daigintų javų, šviežių daržovių ir vaisių, kuriuos vartojant galima išvengti kai kurių vitaminų ir mineralinių bei skaidulinių medžiagų trūkumo mityboje. Be to, atsisakoma vartoti riebių, jau supakuotų maisto produktų, į kurių sudėtį papildomai dedama cukraus, druskos. Vartojant daugiau daržovių ir vaisių (bent 500 g per dieną), mažinant cukraus ir druskos vartojimą, Lietuvos gyventojų mityba iš tiesų taptų sveikesnė.

Nepaisant to, ne visi žaliavalgystės praktikos principai nusakyti teisingai. Termiškai apdorojant maisto produktus, kai kurios medžiagos tampa net labiau priimtinos ir geriau įsisavinamos organizmo. Pavyzdžiui, likopenas (karotenoidas, pomidorams suteikiantis raudoną spalvą) 55 proc. veiksmingiau ir didesniu kiekiu iš virškinamojo trakto įsiurbiamas į kraujotaką vartojant virtus, t. y. termiškai apdorotus pomidorus, bet ne žalius. Vartojant virtas daržoves, pavyzdžiui, kopūstus, morkas, špinatus, šparagines pupeles, žaliuosius ar raudonuosius pipirus, taip pat grybus, organizmas daug geriau aprūpinamas maistinėmis ir kai kuriomis biologiškai aktyviomis medžiagomis nei valgant minėtas daržoves žalias. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad daug palankiau vartoti virtą mėsą nei žalią. Mat virta mėsa yra lengviau virškinama, o ir terminio apdorojimo metu sunaikinami žalioje mėsoje esantys patogenai.

Įvardyti žaliavalgystės keliami pavojai sveikatai

Pasak M. Baranausko, vartojant žalius daigus, neapdorotą pieną, sūrius ir jogurtą didėja rizika sirgti maistu plintančiomis ligomis, kurias sukelia maiste esantys virusai, bakterijos, parazitai, sveikatai pavojingi toksinai, cheminės medžiagos. Pavyzdžiui, JAV žaliu maistu apsinuodija 1 iš 6 gyventojų. Epidemiologinių tyrimų duomenimis, 60 proc. apsinuodijimų maistu susiję būtent su „žalių“ pieno produktų vartojimu. Šiuo atveju, toksinams patekus į kraujotaką, dažniausiai pasireiškiantys simptomai – pykinimas, vėmimas, skrandžio spazmai, viduriavimas.

„Dar viena problema, kuri siejasi su žalio maisto vartojimu – osteoporozė (kaulų išretėjimas). Mokslinio tyrimo metu 3,6 metų buvo stebimi žaliavalgystę praktikavę vyrai ir moterys. Tyrimo pabaigoje žaliavalgiams, lyginant su su pilnavertę mitybą praktikavusiais tiriamaisiais, buvo nustatytas gerokai sumažėjęs kaulų mineralų tankis juosmens ir klubų srityse. Kitos studijos metu paaiškėjo, kad 3,7 metų žalią maistą valgiusios jaunesnės nei 45 metų moterys patyrė dažnus menstruacinio ciklo sutrikimus. Be to, žaliavalgystės fone suvartojama per mažai vitamino B12 ir geležies, o tai didina mažakraujystės riziką. Todėl, siekiant nepabloginti sveikatos rodiklių, minėtų medžiagų sudėtyje turinčių maisto papildų vartojimas žaliavalgių segmentui yra neišvengiamas. Sportuojantiems vertėtų žinoti ir tai, jog praktikuojant žaliavalgystę, su maistu gaunama per mažai energijos ir baltymų, o reguliariai sportuojant organizmo poreikis šioms medžiagoms didėja.

Kita vertus, žaliavalgystės įpročių yra sunku laikytis. Rinktis ir derinti žalią maistą viešo maitinimo įstaigose praktiškai galimybių itin mažai ar iš viso jų nėra. Dažniau galima rasti vegetariškų patiekalų asortimentą siūlančias maitinimo įstaigas, o vegetarams pritaikyti patiekalai dažniausiai apdoroti termiškai. Ne veltui Harvardo universiteto antropologas Richard Wrangham teigia: „Maistą verdame ir termiškai apdorojame – būtent tai mus ir daro žmonėmis“, - įsitikinęs specialistas.

Kokius sveikatos sutrikimus gali išprovokuoti perėjimas prie žaliavalgystės

Patys žaliavalgiai atvirauja, kad pagerėjusi savijauta bei jėgų antplūdis, kuris užplūsta perėjus prie žaliavalgystės, yra saviapgalė. Organizmo pertvarka, kad jis galėtų normaliai įsisavinti žalią maistą, užtrunka net keletą metų. Per tą laiką patiriama ne viena sveikatos krizė. Kartais neigiami pokyčiai tampa negrįžtami ir netgi gali baigtis mirtimi. Pavyzdžiui, vienas vyras, žaliavalgyste nusprendė gydytis akmenis tulžies pūslėje. Ir iš tiesų – jis pasijautė labai gerai, numetė nereikalingus kilogramus, atjaunėjo, tačiau vieną naktį su greitąją buvo išvežtas į ligoninę ir iškart atsidūrė ant operacinės stalo. Akmuo per mėnesį buvo taip išaugęs, kad medikai negalėjo tuo patikėti.

O jūs tam pritariate?