Gydytojas Rodžeris Liras ir jo ateivių implantų žmonių kūnuose atvejų tyrimai

1998 metų kovo mėnesį MUFON organizacijos leidžiamame leidinyje "UFO Journal" buvo išspausdintas didelis amerikiečio gydytojo Rodžerio Liro (Roger Leir, 1935-2014) straipsnis. Jame pirmą kartą taip plačiai ir detaliai buvo apžvelgta taip vadinamų ateivių implantų, paliktų žmonių kūnuose, problema. Šie implantai - tai mažyčiai davikliai ar švyturėliai, kuriuos žmonės, kurie teigė, jog buvo pagrobti ateivių, aptikdavo savo kūne. Viskas prasidėjo nuo to, kai 1995 metų vasarą labai garsus amerikiečių chirurgas Liras gavo registruotą laišką. Laiško siuntėjas buvo Derilas Simsas (Derrel Sims) - CŽV dirbantis mokslininkas tyrinėtojas. Simsas paprašė kvalifikuotai įvertinti pridedamą rentgeno nuotrauką ir nedelsiant pranešti rezultatus (paranormal.lt).

Liras dažnai sulaukdavo panašių kreipinių iš policijos ir FTB ir jis buvo įsitikinęs, kad ir šį karta tai bus nors ir sunkus, tačiau niekui neišsiskiriantis atvejis. Tačiau viskas pasirodė labai keista. Rentgeno nuotraukoje buvo matoma moters kairė pėda, kurios kauluose buvo keistos formos svetimkūnis. Liras neskubėjo daryti išvadų. Jis susisiekė su Simsu ir paprašė, kad galėtų pasikviesti pacientę pas save. Pokalbio metu gydytojas teiravosi moters, kada ji susilaužė koją ir kokiomis aplinkybėmis jos pėdoje atsirado pašalinis daiktas. Moteris Lirą įtikinėjo, jog kojos niekada nebuvo susilaužiusi, jai nebuvo daryta jokia operacija. Gydytojas jai pasiūlė pašalinti svetimkūnį, moteris sutiko. Moteriai buvo sukelta pilna nejautra, paskaičiuota trims valandoms - buvo manoma, kad tiek laiko truks operacija. Tačiau vos tik skalpeliu buvo prapjauti audiniai, užsnūdusi moteris atsisėdo ant operacinio stalo, būdama visiškai sąmoninga.

Liro asistentai moteriai suleido dar keletą ampulių stipriai veikiančių anestetikų, tačiau moteris niekaip negalėjo užmigti. Jos kūnas stipriai trūkčiojo, moteris siaubingai rėkė.

Daktaras Liras buvo priverstas tęsti operaciją praktiškai viską jaučiančiai moteriai, kurią tuo metu laikė keturi stiprūs sanitarai. Netrukus iš nelaimingosios pėdos buvo išimtas svetimkūnis. Vos tik Liras užsiuvo pjūvį, moteris iš karto nurimo ir užmigo.

Liras taip papasakojo knygoje apie šį atvejį: „Pažiūrėjus į šį daiktą (apie 1 cm ilgio), kurį pašalinau iš moters kojos, jis atrodė ovalo formos. Tačiau kai jį pasukau rankoje, jis pasidarė „T“ raidės formos. Kaip šis daiktas buvo pritvirtintas prie pėdos kaulų, kada ir kokiu tikslu - į tai tikrai negaliu atsakyti. Odoje nebuvo matyti nė mažiausio rando, liudijančio apie chirurginę intervenciją.

Visiškai aišku, kad tokios operacijos negalėjo atlikti nė vienas chirurgas. Tačiau kaip moters kojoje atsidūrė šis keistas „varžtelis“? Aš jį ištyriau mikroskopu. Daiktas buvo padengtas tamsios spalvos biologinės kilmės membrana. Pačiupinėjus membrana atrodė elastinga ir švelni tarsi šilkas. Aš pabandžiau įpjauti, tačiau netgi pats aštriausias skalpelis daikto paviršiuje nepaliko nė mažiausios žymės. Tolesni tyrimai parodė, kad daiktą, implantuotą į koją, sudarė daugybė miniatiūrinių „varžtelių“, kurie juvelyriškai tiksliai buvo įsukti ne tik į kaulus, kremzles, bet ir į nervų galūnes. Štai kodėl pacientė taip reagavo į pjūvį! Visos venos ir kaulų sujungimai buvo sumaišyti ir tarsi surinkti kitokiu būdu. Tarsi kažkoks apsigimęs piktadarys pažaidė su moters kaulais. Venos buvo rudo atspalvio. Visiškai nesuprantama, kodėl moteris niekada nesiskundė skausmais. Išimtą daiktą išsiunčiau į laboratoriją.

