Slaptas pono Delšou raštas

Šie paslaptingi oreiviai įveikė Žemės trauką mokslui nežinomų rožinių dujų pagalba. Kas jie - žmonės ar ateiviai iš kitų pasaulių? Kokios konstrukcijos buvo jų skraidantys aparatai? Kodėl nepaprasti faktai ir reiškiniai, kurių liudininkais buvo tūkstančiai žmonių tūkstančiai žmonių, dabar užmiršti? Pabandykime apie viską pakalbėti nuosekliai.

Mes įgyvensime Žiulio Verno pranašystes?

Iš pradžių tie žmonės, kurie girdėjo liudininkų pasakojimus, paprasčiausiai iš jų juokėsi ar nekreipė dėmesio. Visa tai nesunku paaiškinti - žmonės prisiskaitė Žiulio Verno knygų ir išsigalvojo kažkokius naujus skraidančius aparatus. Tačiau iš tiesų viskas buvo ne taip jau paprasta. Liudininkų, kurie XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje danguje matė paslaptingus objektus buvo tiek daug, kad tai paprasčiausiai ignoruoti nebebuvo galima. Anglijoje, JAV ir kitose šalyse danguje skraidė keisti aparatai - ne oro balionai, ne dirižabliai ir ne lėktuvai. Tai buvo tikrai keisti skraidantys aparatai -gremėzdiški, dažniausiai netaisyklingos kiaušinio formos. Naktimis jie danguje šviesdavo. Dienomis ant kai kurių aparatų buvo galima įžiūrėti propelerį.

Piemenys ir medkirčiai, indėnai ir kaubojai, kurie neskaitė ne tik Žiulio Verno, bet ir nė vienos kitos knygos, labai panašiai pasakojo apie skraidančius aparatus. Fantazija neapdovanoti žmonės mums paliko tūkstančius liudijimų apie paslaptingus XIX-XX amžių sandūros oreivius. Pavyzdžiui, Kalifornijoje nežinomi objektai gana dažnai skraidė nedideliame aukštyje. Gal būt ekipažams buvo sunku juos valdyti? O žemėje stovintys liudininkai gana dažnai iš skraidančių aparatų girdėdavo sklindančias kalbas, juoką, dainavimą... Reiškia, tai buvo ne ateiviai, o paprasti žmonės?

Vienas iš žinomiausių atvejų yra užfiksuotas JAV Oklendo mieste 1896-ųjų m. lapkričio 22 d. Vietinis laikraštis „Tribune“ rašė, kad virš miesto pasirodė „sparnuotas aparatas, panašus į cigarą“. Šimtai žmonių matė šį keistą objektą. Praeiviai tvirtino, kad iš jo sklido ryški šviesa, o pats aparatas keistai judėjo, siūbuodamas į šonus. Neužilgo aparatas apsisuko ir greitai nutolo bei išnyko danguje. Įdomu tai, kad po savaitės toks pats ar tas pats aparatas vėl pasirodė virš miesto. Šį kartą objektas nešvietė. Žiūrovai matė tik siluetą dangaus fone. Vietiniai inžinieriai apytikriai nustatė aparato dydį -apie 30 m ilgio, o skridimo greitis turėjo būti apie 20 km/h. Praėjus 20 minučių po pasirodymo virš miesto objektas pakilo vertikaliai ir dingo iš akių.

Panašus įvykis nutiko 1897-ųjų m. kovo 27 d. Tą dieną raudoną šviesą skleidžiantis aparatas praskrido virš Topiko miestelio Kanzase (JAV). Visą valandą jį stebėjo apie 200 žmonių, tarp kurių buvo valstijos gubernatorius. Jis vėliau vietiniam laikraščiui pareiškė: „Aš nežinau, kas tai buvo, bet tokie skraidantys aparatai galėtų išspręsti mūsų problemas su geležinkeliais!“

Visą mėnesį panašius skraidančius aparatus stebėjo 20-ies valstijų gyventojai. Oro laivai pasirodė danguje virš Kanzaso, Dalaso, Omahos. 1897-ųjų m. balandžio mėn. du objektai tūkstančių
žmonių akivaizdoje 6 valandas iš eilės suko ratus virš Čikagos. Reporteriams pavyko padaryti dvi nuotraukas, kurias šiuolaikiniai kriminalistai pripažino esant tikromis, o ne klastotėmis.

Keisti įvykiai Auroroje

Veiksmo vieta - nedidelis JAV miestelis Aurora. Veiksmo laikas - 1897-ųjų m. balandžio 19 d. 6 val. ryte. Būtent tuo laiku sudužo vienas iš aprašytųjų oro aparatų... Apie tai buvo išspausdintas reportažas vietiniame laikraštyje „The Morning News“. Reporteris Erikas Heidonas rašė: „Anksti ryte atsikėlę Auroros gyventojai buvo nepaprastai nustebę, kai pamatė danguje virš miesto pasirodžiusį sidabro spalvos laivą be burių. Jis judėjo į šiaurę, tačiau žymiai mažesniame aukštyje, nei tokie patys aparatai, pasirodę virš kitų JAV miestų. Greičiausiai, iš rikiuotės buvo išėję kažkokie mechanizmai, nes aparatas leidosi vis žemyn ir žemyn. Jis praskrido miesto aikštę, o šiaurinėje miesto dalyje atsitrenkė į vėjo malūną, kuris priklausė miesto teisėjui Prokteriui. Pasigirdo galingas sprogimas, laivas suskilo į gabalus. Sugriuvo ir malūnas bei šalia buvęs vandens rezervuaras. Skraidančiame aparate, greičiausiai, buvo tik vienas pilotas, nes buvo aptikti tik vienos būtybės sumaitoti palaikai. Daugelis miestiečių nusprendė, kad tai buvo ne šio pasaulio gyventojas. Pavyzdžiui, JAV armijos karininkas Tomas Vimsas iš netoliese esančio Fort Verto išsakė prielaidą, kad pilotas gali būti iš Marso.

