"Velnio biblija" ir šventojo Alberto pranašystės

Nedideliame Kutna Horos miestelyje Čekijoje stovi vienintelė tokia pasaulyje bažnyčia. Jos unikalumas yra tai, kad ji pastatyta ne iš akmenų ar plytų, o iš žmonių kaulų. Tyrinėtojai paskaičiavo, kad šviestuvas, kabantis palubėje, pagamintas iš 5 tūkstančių žmonių kaulų.

Po lubomis esančių girliandų gamybai reikėjo apie 10-ies tūkstančių žmonių kaulų, panašiai tiek pat žmonių kaulų buvo panaudota choro pakylos statybai. Šios šiurpios bažnyčios statybai buvo panaudoti žmonių, kurie mirė nuo maro epidemijos, Kutnoje įvykusios 1318-ais metais, kaulų. Liga šiame mieste kilo visiškai netikėtai, tarsi iš niekur. Ir įdomu tai, kad ji nepalietė kaimyninių miestelių gyventojų.

Kaip mano šią baisią ligą išgyvenę amžininkai, maras galėjo kilti dėl to, kad mieste buvo laikoma keista knyga, kurioje buvo pats seniausias ir pats didžiausias velnio atvaizdas iš visų esančių Žemėje. Ši knyga, kur tik ji atsidurdavo, atnešdavo nelaimes.

Knyga, kuri vadinama „Gigo kodeksu" (ankstesnis pavadinimas - „Velnio biblija“) yra 91 cm aukščio ir 22 cm storio. Po to, kai šiuolaikiniai tyrėjai ją aptiko Podlažicės miesto vienuolyne, buvo nuspręsta atlikti radioaktyviosios anglies analizę. Paaiškėjo, kad knyga buvo parašyta 1240-ais metais.

Iš veršio odos pagaminti lapai prirašyti ranka, vienodu nežinomo autoriaus braižu. Iš 640 lapų iki mūsų dienų išliko tik 624, kiti prarasti negrįžtamai. Dingusieji lapai buvo už didžiulio velnio piešinio. Lieka tik spėlioti apie tai, kas juose buvo rašoma.

Braižo ypatybės ir iliustracijų stilius rodo, kad visą kodeksą perrašė ir papuošė vienas žmogus. Padavime pasakojama, kad tai buvo vienuolis, įkalintas celėje dėl disciplinos pažeidimų, ir jis rankraštį užbaigė per vieną naktį, pasikvietęs į pagalbą velnią.

 Gulikas vertina, kad kodekso perrašymas galėjo trukti 20-30 metų, ir antrasis skaičius yra labiau tikėtinas. Jis remiasi tuo, kad vidutiniškai viduramžių raštininkas per dieną galėjo nukopijuoti apie 100 eilučių teksto. Tokiu būdu, dirbant be pertraukos po 6 valandas per dieną vien tik teksto perrašymas turėjo trukti mažiausiai 5 metus.

Atsižvelgiant į metų ir paros Dievo garbinimo apeigas, labai abejotina ar raštininkas galėjo dirbti ilgiau nei po 3 valandas per dieną. Turint mintyje tai, kad tekste yra daugybė papuošimų, didelių iliustracijų, sudėtingų inicialų, jo perrašymui vienuolis raštininkas turėjo sugaišti visą savo gyvenimą.

Raštininko vardas nežinomas. Istoriniuose šaltiniuose minimas kažkoks atsiskyrėlis vienuolis Germanas (lot. Hermanus monachus inclusus), ir ši aplinkybė susisieja su legenda apie kodeksą. Pagal kitą versiją raštininkas galėjo būti Sobislavas (Sobisslaus), šis vardas minimas 273-iame marginalijų lape esančioje maldoje Mergelei Marijai. Abi šios versijos yra visiškai neįrodomos.

Yra nuomonė, kad šioje knygoje buvo velnio pranašystės, iš kurių išliko tik paskutinės eilutės, kuriose teigiama, kad į Žemę ateis paties šėtono palaikomas tironas ir bandys užgrobti pasaulį, tačiau jam nepasiseks, nes sutrukdys šiaurės tautos.

