Vegetatyvinė distonija ir kas ją įtakoja

Kiekvienas biologinis organizmas, kaip ir bet kuris gyvas organizmas gamtoje, nusakomas eile charakteringų savybių, kurias jis sugeba išlaikyti laike. Jų pastovumas yra tas kriterijus, kuriuo remiantis galime tvirtinti kiek viena ar kita savybė svarbi organizmui. Kuo ilgiau savybė išlieka pastovi, nežiūrint į pokyčius aplinkoje, tuo ji svarbesnė organizmui. Čia reiktų pasiaiškinti ką reiškia terminas „pastovumas“.

   Pagal klasikinį Kenono homeostatinį principą, konstantos(pastovūs dydžiai) yra  dviejų priešingų faktorių nuolatinės sąveikos dinaminės pusiausvyros rezultatas. Veikdami pakaitomis kaip antagonistų pora šie faktoriai(arba faktorių grupė) sudaro sąlygas konstantų egzistavimui. Šie faktoriai pastebimi tik tada, kai koks nors išorinis veiksnys pažeidžia jų pusiausvyrą.

Tyrimai, atlikti tame tarpe ir su žmonėmis, parodė, kad visuotinai priimta nuostata apie konstantas yra neteisinga. Dydžiai, kurie laikomi organizme konstantomis, nėra nei fiksuoti, nei statiški. Konstantos gyvame organizme yra statiniai dydžiai, kurie yra dinaminių pokyčių kaitymosi laike rezultatas. Kai kalbama apie konstantas, reikia analizuoti jas ne tik kaip kažkokias vidutines reikšmes, gaunamas kaip eilės organizuotų pokyčių rezultatą, bet ir įvertinti tų pokyčių charakterį.

   Vidutinė reikšmė, apie kurią vyksta kitimas, yra pirmasis konstantos charakteringas požymis. Antrasis požymis yra pokyčių ritmas. Trečiasis – pokyčių amplitudė.

   Pavyzdžiui, kai sakome, kad sveiko žmogaus kūno temperatūra pastovi(konstanta), tai reiktų turėti omenyje, kad kalbame apie tą 36,6 laipsnių vidutinę svyravimo paroje(24 valandų ritmas) reikšmę su keletu laipsnio dešimtųjų dalių amplitude aplink vidutinę reikšmę. Du antagonistiniai faktoriai, sudarantys pastovią temperatūrą, veikia ne abu iš karto, bet pakaitomis taip, kad kiekvienas iš jų dominuoja pusę ciklo laiko. To pasėkoje gauname ne fiksuotą ir nekintamą dydį, bet dydžio pokyčius virš ir žemiau jo vidutinės reikšmės, tai yra gauname svyravimo procesą.

   Svyravimo procesai vyksta visur – nuo atomo(banginiai procesai) iki Visatos(pulsacija). Svyravimo pokyčių ritmas paklūsta aplinkos ritmams. Temperatūra svyruoja paros ritmu, jūros potvyniai – 12 valandų ritmu, kai kurių pokyčių kraujyje ritmas nuo dviejų valandų iki keleto minučių. Yra ritmai, kuriuos įtakoja mėnulis(hipofiziui), yra ritmai dėl metų laikų kaitos.

Normaliu galima vadinti tokį organizmą, kuris sugeba išlaikyti savo konstantas ribose, statistiškai būdingose tai konkrečiai organizmų rūšiai – vidutines reikšmes, ritmą ir amplitudę, pakaitomis veikiant anabolinėms ir katabolinėms jėgoms. Atitinkamai, nenormaliu organizmu – tą, kurio šios charakteristikos pakitę. Kol yra tik nukrypimas nuo būdingų charakteristikų, tol yra tik patologija. Praradus visai šias charakteristikas – ištinka mirtis. Mirtis – tai negrįžtamas konstantų praradimas.

    Toks apibūdinimas padeda atskirti patologinius procesus nuo fiziologiškai normalių. Esant normaliems procesams kinta tik amplitudė(paprastai ji didėja), o visa kita išlieka. Patologija visada duali, tai yra nukrypimas visada turi vieną iš dviejų galimų krypčių, ką absoliučiai būtina įvertinti gydant. Pats nukrypimas nuo normos(disbalansas) vyksta ilgai dominuojant vienam iš porinių faktorių prieš savo antagonistą, ko pasėkmėje įvyksta normalaus svyravimo ritmo sutrikimas ir net jo slopinimas.

