Veidrodiniai atspindžiai ir Moudžio bandymas

Kai žmonės pirmą kartą pagamino veidrodį, jie netgi neįtarė, kad sukūrė vieną iš labiausiai mistiškų daiktų pasaulyje. Tik vėliau atėjo supratimas, kad "stebuklingas stiklas" gali ne tik atspindėti išorės pasaulio vaizdus ar leisti saulės zuikučius.

Jis yra įėjimas į paslaptingą pasaulį, kuriame yra galima bendrauti su anapusinėmis būtybėmis, nuspėti ateitį ir sužinoti praeities paslaptis. Ir tai dar ne viskas. Pasirodo, visi veidrodžiai turi... atmintį.

Veidrodžių istorija siekia labai tolimus laikus. Jie buvo gaminami Senovės Šumere, Indijoje ir Egipte - iš pradžių iš obsidiano, bronzos ir sidabro. Pirmieji stiklinius veidrodžius XII amžiuje išmoko gaminti Venecijos amatininkai, gyvenę Murano saloje. Kartą Murano stiklo pūtikai ant lygaus marmuro paviršiaus padėjo alavo lapą ir užpylė jį gyvsidabriu. Alavas ištirpo, pasidarė tai, kas dabar vadinama amalgama. Ant jos buvo uždėtas stiklas, ant jo susidarė plonytė sidabrinė plėvė. Taip atsirado pirmasis veidrodis, kuris tuo metu kainavo pasakiškus pinigus.

Šiandien veidrodžiai be savo tiesioginės paskirties dar dažnai būna naudojami burtuose, magiškose apeigose, nes pasirodė, kad tik pusė veidrodžio „auros“ priklauso mūsų pasauliui, o kita pusė pereina į anapusinį pasaulį. Būtent tokia dviguba savybė ir panaudojama baltosios ir juodosios magijos seansuose. Yra veidrodžiai - žudikai, yra veidrodžiai, kuriuose įkalintos mirusiųjų žmonių sielos, yra veidrodžiai, nuolat žadinantys aistrą... Ir labai retai kas susimąsto apie veidrodžio įtaką į jį žvelgiančiam žmogui.

Yra daugybė prietarų, susijusių su veidrodžiu. Pavyzdžiui, Rytų gyventojai pastatydavo veidrodį prieš įėjimą į narną, jeigu šalia driekdavosi kelias, norėdami atspindėti blogą energiją. Europoje buvo priimta veidrodžius statyti į langus, siekiant atspindėti juodas pikto kaimyno mintis arba neigiamą energiją iš netoliese esančių „kenksmingų" pastatų: ligoninių, kalėjimų ir pavojingų užeigų.

Senovėje buvo tikima, kad veidrodžiai yra gyvųjų ir mirusiųjų pasaulius jungiantis koridorius. Dėl šios priežasties, kai name kas nors mirdavo, veidrodžiai buvo uždengiami tankiu audiniu, kad vaiduoklis su savimi neišsivestų gyvųjų. Taip pat buvo baiminamasi, kad vaiduoklis gali apsigyventi veidrodyje. Taip pat į jį gali patekti pašaliniai vaiduokliai, pasinaudodami pirmosiomis dienomis po žmogaus mirties atsiradusiu koridoriumi. Jei taip atsitinka, gyvųjų laukia nelaimės.

Kartais yra teigiama, kad mirusiojo namuose veidrodžius reikia uždengti tam, kad juose neatsispindėtų praeitis. Tam tikra prasme tai yra teisinga. Mirusio žmogaus dvasia gali pasiklysti veidrodžių labirinte ir visiems laikams pasilikti veidrodyje, nerasdama kelio tenai, kur jai priklauso būti. Dvasios įkalinimas veidrodyje, nors tai įvyksta ir netyčia, gali neigiamai paveikti giminaičių karmą, sukelti nelaimių tiek šiame, tiek kitame gyvenime.

Veidrodis su vaiduokliu pasižymi tam tikromis savybėmis: drumsčiasi stiklas, nuo jo sklinda šaltis, šalia jo gęsta žvakės. Buvo manoma, kad vaiduoklio veidrodyje galima atsikratyti, tik jį sudaužius, o šukes apdeginus ugnimi. Veidrodžio pagalba gyvieji gali susitikti su mirusiais giminaičiais. Taip mano, pavyzdžiui, mokslininkas Reimondas Moudis, daug triukšmo sukėlusios knygos „Gyvenimas po gyvenimo" autorius. Kitoje savo knygoje - „Viskas apie susitikimus po mirties" - jis rašo: „Ypatinga žiūrėjimo į veidrodį technika suteikia galimybę žmonėms pamatyti mirusių giminaičių dvasias praktiškai bet kuriuo metu ir kada panorėjus ir taip suteikia paguodą patyrusiems sunkią netektį. Manau, kad ši žiūrėjimo į veidrodį technika - pati didžiausia dovana mums, nes toks skausmas yra viena iš sunkiausių dvasinių ligų.