Mokslininkai daro išvadą, kad šiuo tironu yra Adolfas Hitleris. Jis į Antrąjį pasaulinį karą įtraukė didžiąją žmonijos dalį. Jo siekiamas tikslas buvo pasaulinis viešpatavimas. Tačiau, kaip žinoma, šie planai nebuvo įgyvendinti. Šioje knygoje taip pat išliko ištrauka iš frazės, kurioje minima, kad Vokietijos valdovai tris kartus bandys užgrobti pasaulį.

Mokslininkus sudomino šioje ištraukoje esanti informacija, todėl buvo pradėtos frazės pradžios paieškos. Tam buvo perversti visi Čekijos ir artimiausių šalių archyvai. Pagaliau Kelno archyve buvo aptikta knyga „Orakulas" (dabartinis pavadinimas - „Alchemijos mįslės"), kurios autoriumi buvo viduramžių alchemikas Albertas fon Bolštedas, kurį amžininkai vadino Albertu Didžiuoju. Tai buvo tais laikais žinoma asmenybė, jis tapo pirmuoju filosofijos mokslų daktaru Vokietijoje.

Albertas Didysis knygą „Orakulas" parašė XIII amžiuje. Joje surašytos žmonijos istorijos pranašystės iki pat XXIV amžiaus. Beje, daugelis pranašysčių jau išsipildė. Vienoje tokioje pranašystėje mokslininkai aptiko frazę, kuri savo mintimi buvo labai panaši į tą, kuri buvo parašyta „Gigo kodekse".

Šios frazės esmė yra ta, kad per laiko tarpą, kuris truks 700 metų, Vokietija bus labai arti to, kad įsiviešpatautų pasaulyje. Prisiminus istoriją, iš tiesų, dar tolimame XVI amžiuje vokiečių imperatorius Karolis V bandė užgrobti visą Europą. Savo idėją Vokietijos valdovas bandė realizuoti taikiai - santuokomis tarp karūnuotųjų asmenybių. Jis sugebėjo suvienyti Vokietiją, Nyderlandus, Italiją ir Ispaniją. Toliau reikalai nesusiklostė taip, kaip buvo planuota, nes vokiečių aristokratai, nepatenkinti savo valdovo veiksmais, ėmė tarpusavyje kovoti pačioje Vokietijoje.

Kitas valdovas, pabandęs užkariauti pasaulį, buvo imperatorius Vilhelmas II. Jis sukurstė Pirmąjį pasaulinį karą, kuriame Vokietija patyrė pralaimėjimą. Ir galiausiai, Adolfas Hitleris, kurio planai žlugo Antrajame pasauliniame kare.

Alberto Didžiojo pranašystės pildosi ir mūsų dienomis. Dar XIII amžiuje, kai žmonija neturėjo jokių žinių apie elektrą, jis išpranašavo jos atradimą. Taip pat jis išpranašavo šaunamąjį ginklą, automobilius ir skraidančius aparatus, netgi robotus.

Pačius įdomiausius įvykius žmonijos istorijoje Albertas Didysis pranašauja XXIV amžiaus pabaigoje. Jis rašo, kad, praėjus tūkstančiui metų nuo jo palaidojimo, iš dangaus į Žemę nužengs angelai, kaip tai jau vyko prieš pasaulinį tvaną. Mokslininkai mano, kad šioje pranašystėje kalbama apie kontaktus su kitų planetų proto atstovais. Deja, kuo baigsis šie kontaktai, pranašas nespėjo parašyti.

Tai buvo jo paskutinė pranašystė, parašyta 1280-ais metais, likus kelioms dienoms iki jo mirties. Albertas Didysis buvo palaidotas Kelne, šventojo Andriaus šventykloje. 1932-ais metais Albertas Didysis buvo kanonizuotas ir paskelbtas šventuoju Albertu. Kiekvienais metais šimtai maldininkų atvyksta į Kelną, norėdami nusilenkti didžiojo viduramžių mokslininko galioms.

Dabartiniu metu „Velnio biblija" yra apsaugota neperšaunamu stiklu ir demonstruojama „Klementinum" galerijoje Prahoje. Nacionalinės kultūros lobis tik kartais vieši savo istorinėje gimtinėje. Per Trisdešimtmetį karą, 1649-ais metais, švedai knygą kaip trofėjų parsigabeno į Stokholmą. Ten ji ir turi grįžti. Tik Švedijos Karališkosios bibliotekos specialistai gali vartyti daug triukšmo sukėlusią knygą - prieš tai apsimovę pirštinėmis.