  Normalaus subjekto organizmo biochemija paklūsta ritmiškai ir suderintai anabolinio ir katabolinio procesų kaitai organizmo viduje. Šiuos procesus reguliuoja hipotaliamas(lot. hypothalamus - pogumburis) Žmogaus su  hiperreaktyviu ir hiporeaktyviu hipotaliamu biochemija vyksta visiškai skirtingai.

   Hiporeaktyvumas sukelia pastovią vieno iš dviejų disbalansų dominantę – anabolinę arba katabolinę, kurią pakankamai sunku „išjudinti iš vietos“. Tai kaip užrūdiję sūpuoklės. Tai galima padaryti tik intensyviu atitinkamų preparatų vartojimu arba panaudojant pakankamai ekstremalius poveikio metodus. Paprastai toks išjudintas disbalansas persimeta į priešingą „svarstyklių“ pusę ir vėl užstringa. Tada reikalingos kitos naujos priemonės, kad atstatyti svyravimų pusiausvyrą.

Hiperreaktyvumas sukelia tai, kad net mažas poveikis į organizmą iššaukia audringą atsakomąją apsauginę reakciją – skirtingai nuo hiporeaktyvumo čia svyravimai per dideli(analogija su apnuogintu nervu). Tai pasireiškia organizmo bendros būsenos nepastovumu, greita ir staigia kūno/psichikos pojūčių kaita priklausomai nuo aplinkybių. Hiporeaktyvios būsenos korekcija remiasi anomalių ritmų išaiškinimu(pagal tyrimus) ir  teisingu preparatų, sukeliančių priešingą disbalansą nustatytajam, dozavimu. Šis veikimas analogiškas sūpuoklių stūmimui priešingai sūpuoklių eigai – asinchroninis.

   Svarbu atminti, kad normaliai dienos metas charakterizuojamas anaboliniu „potvyniu“, nakties – kataboliniu. Paroje yra du lūžio momentai – vienas ryte tarp 4 - 8 valandos, kitas – tarp 16 – 20 valandos vakaro. Pirmas charakterizuojamas riebiųjų rūgščių(katabolikų) dominantės pasikeitimu į sterolių(anabolikų) dominantę, antrasis – atvirkščiai. Pacientai su nenormaliu anabolizmo piku blogai jaučiasi ryte, dieną ir iškart po didelio maisto kiekio suvartojimo(kai skrandyje aktyviai išsiskiria druskos rūgštis). Jų dieninis diskomfortas gali sustiprėti suvartojus ko nors, kas turi daug gliukozės(pavyzdžiui cukraus). Pacientai su nenormaliu katabolizmo piku blogai jaučiasi vakare, naktį ir iškart po  maisto kiekio suvartojimo praėjus kuriam tai laikui(kai kasos šarminių fermentų išsiskyrimas pasiekia maksimumą)

   Visa tai įgauna ypatingą reikšmę tada, kai sužinome, kad ketvirtadalis žmonijos kenčia nuo taip vadinamos vegetatyvinės distonijos(VD). Oficiali medicina šioje srityje tokia pat „stipri“, kaip ir vėžio gydyme. Dar daugiau – oficiali medicina visiškai nesupranta tokių susirgimų etiologijos, klaidingai bandydama nuslopinti keistus, į jokius klasifikacinius rėmus netelpančius ligos simptomus trankvilizatoriais, neuroleptikais ar antidepresantais, o tuo labiau „širdingais“ pokalbiais su pacientu – taip vadinama psichoterapija. Bandymas išgydyti VD kalbomis ir pasikapstymais paciento sieloje – tai tas pats, kaip bandyti užkalbėjimu suauginti lūžusią koją.

„Jeigu persišaldymas gydomas, tai jis praeina per savaitę, jei ne – per 7 dienas“(liaudies išmintis).

   Kodėl žmogus „peršąla“? Kodėl tam, kad „peršalti“, kai kam užtenka menko skersvėjo, net ir šiltu metų laiku? Kodėl kai kurie „peršąla“ nuo per ilgo maudymosi +26 laipsnių vandenyje? 