Veidrodžių pagalba Senovės Graikijos orakulai kalbėjo su mirusiųjų dvasiomis, o po to žyniai buvo rūkomi sieros dūmais ir palydimi prie upės, kur jie atlikdavo ritualinį apsiprausimą, kad vaiduoklis paskui juos nepatrauktų pas žmones".

Išstudijavęs žiūrėjimo į veidrodį technikos istoriją, Moudis pabandė sukurti tokias sąlygas, kad būtų galima pasimatyti su mirusiaisiais, paversdamas viršutinį seno malūno Alabamoje aukštą į šiuolaikinį „psichomanteumą". Viename tamsaus kambario gale ant sienos buvo pakabintas veidrodis. Priešais veidrodį buvo pastatyta kėdė, į kurią sėsdavo eksperimento dalyvis, o už kėdės šviesdavo vienintelis šviesos šaltinis kambaryje - 15 W galingumo lemputė. Tam, kad būtų geriau nusiteikiama kontaktui su mirusiuoju, Moudis pasiūlydavo lankytojams atsinešti mirusiojo daiktų, paprašydavo nusiimti laikrodį, atlikdavo parengiamąjį pokalbį.

Vienas pirmųjų savanorių buvo truputį vyresnis nei keturiasdešimties metų vyras, niekada nesirgęs jokiomis psichinėmis ligomis. Jis norėjo pamatyti prieš metus mirusią mamą, kurios labai ilgėjosi. Išėjęs iš „reginių kambario", jis Moudžiui pasakė: „Be jokios abejonės, asmenybė, kurią mačiau veidrodyje, - mano mama! Aš nežinau, iš kur ji atėjo, tačiau esu įsitikinęs, kad mačiau realią asmenybę. Ji iš veidrodžio žiūrėjo į mane... Ji atrodė kur kas sveikesnė ir stipresnė, nei buvo savo gyvenimo pabaigoje. Jos lūpos nejudėjo, tačiau ji kalbėjo su manimi, aš aiškiai girdėjau jos žodžius. Ji pasakė: „Man viskas gerai".

Štai ką papasakojo chirurgas, panoręs pamatyti 1968-ais metais mirusią motiną: „Kai pažvelgiau į veidrodį, jame pamačiau kažkokį drumstą kontūrą, tarsi dūmų substanciją. Po to ėmė formuotis figūra, sėdinti ant kažkokios sofos. Iš pradžių mačiau tik bendrą vaizdą, jokių detalių. Maždaug po minutės ėmė ryškėti kai kurie bruožai, labiau panašūs į kompiuterinius piešinukus. Veidas tarsi užsipildė iš viršaus žemys, aš greitai supratau - tai mama.

„Kaip tu?“ - jos paklausiau. Jos lūpos nejudėjo, tačiau mintimis mes buvome susiję. „Man viskas gerai, aš myliu tave", - ji atsakė. Uždaviau kitą klausimą: „Ar skaudėjo, kai mirei?" Ji atsakė: “Visiškai ne. Perėjimas j mirtį nesunkus..." Po to uždaviau dar kokį dešimtį klausimų, o vėliau ji tarsi ištirpo... Mane tai labai sukrėtė."

Tokių pasakojimų yra nemažai, jie turi daug panašumų. Svarbiausias dalykas, kuris juos vienija, - tai tvirtas eksperimento dalyvių įsitikinimas realiu susitikimu su mirusiaisiais. Dažnai pasirodžiusi būtybė atrodė visiškai ne tuo žmogumi, koks buvo prisimenamas. Susidarė įspūdis, kad palikę mūsų pasaulį ne tik toliau egzistuoja, bet ir vystosi, evoliucionuoja, įgyja kažkokią naują patirtį. Atrodė, kad jie žino kažką tokio, ko nežino gyvieji.

Visi eksperimento dalyviai tvirtino, kad aktyviai bendravo su mirusiaisiais. Tiesa, šiame bendravime pasireiškė gana įdomūs skirtumai. Vieni pasakojo, kad bendravo be žodžių, mintimis. Kiti teigė, kad girdėjo garsus. Kai kas aiškiai jautė kažkokį prisilietimą.

