Nuo Medičių iki Rotšildų. Sąmokslo teorija (2 dalis)

Šeimyniniai ryšiai

Rokfeleriai, Morganai, Rotšildai, Kunai, Loebai, Goldmanai, Melonai, Saksai, Diuponai, Lemanai... Tai bankininkų ir verslininkų, kurie savo šeimyninį kapitalą pradėjo kaupti dar XVII-XVIII amžiais, pavardės. Tuomet svarbiausiu dalyku jiems buvo klano psichologija: šeimyninis verslas, dinastinės santuokos. Kaip pavyzdį galima papasakoti didžiausio XIX amžiuje JAV banko Kuhn, Loeb & Co. istoriją.

Jį 1867 metais įkūrė Abramas Kunas ir Solomonas Loebas. Vadovaujant valdytojui Jakobui Šifui bankas sėkmingai investavo į labai perspektyvias amerikiečių bendroves, tarp kurių buvo „Western Union“ ir „Westinghouse“. Nuo 1907-ųjų iki 1912-ųjų metų Kuhn, Loeb & Co. Vienokiu ar kitokiu lygiu valdė akcijas, kurių bendra suma siekė 530 milijonų dolerių.

XX amžiaus 3-me dešimtmetyje bankui vadovavo kiti garsūs asmenys - Otas Kanas, Feliksas Varburgas, taip pat Benjaminas Butenvaizeris (beje, yra duomenų, kad būtent jie finansavo bolševikų revoliuciją Rusijoje. Atitinkamos britų žvalgybos ataskaitos pateiktos Henrio Vikhemo Stido knygoje „Po 30 metų, 1892-1922“). 1977 metais Kuhn, Loeb & Co. susijungė su Lehman Brothers bendrove, buvo sukurta Lehman Brothers, Inc. Dar po septynių metų buvo susijungta su American Express bendrove, kurią įkūrė Fargų ir Baterfildų šeimos.

Savo ruožtu, netgi nelabai įdėmus žvilgsnis į šių šeimų genealoginius ryšius atmeta bet kokias užuominas apie šių šeimų tarpusavio konkurenciją. Pavyzdžiui, Solomono Loebo dukra ištekėjo už Jakobo Šifo, o Feliksas Varburgas susituokė su Solomono Loebo anūke Nine. Benjaminas Butenvaizeris buvo susituokęs su Lehman Brothers bendrovės įkūrėjo Abramo Lemano anūke.

Nuošalyje nuo šios šeimos atsidūrė Rokfeleriai ir Morganai. Skirtingai nuo Kunų, Loebų ir kitų, į JAV atvykusių iš Europos, Rokfeleriai ir Morganai yra vietiniai amerikiečiai. Džonas Deividas Rokfeleris gimė Ričforde, o Džonas Pjerpontas Morganas - Bostone. Vienu metu sklido gandai, kad Rotšildai konkuruoja su Rokfeleriais. Tačiau šios kalbos nutilo po to, kai 2000 metais JPMorgan bendrovė, kontroliuojama N. M. Rothschild & Sons, buvo prijungta prie „Chase Manhattan“ -Deivido Rokfelerio kūrinio, ir buvo sukurtas hibridas „JPMorgan Chase“. Buvo sėkmingai apjungti dviejų šeimų interesai.

Rotšildai rūke

Apie Deivido Rokfelerio (mirė 2017 metais), kurio protėvis dar prieš šimtą metų tapo pirmuoju milijardieriumi, kišenės turinį galima buvo tik spėlioti. 1913 metais to paties protėvio, Džono Rokfelerio, turtas buvo vertinamas ne
mažiau kaip vienu milijardu dolerių (kitais duomenimis - net 6 milijardais). Įvertinant valiutos infliaciją ir palūkanų normas, tuometinis vienas milijardas dolerių dabar prilygsta 60 milijardų dolerių.

Kas liečia finansininką Natanielį Rotšildą, tai apie realų jo valdomų turtų dydį garsiai kalbėti tiesiog nepadoru. Pakanka pasakyti tik tiek, kad jo šeima jau apie 200 metų sėkmingai verčiasi bankų verslu. Keletą amžių jo protėviai augino kapitalą, rezgė intrigas, užmezgė santykius, tuokė vaikus. Ir visa tai dėl to, kad palikuonys - tas pat Deividas ar Natanas - išsaugotų ir padidintų šeimos turtus. Tikslių skaičių niekas negali pasakyti, tačiau visiškai tikėtina, jog bendras Rotšildų turtas šiandien vertinamas trilijonais dolerių.