   Į šiuos klausimus padės atsakyti genialusis gydytojas Emanuel Revici. Savo laiku jis labai intensyviai dirbo problemų tyrimo srityje, kuri susieta su radioaktyviuoju apšvitinimu. E.Revici aptiko, kad mažos radioaktyvumo dozės duoda efektą, kuris radikaliai skiriasi tų atvejų, kai buvo apšvitinta intensyviai.

   Organizmo reakcijas į nedideles radiacijos dozes lydintys reiškiniai:
 

     labai išreikštas randų susidarymas;
     pailgėjusi fibroblastų reakcija;
     sustiprėjęs jungiamojo audinio susidarymas;
     kraujagyslių sklerozė ir trombozė, kaip endotelio proliferacijos(išbujojimo)  pasekmė.

   E.Revici išsiaiškino, kad lygiai tokius pačius efektus sukelia steroliai(anabolikai). O štai visos intensyvaus apšvitinimo radiacija pasekmės yra visai priešingos negu silpno apšvitinimo atveju, ir gali būti sukeltos pavartojus didelėmis dozėmis riebiųjų rūgščių preparatus(katabolikus). Priežastis, kodėl skirtingai reaguoja į stiprų ir silpną apšvitinimą, kaip išsiaiškino E.Revici, yra taip vadinamas organizmo reaktyvumas į žeidžiantį faktorių – organizmas stengiasi ne tik kompensuoti, bet netgi perkompensuoti žalą, kurią padarė žalojantis faktorius. Analogija su spyruokle – jeigu ant  spyruoklės uždėsime svarelį ir paspaudę atleisime, tai svarelis negrįš į pradinę padėtį, bet šoks į priešingą pusę. Tačiau tokia perkompensacija galima tik paveikus iki tam tikros ribos. Ją peržengus – spyruoklė susispaus ir nesugrįš. Situacija su „persišaldymu“ daug kuo analogiška. Organizmas, pajutęs (dalyvaujant nervų sistemai) artėjantį atšalimą (jo metu atsipalaiduoja ir cirkuliuoja riebiosios rūgštys), inicijuoja perkompensaciją atpalaiduodamas sterolius (steroliai = antiriebiosios rūgštys). Kaip parodė E.Revici, sterolių dominavimas (net ir laikinas) organizme iššaukia ne tik temperatūros pakilimą(tranzitorinę hipertermiją), arterinio spaudimo pakilimą(tranzitorinę hipertenziją), bet ir sudaro palankias sąlygas virusų ir kitų patogeninių mikrobų dauginimuisi. Kartu vyksta ir kiti hematologiniai pakitimai.

   Keli pavyzdžiai iš gyvenimo. Visi gerai žinome teigiamą pirties įtaką mūsų sveikatai (jei laiku ir su saiku), bet nedaugelis žino kuo ta įtaka grindžiama. Pasinaudojant dualistine E.Revici teorija tampa aišku, kad organizmas priverstinai pakaitomis įvedamas į anabolinę (sterolių dominantė) ir katabolinę(riebiųjų rūgščių dominantė) fazes. Anabolinę sužadina garinė, katabolinę – pūkštelėjimas į šaltą vandenį. Tokiu būdu įsupamos vidinės „cheminės“ organizmo sūpuoklės.

   Yra pakankamai atvejų, kai žmogus gyveno sveikai, bėgiojo, o po to grūdinosi po šaltu dušu, sveikata nesiskundė ir tik penkiasdešimtmečio sulaukęs buvo pažymėtas ligos, kuri vadinama širdies infarktu. Kaip gi taip? Sveikuolis ir ...