Prie piloto buvo rasti popieriai, primarginti keistais hieroglifais. Iš paties skraidančio aparato praktiškai nieko nebeliko, todėl nebuvo galima įvertinti iš ko jis buvo pagamintas ir kieno dėka judėjo danguje. Vienintelis dalykas, kurį pavyko išsiaiškinti iš smulkių nuolaužų -skraidantis aparatas buvo pagamintas iš nežinomo metalo, primenančio aliuminio ir sidabro lydinį. Pats aparatas turėjo sverti keletą tonų. Piloto laidotuvės įvyks rytoj“.

Labai keista, tačiau ši naujiena nieko nesudomino. O šiomis dienomis, kai ufologai norėjo ištirti piloto kapą, Auroros miesto valdžios atstovai atsisakė duoti leidimą kasinėjimams. Oficiali priežastis buvo nurodyta ta, kad šalia yra palaidoti mirusieji nuo šiltinės, todėl pavojinga kasinėti, kad virusas vėl neišplistų... Auroros įvykio paslaptis neatskleista iki šių dienų.

Kiekvieną propelerį suka paslaptingos „NB“ dujos

Mūsų dienomis buvo iškelta nauja hipotezė, bandanti paaiškinti XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiaus pradžioje skraidančių aparatų pasirodymą danguje Europoje ir JAV. Ši versija susijusi su taip vadinamu Sonoro aeroklubu, kuris buvo įkurtas Sonoro miestelyje Kalifornijoje. Tiesa, tiesioginių įrodymų, kad šių įvykių liudininkai būtų teigę, jog matė skraidantį aparatą, pastatytą šiame klube, nėra.

Apie paslaptingą aeronautų bendriją, įkurtą XIX amžiuje JAV, pavyko sužinoti iš Čarlzo Delšou (Charles Dellschau) užrašų. Po jo mirties buvo aptiktas rankraštis, kuriame buvo aprašyti paslaptingi oro laivai, kuriuos vadino „aero“. Jie turėjo ratus kelionei sausuma, irklus plaukimui vandeniu ir variklius skridimui ore. Delšou paliktas rankraštis - užšifruoti užrašai apie aeroklubą kartu su keistomis iliustracijomis.

Delšou pasakoja apie slaptą draugiją, kuri veikė Sonoro mieste. Ją įkūrė grupė turtuolių, kurie užsiėmė skraidymo aparatų konstravimu, gamyba. Šiai slaptai mokslinei-techninei organizacijai vadovavo Piteris Menis. Jis sukūrė technologiją, kuri buvo panaudota skraidančių aparatų statyboje. Kaip teigia Delšou, Menis tik leido oreiviams pasinaudoti jo išradimu, tačiau neatskleidė jokių smulkmenų. Tai sukėlė kitų klubo narių nepasitenkinimą. Viskas baigėsi tuo, kad Menis buvo nužudytas. Kaip teigiama Delšou rankraštyje, žuvo ir kiti klubo nariai, kurie tapdavo pernelyg plepūs. Bendrija labai saugojo savo paslaptis.

Sonoro klubo skraidymo planai buvo sudaryti iki mažiausių smulkmenų. Buvo numatyta aprūpinti skraidančius aparatus prožektoriais, parašiutais ir surenkamais nusileidimo įrenginiais. Rankraštyje rašoma, kad klubo nariais buvo apie 60 žmonių. Buvo dedamos visos pastangos, kad bendrijos veikla išliktų paslaptimi visuomenėje. Netgi Delšou rankraštis buvo dalinai užšifruotas. Piniginių lėšų Sonoro klubas gaudavo iš dar paslaptingesnio šaltinio JAV rytuose, kuris vadinosi „Nyzma“. Kas slepiasi po šia
abreviatūra, nežinoma iki šių dienų. Kai kurie tyrinėtojai kelia fantastiškas idėjas apie nežemiškąjį protą, kuris su Sonoro klubo dalyviais dalinosi savo žiniomis.

Delšou rašė, kad keistuosius aparatus priversti judėti buvo galima tik su kažkokiomis dujomis, kurias vadino „NB“ ir kurios sugebėjo neutralizuoti gravitaciją. „NB“ dujas klubo nariai išgavo iš kažkokio žalios spalvos skysčio, kuris buvo maišomas su oru ir kitomis medžiagomis. Šių veiksmų pagalba buvo išgaunamos rožinės spalvos dujos, kurias ir naudojo skraidančių aparatų mechanizmai.

Delšou teigimu buvo pastatyti keli skraidantys aparatai, kurie buvo panaudoti pagal tiesioginę paskirtį. Vėliau šie aparatai buvo išardyti, ir tai buvo padaryta taip, kad nebūtų galima sužinoti jų veikimo principo. Visa tai įvyko po to, kai keletas klubo narių „ėmė per daug plepėti“ arba bandė organizacijos žinias panaudoti savo asmeniniams tikslams. Fiziškai sunaikinę „išdavikus“, likę klubo nariai XX amžiaus pradžioje nusprendė baigti bendrijos veiklą ir ją paleisti. Apie tolimesnį šių žmonių likimą nežinoma nieko.