Veidrodis - laiko mašina?

Veidrodžiams priskiriama daugybė mistinių savybių. Teigiama, kad juose galima pamatyti praeitį ir ateitį, jie sugeria žmonių ir negyvų objektų energiją ir patys veidrodžiai – tai „langai“ į anapusinę realybę. Dėl šių prietarų atsirado paprotys uždengti veidrodžius namuose, kur yra numirėlis. Taip pat teigiama, kad sudužus veidrodžiui reikia laukti bėdos. Visa tai mistika. Bet ar taip jau viskas yra tiesa?

Pasirodo, jau seniai vykdomi moksliniai eksperimentai apie veidrodžių magiją (paranormal.lt).

„Veidrodinis kambarys“

Garsiosios knygos „Gyvenimas po gyvenimo“, kurioje nagrinėjamas pomirtinis sielos egzistavimas, autorius gydytojas psichiatras Raimondas Moudis daugiau nei 10 metų paskyrė „veidrodinės aiškiaregystės“ fenomeno tyrinėjimui. Moudį sudomino ne viena istorija, kai veidrodžiuose buvo matomi mirusių žmonių atvaizdai. Pasirodo, senovės Graikijoje netgi egzistavo taip vadinami psichomantumai, kur klientai galėjo pasikonsultuoti su savo mirusiais artimaisiais, kurių atvaizdas „pasirodydavo“ veidrodyje. Moudis nusprendė sukurti kažką panašaus į šią senovinę graikų įstaigą. Viršutiniame seno malūno Alabamoje aukšte profesorius įrengė „veidrodinį kambarį“, kurio langai buvo uždengti, o užuolaidos nuleistos. Kambaryje stovėjo kėdė. Ji buvo pastatyta priešais ant sienos tokiu kampu pritvirtintą didelį veidrodį, kad jame nesimatė savo atvaizdo. Veidrodyje atsispindėjo tik juoda aksominė užuolaida, kurios fone ir atsirasdavo reginiai.

Projekte dalyvavo įvairių profesijų žmonės - juristai, psichologai, medikai, studentai. Moudis savanorių paprašė iš anksto nusiteikti kontaktui su mirusiais artimaisiais. Tam buvo žiūrimos mirusio žmogaus nuotraukos, liečiami jam priklausę daiktai, buvo prisimenama apie jį. Vakare bandyme dalyvaujantis žmogus įžengdavo į „veidrodinį kambarį“, apšviestą labai silpna šviesa. Žmogus atsisėsdavo į kėdę ir atsipalaiduodavo, mintimis atsijungdamas nuo viso supančio pasaulio. Po to žmogus imdavo įdėmiai žiūrėti į veidrodį. Kaimyniniame kambaryje budėdavo asistentas, kuris turėjo ateiti į pagalbą, jei būtų kilusi kokia nenumatyta situacija. Po eksperimento su juo dalyviu būdavo ilgai kalbama. Pokalbio metu jis papasakodavo, ką per tą laiką pamatydavo ir pajusdavo.

Apie pusė savanorių teigė, kad veidrodyje jie matė savo mirusius artimuosius ir su jais bendravo. Beje, kai kurie žmonės matė ne tuos artimuosius, su kuriais norėjo „susitikti“, tačiau kitus žmones, su kuriais kažkada buvo kažkokių neužbaigtų reikalų.

Laikas, pasuktas atgal?

Su veidrodžiais susijusi ir galimybė keliauti laike. Žinomas rusų astrofizikas Kozyrevas Pulkovo observatorijoje atliko ne vieną bandymą, bandydamas sukurti įrenginius, perkeliančius objektus į praeitį. Jam pavyko užfiksuoti sekundės dalies nuokrypį kai kurias medžiagas tirpinant vandenyje, jei aplinkinė erdvė buvo ekranuota veidrodžiais.

Žmogaus bendrosios patologijos ir ekologijos instituto direktorius V.Kaz-načejevas irgi atliko ne vieną eksperimentą su Kozyrevo veidrodžiais. Savanoris kelioms valandoms būdavo patalpinamas į kamerą, kurios vidus buvo padengtas atspindinčiu ir truputį kreivu metaliniu paviršiumi. Bandyme dalyvavę žmonės po to pasakodavo, kad prieš jų akis šiuose veidrodžiuose, tarsi kino teatro ekrane, buvo matomos scenos iš praeities ar ateities, dažnai neturinčios jokio ryšio su kameroje sėdinčiu žmogumi. Eksperimento dalyviai detaliai atpasakodavo matytus įvykius, todėl negalima abejoti jų pasakojimų tikroviškumu.