   Gal kai kam pasirodys neįtikėtina, bet tikrosios „persišaldymo“ priežastys šiuolaikinei medicinai taip ir nežinomos. paklauskite bet kurio gydytojo, koks konkrečiai yra pagrindinis „persišaldymo“  veiksnys, kaip konkrečiai „persišaldymas“ įvyksta, kodėl šis reiškinys turi išreikštą sezoniškumą? Tik rekalaukite atsakymo ne abstraktaus, bet labai konkretaus. Atsakydami jums, gydytojai išleis į orą briliantinį debesėlį medicininio „dūmelio“ (niekaip neišverčiamo medicininio terminologinio folkloro), sugiedos giesmelę apie supuvusią vartotojišką visuomenę, suabejos jūsų mąstymo gebėjimais, išvardins krūvą to, ko jūs gyvenime nebūsite niekada girdėję, uostę, čiupinėję... ir t.t. Apgalvoto, vientiso ir sąžiningo paaiškinimo 999 atvejais iš 1000 jūs neišgirsite nė iš vieno gydytojo. Geriausia, ką jūs galite išgirsti, tai, kad yra manoma, jog persišaldymo faktorius sumažina bendrą ir vietinį atsparumą, o grūdinimas jį didina. Tiktai kokį reiškinį turėtume suprasti termine „atsparumas“?  Aiškaus atsakymo jūs niekur, jokioje literatūroje nerasite. Todėl ir sunku šiuolaikinei medicinai kovoti su peršalimu, nes juk kovoti nežinoma su kuo lig šiol, o tuo labiau nežinoma ką konkrečiai reikia organizme stiprinti.

  O paaiškinimas ne toks jau sudėtingas. Pastovios trumpalaikės šalto vandens procedūros baigiasi tuo, kad „besisveikatinančio“ organizmas pastoviai buvo priverstas perkompensuoti riebiąsias rūgštis, išsiskiriančias grūdinimosi metu, steroliais(cholesteroliu taip pat) - . Kuo tai dažnai baigiasi? O gi tuo pačiu – infarktu,   kraujagyslių kalkėjimu, skleroze, tromboze. Pažvelkite į „ruonius“, lendančius į ledinį vandenį, iš sveikuolių klubų. Dažnai jie rubuiliai, mėsingi ir rausvi – pirmasis sterolių dominavimo organizme požymis. Riebūs ir mėsingi jie dėl to, kad organizme sudarytos palankiausios sąlygos jungiamojo audinio augimui, o rausvi nuo to, kad jų periferinis kraujas yra labiau rūgštus, negu normalių žmonių. Rūgštesnis kraujas skatina kraujagysles plėstis.

   Žinoma ir tai, kad po ilgalaikio prievartinio badavimo, siekiant pataisyti sveikatą, daugelis greitai priauga svorio netgi daugiau, negu prieš badavimą – perkompensavimo mechanizmo veikimas akivaizdus. Ir šį mechanizmą valdo nervų sistema.

   Tai kas gi vyksta su tais, kurie kankinasi nuo vegetatyvinės distonijos? Atsakymas paprastas: juos kankina per didelė, perteklinė ir staigi nervų sistemos reakcija į išorės ir vidaus dirgiklius – temperatūros pokytis( išėjimas iš kambario į šaltą lauko orą, karštas dušas, maudymasis šaltame vandenyje), raumenų įtampa, anglies dvideginio padidėjimas aplinkoje(pakliuvimas į nevėdintą patalpą), kvapas(kvepalai, cheminės medžiagos ...), stimuliatorių vartojimas(kava, stipri arbata, rūkymas, alkoholis, ženšenis ...), blogos žinios, išsigandimas, trauma, pervargimas – viskas, kas iššaukia organizmo intensyvią adaptacijos ar apsauginę reakciją

   Bet kuris sveikas žmogus irgi visada reaguoja į bet kokius aplinkos ar vidinius pokyčius ir dirgiklius atitinkamu organizmo darbo režimo persitvarkymu – tai ir vadinama adaptacija. Bet sveikame žmoguje tai vyksta palaipsniui su nedideliu biocheminių procesų amplitudės padidėjimu. Sergančiojo VD reakcija tokia, tarsi jam grėstų mirtis, kuomet reikalinga visų resursų mobilizacija. Situacijos sudėtingumas yra tame, kad organizmas „atsimena“ įvykusio nukrypimo dydį į vieną pusę ir kompensuodamas atsako į tai nukrypimu į priešingą pusę – ir vėl tai „atsimena“. Taip gaunasi uždaras ratas – žmogus sergantis VD pakaitomis blaškomas nuo ugnies prie vandens.