Štai kokie buvo gauti rezultatai: membrana (jos biologinės sudėties taip ir nepavyko ištirti) sudarė visumą su daikto metaline šerdimi ir pėdos kaulais. Pats daiktas negali būti tiksliai apibūdinamas, tai galima padaryti tik apytiksliai. Kiekvienas geometrinis „varžtelis“ apgaubtas stikliniu „gaubtu“, kurio neįmanoma sudaužyti. „T“ raidės vertikaliąją dalį sudarė nepaprasto atsparumo geležis - nežinomos kilmės ir nenusakomos spalvos. Raidės „T“ horizontalioji dalis skleidė elektros impulsus - panašu, kad ši dalis buvo elektros laidininkas. Šis daiktas sudarė harmoningą triadą - biologinės, elektroninės ir geležinės substancijos. Kartais daiktas imdavo vibruoti ir suktis aplink savo ašį, tačiau kas jį priversdavo taip daryti - visiškai neaišku. Kai pacientė pasveiko ir visiškai atsigavo (tai įvyko po trijų mėnesių, praleistų ligoninėje), ji prisipažino, kad po operacijos nustojo jausti nerimo jausmą, kuris jos anksčiau neapleisdavo: „Gydytojau, toks jausmas, tarsi jūs atjungėte mane nuo kažkokio didelio generatoriaus“.

Reikia paminėti, kad visus laboratorinius įrašus apie atliktą operaciją ir patį svetimkūnį Liras išsiuntė Derilui Simsui į CŽV. Po šio įvykio gydytojas labai susidomėjo šia problema ir paprašė, kad Simsas siųstų jam tirti ir kitus pacientus, kurie tvirtins, kad buvo pagrobti ateivių ir jiems buvo atliktos kažkokios chirurginės manipuliacijos. Į daktarą kreipėsi daugiau kaip 200 žmonių. Visiems jiems Liras pats atliko rentgenologinį tyrimą. Nuotraukose aiškiai buvo matomi implantuoti nežinomos kilmės svetimkūniai: kakle, pečiuose, rankose, pirštuose, kojose ar pilve. Operuodamas šiuos žmones gydytojas pastebėjo reiškinius, panašius kaip pirmosios pacientės atveju - padidėjęs jautrumas, stiprus žmogaus organizmo ryšys su svetimkūniu, labai silpnas anestetikų poveikis.

Svarbi detalė: visi pacientai prisipažino, jog po to, kai jiems buvo pašalinti implantai, jie pajuto palengvėjimą, ramybę. Anksčiau jų neapleido nerimo jausmas, tarsi juos kažkas stebi, nepaaiškinamos psichologinės priklausomybės, baimė. Liras rašo:

„Visi pas mane apsilankę pacientai - gerbiami žmonės. Tarp jų buvo mokslininkų, literatų, darbininkų, tarnautojų. Įtarti, kad tokių skirtingų socialinių sluoksnių asmenys tarpusavyje susitarė, nėra jokio pagrindo. Juo labiau negalima teigti, kad išimti iš kūnų daiktai yra falsifikatas. Aš negaliu paaiškinti to, kas atsitiko. Apie visą tai parašiau savo ataskaitoje Derilui Simsui. Manau, kad pasaulyje gyvena daugybė žmonių, kurių kūnuose yra panašių implantų“.

Norėdamas pagrįsti savo žodžius, daktaras pateikia ištrauka iš vieno savo paciento, Pero Parinelio, pasakojimo. Vyrui nežemiškos kilmės svetimkūnis buvo pašalintas iš rankos piršto:

„Man buvo šešeri metai, tačiau šie įvykiai labai aiškiai išliko atmintyje. Vieną naktį atsibudau ir pajutau, kad mane nenumaldomai traukia į lauką. Išėjau į lauką, tarsi koks lunatikas. Visas kiemas buvo užlietas akinančia šviesa. Vienintelis dalykas, kurį spėjau pamatyti - šviesa sklido iš kažkokios rūką primenančios sferos, pakibusios virš miesto.

Staiga pajutau garsų sprogimą, jis beveik apkurtino mane, o po to pajutau, kaip mano ranką pervėrė įkaitusi adata. Skausmas buvo labai stiprus. Daugiau nieko nebeprisimenu. Ryte prasibudau savo lovoje, aš visas drebėjau, man buvo pakilusi temperatūra. Jaučiausi labai blogai. Ant paklodės matėsi kraujo paliktos dėmės. Tėvai iškvietė gydytoją, tačiau netrukus negalavimas išnyko pats savaime“.

Žinomas prancūzų mokslininkas Mišelis Granžė taip pasisako apie svetimkūnius žmonių organizmuose: „Svetimkūnių implantavimas į žmogaus organizmą — tai faktas, kurio negalima neįvertinti. Manau, žmonija pagaliau turi pati sau užduoti klausimą: ar žmogus tikrai yra gamtos evoliucijos rezultatas, ar jis pats ir jį supantis pasaulis nėra tik bandomoji medžiaga aukščiausioms civilizacijoms?“

Daktaras Rodžeris Liras apie savo darbą

Po šio tyrimo iki pat mirties 2014 metais daktaras Liras užsiėmė ateivių žmonių kūnuose paliktų implantų problema.