Šiandien išsiaiškinti tikruosius stambios bendrovės ar banko savininkus - tai tas pas, kas rasti gyvatės pėdsakus ant akmens. „Daugelis žmonių netiki, kad valdo aktyvus, jeigu neturi nuosavybės dokumentų. Rokfeleriai žino, jog tai yra didelė klaida. Žymai patogiau turėti aktyvus tresto ar fondo, kuriuos kontroliuojate, nuosavybėje... Rezultatas yra tai, kad visuomenė neturi nė mažiausios galimybės įvertinti Rokfelerių turtą, jau nekalbant apie šios šeimos įtaką ir valdžią“, - rašo Haris Alenas knygoje „The Rockefeller File“. Tačiau kai kurias prielaidas iš žinomų faktų ir dokumentuose užfiksuotų istorijų galima padaryti. Pavyzdžiui, Rokfeleriai, Morganai, Kunai ir Loebai kontroliuoja „Citigroup“ finansinį konglomeratą, taip pat „JPMorgan Chase“ ir „ExxonMobil Corporation“.

Kalbant apie Rotšildus reikia pasakyti, jog jie užima ypatingą poziciją: turi savo dalį visų šeimų aktyvuose ir yra vieninteliai didžiausių bankų, visuomeninių fondų, investicinių bendrovių, vynuogynų, žemės sklypų, kasyklų savininkai. Jeigu paslaptis, supanti Rokfelerių šeimą, panaši į pilką dūmelį, tai nepramušama informacinė aureolė aplink Rotšildus - tirštas neperregimas rūkas. „Kategoriškai ir ryžtingai draudžiu atlikti teisminį ar visuomeninį mano palikimo aprašymą, bet kokį teisinį įsikišimą ir bet kokį mano turto dydžio paviešinimą“ - toks punktas buvo įrašytas XIX amžiaus pabaigoje mirusio prancūzų milijonieriaus Anzelmo de Rotšildo testamente. Rotšildų šeima žinoma ne tik bankininkais, jų tarpe yra žinomų mokslininkų, operos dainininkų, sodininkų, menotyrininkų.

Kam moka Federalinė Rezervų sistema

Turtingų Amerikos ir Europos klanų turtai neapsiriboja didelį pelną duodančių aktyvų turėjimu visame pasaulyje. Yra kai kas fundamentalaus, o tiksliau - JAV Federalinė rezervų sistema. Yra pasakojama, kad įkurti šią organizaciją XX amžiaus pradžioje sugalvojo ta pati bankininkų grupė - Morganai, Rokfeleriai, Kunai, Loebai, Goldmanai, Melonai, Saksai, Diuponai ir kiti. Pagrindinis susitikimas įvyko 1910 metų lapkričio pabaigoje Džono Morgano „medžioklės namelyje“ Džekilo saloje netoliese JAV rytinės pakrantės.

Įstatymo dėl Federalinio rezervo (Federal Reserve Act) lobizmu parlamente užsiėmė senatorius respublikonas Nelsonas Oldričas, Džono Rokfelerio uošvis. Pirmasis bandymas 1912 metais prastumti trokštamą dokumentą, pavadintą „Oldričo planu“, buvo nesėkmingas. Vėliau iš dokumento pavadinimo buvo pašalintas demokratus erzinusi respublikono Oldričo pavardė, jame atlikti keli nežymūs pakeitimai ir jis vėl buvo pateiktas svarstyti parlamente, tik šį kartą jau kaip demokratų iniciatyva. Tokiu būdu, po sudėtingų bankininkų manipuliacijų 1913 metais įstatymas apie Federalinį rezervą buvo ratifikuotas. Įdomu tai, kad balsavimas senate vyko gruodžio 23 dieną, t. y. Kalėdų išvakarėse, kai salėje senatorių buvo labai mažai.