   Pakartojimui: žmogaus organizmas yra atvira termodinaminė sistema, kurią veikia aplinkos fiziniai faktoriai – temperatūra, Žemės magnetinis laukas, kintami ir pastovūs natūralios ir technogeninės  kilmės elektromagnetiniai laukai, mėnulio fazės, žemės traukos jėgos, Saulės dėmių skaičius ir t.t., viso apie 500 faktorių. Ir žmogaus priklausomybė nuo jų yra ta integralinė pasekmė, į kurios pagrindą, „apskaičiuojant“ ir „gaminant“ organizmus, tame tarpe ir mūsų, suklotas (daugiau ar mažiau) organizmo atitikimas tiems faktoriams.

   Homeostazės ir prisitaikymo prie aplinkos palaikymas vyksta unikaliu reguliuojančiu prietaisu, patalpintu mūsų galvos smegenyse. Kaip ir bet kuris tokio pobūdžio prietaisas, pradžioje jis gauna signalus apie organizmo ir aplinkos būseną, apdoroja jų informaciją ir pagal rezultatus formuoja reguliavimo signalus, kuriuos po to siunčia į vykdančius organus ir sistemas. Jis turi būti normaliai jautrus, kad galėtų adekvačiai reaguoti į gaunamą signalinę informaciją, kitaip sakant – jis turi būti normalaus reaktyvumo. Jei jis per mažai jautrus(hipoaktyvus), tai blogai susidoroja su savo reguliavimo funkcija. Sergant tai pasireiškia tuo, kad jis nesugeba normaliai organizuoti(reguliuoti) adaptacijos proceso ir žmogus serga vangaus pobūdžio vienokia ar kitokia chroniška liga.

Jeigu jis per jautrus (hiperaktyvus), jis irgi prastas reguliatorius. Susirgus jis gerai organizuoja organizmo prisiderinimą/persitvarkymą ir organizmas greitai adaptuojasi, bet tokio prietaiso hiperaktyvumas neleidžia laiku nutraukti paleistą adaptacinį procesą. Rezultate mes turime chronišką ligą(sveikimą), kurios tėkmė aštrios formos.

  Suprantama, kad visiems reikalingas tik normaliai reaktyvus hipotaliamas (taip vadinasi šis prietaisas) kaip pagrindinė sąlyga, kad būtų pasiekta gera sveikata. Deja, netgi būdamas gamtos stebuklu, hipotaliamas turi trūkumų – būna hipo ir hiperaktyvus.

   Rimtą ir pagrįstą optimizmą sergantiems VD gali suteikti gydytojų tyrimai atlikti su žmonėmis prieš 20–tį metų sirgusiais VD. Buvo atrinkti tie, kurių priepuoliai buvo aštriausi ir atliktas pačių pažangiausių technologijų pagalba tų pacientų  dabartinio stovio tyrimas – širdies, kraujagyslių, galvos smegenų, kvėpavimo organų būklės ir funkcija ... Rezultatas pasirodė įspūdingu! Visų, kurie praeityje turėjo VD pasireiškimus, organizmo stovis buvo žymiai geresnis už  bendraamžių, kurie tokių problemų praeityje neturėjo. Gali pasirodyti tai keista, tačiau keisto čia nieko nėra – tie, kurie kenčia VD priepuolius, pastoviai treniruoja savo organizmą. Tachikardija, arterinio kraujospūdžio padidėjimas ir kitos organizmo reakcijos, charakteringos vegetatyvinei distonijai, mažai kuo skiriasi nuo tų krūvių, kuriuos žmonės gauna reguliariai užsiimantys bėgimu ar gimnastika. VD – tai tokia kasdieninė „mankšta be mankštos“!

„Mankšta – tai nesąmonė. Sveikiems jos daryti nereikia, o ligoniams negalima“ - Henris Fordas.

    Žinoma, VD – tai ne pats optimaliausias savęs sveikatinimo ir profilaktikos būdas, bet tai irgi variantas. Problema tik ta, kad VD sergančių žmonių dvasinė būsena visai niekam tikus. Baimė – ne pats geriausias gyvenimo palydovas, o tuo labiau mirties baimė. Ir jei imamės gydyti VD, tai tik dėl savo psichologinės ir dvasinės būsenos pagerinimo. O rizikos žmogaus gyvybei, sergant VD, nėra jokios!