Sužinoję apie Moudžio eksperimentą, pas jį ėmė lankytis įvairūs žmonės. Daugelis jų iš tiesų pabuvojo tenai, kur norėjo, - kitame pasaulyje. O štai apie ketvirtadalis klientų pamatė visai ne tuos, kurių laukė. Įvyko tarsi realiame gyvenime: eini į tam tikrą vietą, žinodamas, kad N visuomet tenai būna, tačiau jo neaptinki. Užtat susitinki su tuo, ko netikėjai susitikti. Taip vyko ir Moudžio eksperimento dalyviams.

jie ilgai ruošiasi, mintyse repetuoja būsimą pokalbį... ir staiga susitikimas neįvyksta arba į jį ateina kažkas kitas. Gal taip yra dėl to, kad tas, kurį norėjome pamatyti, dar nėra pasiruošęs susitikimui? O gal yra kitos, nuo jo nepriklausančios priežastys? Gal visi šie faktai tik patvirtina, kad kitas pasaulis

- ne mūsų vaizduotės vaisius, kad jis gyvena savo gyvenimą ir, atrodo, mažai priklauso nuo mūsų sąmonės, valios ir norų?

Atlikti atradimai buvo iš tiesų nepaprasti. Susitikimas su dvasiomis ne visada vykdavo pačiame veidrodyje. Maždaug kas dešimtu atveju dvasia išeidavo iš jo. Eksperimento dalyviai dažnai pasakodavo, kad vaiduoklis prie jų prisiliesdavo arba buvo jaučiamas jo artumas. Tačiau buvo ir atvirkščiai - apie 10 % eksperimento dalyvių pasakojo, kad jie patys pateko į veidrodį ir ten vyko jų susitikimas su mirusiaisiais.

Viena moteris pasakojo: „Iš pradžių veidrodyje pamačiau spalvotas dėmeles ir mažas ryškias kibirkštis. Vaizdas veidrodyje išskydo, o po to viskas nušvito ryškia šviesa. Iš pradžių mačiau tolumoje peizažus ir įprastines gyvenimiškas scenas, o po to mano dėmesį patraukė takelis. Aš supratau, kad turiu juo eiti. Ir nuėjau, kaip pasirodė, ilgu koridoriumi, kol pamačiau tris moteris. Tai buvo mano senelė, teta Betė ir dar viena moteris, kurios aš nepažinau.

Teta Betė pasakė, kad tai yra mano prosenelė. Ji buvo visai jauna, todėl aš jos ir nepažinau - nuotraukose ji visada atrodė senutė. Viso susitikimo metu buvau tarsi pripildyta džiaugsmo, nes jos man papasakojo, kaip joms viskas gerai. Man tai buvo tikras palengvėjimas - aš daugiau nebejutau kaltės tetai.

Iš jų nugarų liejosi nuostabios šviesos srautai. Reikia pastebėti, kad mes neištarėme nė žodžio, tačiau žinojome, kiek daug norime viena kitai papasakoti. Aš jas mačiau iš arti, tačiau jutau, kad mus skiria nematomas barjeras, kuris neleidžia manęs arčiau prie giminaičių".

Moudis pats dalyvavo bandyme su veidrodiniais atspindžiais. Tyrinėtojui pasirodė senelės, kuri gyvenime buvo rūsti ir egoistiška, vaiduoklis. O štai jos fantomas buvo visiškai geranoriškas: „Reikėjo kažkiek laiko, gal mažiau minutės, kol atpažinau senelę iš mano tėvo pusės, kuri mirė prieš keletą metų. Atsimenu, kad pakėliau rankas prie veido ir šūktelėjau: „Senele!“ ...Aš jutau nuo jos sklindančią šilumą ir meilę, emocingumą ir rūpestį, tai buvo aukščiau už mano supratimą. Ji buvo linksmai nusiteikusi, aplink ją tvyrojo ramybė ir džiaugsmas".

Moudis apibendrino savo darbus „pasaulių susikirtime" - taip jis pavadino veidrodį: „Šis bandymas man leido tvirtai įsitikinti: tai, ką mes vadiname mirtimi, nėra gyvenimo pabaiga. Jeigu aš palaikysiu savo pasimatymą haliucinacija, tai turiu haliucinacija laikyti ir visą savo gyvenimą".

Daugelis mokslininkų yra įsitikinę, kad veidrodį, kaip ir kiekvieną daiktą, supa kažkoks nematomas laukas. Vieni veidrodžiai turi teigiamą energiją, kiti - neigiamą, ypač jeigu prieš tokius veidrodžius vykdavo barniai, prievarta ar net žmogžudystės. Jeigu veidrodžio paviršius atspindi akiai nematomus spindulius, tai reiškia, kad jis gali atspindėti ir subtilesnes energijas, pavyzdžiui, visą žmogaus jausmų ir emocijų gamą.