Veidrodinė „aiškiaregystė"

2010-ais metais žurnale „Journal of Personality and Social Psychology“ buvo atspausdintas profesoriaus D.Bemo, JAV Kongreso mokslinio konsultanto straipsnis, kuriame jis aprašė savo atliktus tyrimus. Mokslininkas teigia, kad kiekvienas iš mūsų gali sugauti signalus iš ateities.

Eksperimento esmė buvo tokia. Prieš bandyme dalyvaujantį žmogų buvo pastatomas kompiuterio monitorius. Vaizdas jame buvo padalintas į dvi dalis, o kiekviena dalis uždengta nepermatoma užuolaidėle. Studentams reikėjo atspėti, kurioje monitoriaus pusėje yra paveikslėlis.

Tačiau tai nebuvo paprasčiausias spėjimo testas. Ekrane paveikslas pasirodydavo pagal atsitiktinių skaičių generatoriaus sukurtą seką. Tačiau tai buvo atliekama ne prieš tai, kai būdavo pasakomas atsakymas, o po jo.

Paaiškėjo, jei paveiksliukas buvo emociškai neutralus, tai teisingų ir neteisingų atsakymų buvo po 50% - taip, kaip teigia tikimybių teorija. Tačiau jei paveiksliukas turėjo emocinį charakterį, pavyzdžiui, su erotiniu turiniu, tai teisingų atsakymų buvo daugiau, nei neteisingų. O juk eksperimente dalyvavo žmonės be jokio polinkio ekstrasensorikai!

Ir dar viena detalė - teisingi atsakymai nuskambėdavo žymiai dažniau, jei kambaryje buvo veidrodžiai!

Būrimo paslaptis

Ne vienas yra girdėjęs, kad veidrodžių pagalba galima išburti ateitį. Dažniausiai tai daro jaunos merginos, norėdamos sužinoti savo busimąjį jaunikį. Vienas prieš kitą sustatomi du veidrodžiai, tarp jų pastatoma deganti žvakė, atsisėdama prie vieno veidrodžio ir žiūrima į tamsų koridorių. Ne vienas, dalyvavęs tokiame rituale, vėliau pasakojo, kad veidrodyje matė įvairius objektus.

Mokslo populiarintojas biologas V.Mezencevas savo parašytoje „Stebuklų enciklopedijoje“ vienareikšmiškai tvirtina - visi „veidrodiniai regėjimai“ yra ne kas kita, kaip paprasčiausios haliucinacijos.

Mokslininkas rašo: „Kaip paprastai vyksta būrimas? Mergina sulaukia vėlyvo vakaro ir lieka tamsiame kambaryje. Po to uždega žvakę ir atsisėda prie stalo. Bandydama nesujudėti, ji akylai žvelgia į veidrodį. Eina minutės, mergina palaipsniui nugrimzta į pusiau miego būseną. Ir būtent tada pasąmonėje gimsta įvairūs vaizdiniai. Patikrinti, ką būtent pamatė būrimo seanse dalyvaujanti mergina, nėra jokių galimybių“.

Vaizdai iš kitų matavimų

Kiek kitokias išvadas padarė Maskvos Lomonosovo vardo universiteto specialistai. Jie laboratorijoje įrengė „veidrodinį kabinetą“ ir tokiu būdu sukūrė aplinką, kuri paprastai būna, atliekant burtus veidrodžiais. Tokioje aplinkoje buvo piešiami paveikslai monotipijos būdu, t.y. ant lygaus paviršiaus be jokios tvarkos būdavo tepama įvairių spalvų dažai, po to ant jų uždedamas švarus popieriaus lapas. Jame lieka keisčiausių formų dėmės, kuriose kai kada galima pamatyti pažįstamus objektus.

Pasirodo, tokiu būdu „veidrodiniame kabinete“ atliktuose piešiniuose atpažįstamų žmonių, gyvūnų ir daiktų skaičius žymiai viršijo statistinį vidurkį! Buvo atvejų, kai popieriaus lape buvo užfiksuotos netgi dailininkų mintys.

Šį faktą netiesiogiai patvirtina taip vadinamas Kazimiro efektas, atrastas dar 1948-ais metais. Vokiečių fizikas teoretikas Henrikas Kazimiras, dirbdamas su koloidiniais tirpalais, išsiaiškino, kad tarp dviejų veidrodžių ar veidrodinio žiedo viduje (Kozyrevo veidrodžiai, apie kuriuos jau paminėta) pakinta gravitacijos rodiklis, o tai gali iškreipti erdvę ir laiką. Tai reiškia, kad esant „veidrodiniame kambaryje“, mes galime gauti informaciją iš kitų matavimų!