Žemutinių žemių pergalės

Kartais laike vyksta toks lemtingas įvykių sutapimas ar keisti istorijos posūkiai, kad lieka tiktai stebėtis. Per gana trumpą laiką atsiranda naujos valstybės, susikuria galingos prekybos kompanijos, nusistovi santykiai tarp žmonių, nugali kitoks žmonių požiūris į religiją, tikėjimą....

Įšsivadavimo pradžia

Įsivaizduokime XVI amžių Žemutinėse žemėse (taip verčiamas „Nyderlandų" pavadinimas). Tuo metu teritorija priklausė Ispanijai (kaip ir daugelis kitų tuo metu Europoje), tarp Nyderlandų gyventojų vis populiaresnis tampa protestantizmas. Beje, protestantizmo atmaina čia, ko gero, pati radikaliausia ir labiausiai nukreipta prieš popiežiaus valdžią - tai kalvinizmas. Kalvinas iš Ženevos tuo metu jau buvo pašalinęs ikonas ir statulas, kuriose buvo vaizduojami Kristus ir apaštalai. Jis teigė, kad visa tai yra tik

stabų garbinimas. Iš tiesų reikia melstis be šventikų, dirbti, turtėti - ir tokiu būdu būti ištikimu Dievui. Pragmatiškieji olandai iš karto pasigavo šias naujas tendencijas. Nieko keisto tame nėra, nes jų pikčiausi priešai ispanai liko pavydžiais katalikais. O dirbti ir užsidirbti - visai gera mintis.

Ispanijos karalystė - tuo metu tikra pasaulinė imperija - vis dar gabeno auksą ir sidabrą iš Amerikos, tačiau sausumoje ir jūroje sutiko naujus konkurentus: Angliją ir Prancūziją. Lyg to būtų maža, Nyderlanduose prasi-
dėjo sukilimas! Aštuoniasdešimties metų karas, kaip sakė patys olandai (1572-1648 metai), arba Nyderlandų buržuazinė revoliucija, kaip šiuos įvykius pavadino istorikai, prasidėjo nuo to, kad gezai (dvariškiai, sukilę prieš tironiją) į savo rankas paėmė Brilio miestą.

Sukilimo prieš ispanus vadovu tapo princas Vilhelmas I Oranietis, kuris dar buvo vadinamas Tyliuoju. Beje, Pietų Afrikoje tekanti Oranžinė upė buvo pavadinta ne dėl vandens spalvos, o taip ją pavadino olandų persikėlėliai Oraniečių dinastijos garbei.

Iš pradžių Ispanijos karalius Karolis V, o paskui ir jo sūnus Pilypas II metė visas jėgas, norėdami sutramdyti nepaklusniuosius protestantus, o svarbiausia - apdėti juos naujais mokesčiais. Visiškai suprantama, kad olandams tokie norai visiškai nepatiko. Niekas nenorėjo mokėti savo sūriu prakaitu uždirbtus pinigus kažkokiam hercogui Albai, atsiųstam į Nyderlandus nuslopinti maištą. Tačiau Ispanijos monarchai nenusileido. Štai pavyzdys: Utrechto mieste Karolis V pakeitė Meistrų gildijos tarybą, valdančią miestą, savo vietininku, kuris ėmė valdyti visą Utrechto provinciją. Be
to, už tų pačių olandų pinigus karalius pastatė didelę įtvirtintą Vredenburgo pilį krašto gyventojų neramumams malšinti. Aišku, tai tikrai olandams nepatiko. O Pilypas II, nekalbėjęs nei olandiškai, nei prancūziškai, dar labiau centralizavo valdžią, sustiprino protestantų persekiojimą ir padidino mokesčius. Po tokių veiksmų beliko laukti tik dar didesnio aistrų proveržio - prasidėjo tikra revoliucija, nukreipta prieš ispanų valdovus.

Karas karu, o progresas pagal tvarkaraštį

Šioje vietoje reikia padaryti nedidelį ekskursą į šalį. Iš pradžių olandai prieš ispanus kariavo tik dėl religinių ir ekonominių klausimų, tačiau palaipsniui, per 80 metų atkaklios kovos, jie pasiekė visišką Nyderlandų jungtinių šiaurinių provincijų nepriklausomybę.

Tuo metu XVII amžiaus viduryje pietines provincijas užėmė Prancūzija. Prie to prisidėjo ir garsusis kardinolas Rišeljė! Tačiau galutinė pertvarkymų ir naujos valstybės greito vystymosi sėkmė jau buvo nulemta -iš pietinių provincijų į išsilaisvinusias nuo priespaudos šiaurines provincijas patraukė patys protingiausi ir toli į priekį numatantys žmonės.