Štai kaip jis pats aprašo savo darbą:

„Daugybę kartų interneto komentaruose sulaukiau „kabinetinių“ mokslininkų, kurie neturi kuo užsiimti, išpuolių. Jų pastabas galima apibendrinti taip: „Tai, tikrai yra ne tai, ką mums pranešėte“. Mano atsakymas visada buvo toks pats: „Būkite malonūs ir medicinos ar patologijos literatūroje parodykite man analogiškų radinių aprašymus“.

Nepriklausomi moksliniai tyrimai kai kuriuos mūsų mokslinius konsultantus įtikino tuo, kad šie daiktai buvo pagaminti tikslingai ir labai tiksliai. Pačią paprasčiausią struktūros dalį galima palyginti su viena paprasčiausia ir seniausia žmonijai žinoma struktūra. Atsimenu, kaip vaikystėje, pasinaudodamas variniu žiedu, baterija, ausinėmis, nedideliu kristalu ir trupučiu vielos, galėjau priimti radijo programas. Taip, pačiu paprasčiausiu iš sukonstruotų prietaisų buvo kristalinis imtuvas.

Mūsų chirurgų brigada 1996 m. gegužės 18 d. atliko operacijas iš karto trims žmonėms - dviem moterims ir vyrui. Rentgeno nuotraukose buvo matyti, kad vyro apatinio žandikaulio kairėje pusėje yra kažkas, panašus į metalinį svetimkūnį. Kiekvienos moters kojoje buvo matyti tamsūs daiktai, taip pat nedideli randai, kurie atsirado kitą rytą po numanomo pagrobimo.

Buvo nuspręsta ne tik pašalinti giliausiai esančius daiktus, bet ir išpjauti odos pažeidimų vidinę dalį.

Vieną operaciją buvo galima atlikti, tik panaudojant hipnoanesteziją, nes pacientė buvo labai alergiška bet kokiems anestetikams.

Keletą dienų iki chirurginės operacijos Derilas užsiiminėjo su paciente, rengdamas ją hipnoanestazijai. Kai atėjo operacijų diena, mūsų vyriausias chirurgas nusistebėjo tuo, kad galėjo atlikti operaciją be jokių cheminių medžiagų panaudojimo. Per šias operacijas pavyko pašalinti vieną nedidelį trikampį daiktą, kuris buvo padengtas tamsiai pilka blizgančia membrana, ir du nedidelius šviesiai pilkus rutuliukus.

Dermatologas manė, kad nedidelis šviesiai pilkas rutuliukas buvo paprasčiausia kalcio sankaupa. Jis nusistebėjo, kai medžiagos analizė parodė daugybę kombinuotų elementų, apie kuriuos anksčiau nieko nebuvo žinoma, pritvirtintų prie odos. Be to, odos ligos istorija visiškai prieštarauja tokio tipo odos pažeidimų aprašymui, pateikiamam vadovėliuose.

Susidaro įspūdis, kad šių daiktų struktūra yra susijusi su kažkokios užduoties vykdymu. Koks tai tikslas - kol kas mes nenustatėme. Mes tikimės, kad tolimesni tyrimai leis atsakyti apie šių svetimkūnių funkcinę paskirtį.

Daugybė žmonių susidomėjo šių daiktų funkcijų tyrimu ar bandymu jas pagrįsti teoriškai. Tarp tų, kurie bendradarbiavo su mumis, buvo inžinierius elektronikas Robertas Bekvitas. Jis iškėlė hipotezę apie tai, kaip šie daiktai gali funkcionuoti. Jis rašo knygą apie savo tyrimus, susijusius su šiais svetimkūniais.

Daugybę kartų mūsų buvo prašoma pasakyti tai, ką mes manome apie šių daiktų funkcinę paskirtį. Aš manau, kad galima kelti įvairias hipotezes, tačiau jas tirti turi mokslininkai, kurie jas arba patvirtins, arba paneigs. Viena tokia hipotezė teigia, kad šių daiktų paskirtis - sekimo daviklis arba impulsinis siųstuvas. Jis kažkam leidžia aptikti savo objektą bet kurioje Žemės vietoje. Kita galima paskirtis - jie gali veikti kaip žmonių elgesio kontrolės įrenginiai. Mes žinome, kad žmonių, kurie buvo pagrobti ir sugrąžinti, elgsena kartais būna tokia, tarsi jie elgiasi kažkieno verčiami.

Aš manau, kad arčiau tiesos yra hipotezė, kuri teigia, kad šie implantai yra skirti stebėti užteršimo lygį ar netgi genetinius pokyčius kūne. Tai primena būdą, kurio pagalba mes stebime astronautus kosmose. Tik laikas, atkaklumas ir tyrimai leis rasti atsakymus į šiuos klausimus“.