Prasidėjo moksliniai ir techniniai atradimai. Žiūronai, mikroskopai, padidinamieji stiklai nebebuvo retenybe. Tačiau svarbiausia - paplito akiniai, t.y. mūsų laikais visiškai įprasti prietaisai regėjimui pagerinti. Daugelis, kurie jau nedirbo, taip pat atsidūrė šių reikalų sūkuryje. Žmonės galėjo namuose ir

dirbtuvėse atlikti subtilius darbus. Šalyje, kalbant šiuolaikiniais terminais, darbo našumas nepaprastai išaugo. Kol vyko karas su Ispanija ir samdiniais, Olandija statė pažangius laivus, įsisavino užjūrio teritorijas, pradėjo prekiauti Afrikos vergais Amerikoje. Nyderlandai prekiavo prieskoniais iš Indijos ir Indonezijos, įsisavino kolonijas Brazilijoje, Šiaurės Amerikoje, Pietų Afrikoje ir Karibų regione. Nacija pergyveno ekonominį ir kultūrinį sužydėjimą.

Taip Aštuoniasdešimties metų karo metu Nyderlandai tapo pagrindiniu prekybos centru Šiaurės Europoje.
Visų šių pasiekimų dėka XVII amžius yra vadinamas „auksiniu Nyderlandų amžiumi“.

Pakantumas ir atvirumas

Bendruomenėje, priklausomoje nuo prekybos, laisvė ir pakantumas buvo pagrindiniai principai. Kadangi Nyderlandai faktiškai buvo respublika, tai valdė ne karalius, o turtingi ir aukštos kilmės miesto prekeiviai, vadinami regentais. Kiekvienas miestas ir provincija turėjo plačią autonomiją ir savus įstatymus.

Amsterdame jau XVII amžiuje apie 50% gyventojų buvo pirmos kartos imigrantai, gimę ne Nyderlanduose. Atsižvelgiant į antros ir trečios kartos imigrantų skaičių, taip pat persikėlėlius iš kaimo vietovės, galima teigti, kad tuo metu Amsterdamo gyventojų daugumą sudarė atvykėliai. Miestas, palyginus su kita Europos dalimi, buvo pakankamai turtingas. Jame buvo lengva rasti darbo. Į imigrantus buvo žiūrima pakančiai, nes jie buvo reikalingi ekonomikos vystymui. Nyderlandai taip pat priėmė daug pabėgėlių - protestantų iš Flamandijos ir Prancūzijos, žydų iš Portugalijos ir Vokietijos.

Siūbuojančios svarstyklės

Tačiau reikia grįžti į revoliucijos pradžią. Vilhelmas I Oranietis, likus metams iki to, kai 1567-ųjų metų rugpjūčio mėnesį hercogas Alba su dešimtimi tūkstančių karių ir samdinių įsiveržė į Briuselį, kreipėsi pagalbos į didžiausius Ispanijos priešus turkus, į Suleimaną Didįjį.

Gezai sakė: „Geriau turkai, nei popiežius! “ įdomiausia tai, kad Osmanų imperija padėjo krikščionims Europoje. Suleimanas netgi tvirtino, kad jis savo religiniu požiūriu yra artimas protestantams, nes „nesilanksto stabams, tiki vieną Dievą ir kovoja prieš Romos popiežių ir imperatorių".

Sėkmė šypsojosi tai ispanams, tai olandams. 1575-ais metais Ispanija paskelbė apie savo bankrotą. Samdiniams nebebuvo mokamas atlyginimas. 1576-ais metais galvažudžiai sukėlė maištą ir ėmė plėšti Antverpeną, žudydami jo gyventojus (žuvo apie 8 tūkstančiai žmonių). Olandų širdyse gimė noras
keršyti, tačiau nugalėti ispanus nebuvo taip lengva. Pilypas II paskelbė Vilhelmą I Oranietį už įstatymo ribų. 1584-ųjų metų liepos mėnesį ispanų agentas Baltazaras Žeraras trimis šūviais iš arti nužudė princą jo paties apartamentuose.

Tačiau 1587-ais metais Morisas Oranietis, Vilhelmo sūnus iš antrosios santuokos, buvo paskirtas naujai gimstančios šalies armijos vyriausiuoju vadu. Puikus karo vadas, strategas ir taktikas, jis pasiekė persilaužimą kare. Dabartinės Nyderlandų ribos susiformavo daugiausia Moriso Oraniečio pergalių dėka. Ispanai galėjo kovoti tik naujųjų Nyderlandų pasienio rajonuose, o tuo metu šalies viduje tęsėsi jau minėtas „aukso amžius“. 1602-ais metais buvo sukurta garsioji Ost Indijos kompanija, kuri dar labiau sustiprino šalies ekonominę galią.

Nuo 1609-ųjų iki 1621-ųjų metų Olandija džiaugėsi pasiektomis paliaubomis su Ispanija. Tačiau po to karo veiksmai atsinaujino. 1625-ais metais Morisas Oranietis mirė, jį pakeitė įbrolis Frederikas Henrichas. Jis irgi sėkmingai kovojo ne viename mūšyje. 1648 m. sausio 30 d. Miunsteryje buvo pasirašytas taikos susitarimas tarp Ispanijos ir Nyderlandų. Jėgų balansas Vakarų Europoje (tuo metu ėjo į pabaigą ir Trisdešimtmetis karas) sutapo su realiu jėgos paskirstymu. Olandijos Respublika buvo juridiškai pripažinta nepriklausoma valstybe ir išsaugojo savo teritorijas, užkariautas karo pabaigoje.