Taip gimė Federalinė rezervų sistema, kuri su nedidelėmis išlygomis vykdo Centrinio banko funkcijas. Federalinės rezervų sistemos kapitalas yra privatus - akcijos. Šią korporaciją sudaro 12 federalinio rezervo bankų ir daugybė privačių bankų. Pastarieji yra Federalinės rezervų sistemos akcininkais ir gauna fiksuotas 6 proc. dydžio metines palūkanas už savo nario įnašus, nepriklausomai nuo Federalinio rezervo pajamų. Dabartiniu metu šioje struktūroje dalyvauja apie 38 procentai visų JAV teritorijoje veikiančių bankų ir kredito sąjungų (apie 5,6 tūkstančio juridinių asmenų). Federalinės rezervų sistemos akcijos nesuteikia valdymo teisės, jos negali būti parduodamos ar įkeičiamos. Be to, jų įsigijimas yra oficialus kiekvieno banko nario įsipareigojimas į jas įdėti sumą, sudarančią 3 proc. jų kapitalo. Pagrindinis banko nario privalumas - tai paskolos Federalinės rezervų sistemos bankuose.

Tai, kokioms struktūroms iš tiesų priklauso JAV Federalinės rezervų sistema, nežinoma niekam. Tik artimi draugiški ir šeimyniniai visų Federalinės rezervų sistemos vadovų ryšiai su Rotšildais ir Rokfeleriais, tai pat Federalinio rezervo įkūrimo istorija nurodo juos kaip tikruosius savininkus. Tačiau praėjusio amžiaus 8-ame dešimtmetyje per žurnalistą tyrėją Robą Kerbį į spaudą nutekėjo tam tikra informacija. Jis paskelbė organizacijų -Federalinės rezervų sistemos savininkų sąrašą. Beje, visi šie bankai jau seniai pasislėpė, susijungdami vieni su kitais. Visi, išskyrus vieną - Anglijos banką (Bank of England).

Štai Kerbio paskelbtas bankų sąrašas:

-  Rothschild Bank of London. Šiandien toks bankas nebeegzistuoja.

- Warburg Bank of Hamburg. Veikia kitu pavadinimu.

- Rothschild Bank of Berlin. Tokio banko nebėra.

- Lehman Brothers of New York. Bankrutavo 2008 metais.

- Lazard Brothers of Paris. Nėra tokios bendrovės.

- Kuhn Loeb Bank of New York. 1977 metais susiliejo su Lehman Brothers bendrove.

- Israel Moses Seif Banks of Italy. Nėra duomenų apie šį banką.

- Goldman Sachs of New York. Dabar veikia Goldman, Sachs Group Inc. vardu.

- Warburg Bank of Amsterdam. Nėra tokio banko.

- Chase Manhattan Bank of New York. Susijungė ir pervadintas į JP Morgan Chase.

Visų gyventojų ženklinimas

Iš vienos pusės, turtingos Amerikos šeimos egzistuoja ir klesti ištisus šimtmečius, iš kitos - valdydamos Federalinį rezervų fondą jos daro įtaką tiek pačioms JAV, tiek ir kitoms šalims, nes doleris vis dar išlieka pagrindine rezervine valiuta.

Be to, JAV vyriausybė, esant būtinybei, visada gali iš Federalinio rezervų fondo pasiskolinti, pavyzdžiui, kokius 5 trilijonus dolerių nedidelio masto pergalingam karui Artimuosiuose Rytuose, jeigu šalių interesai sutampa. JAV prezidentu tapus Bušui vyresniajam, ši priemonė naudota tiek dažnai, jog šiandien valstybės skola siekia 1,5 trilijono dolerių. Taip pat reikia pasakyti, kad JAV privačių asmenų ir korporacijų skola sudaro daugiau kaip 10 trilijonų dolerių, o bendra skolos suma artėja prie 13 trilijono dolerių, t. y. prie bendrojo vidaus produkto dydžio.

Dabartiniu metu viena didžiausių problemų yra JAV bankroto grėsmė arba dolerio hyperinflaicija, jeigu Federalinis rezervų fondas pradės didesniu tempu spausdinti popierius su prezidentų atvaizdais.

„Ko gero, visi supranta, kad priežastys, dėl kurių 2008 metais kilo krizė, niekur nedingo, todėl antrasis finansinės ekonominės stichijos smūgis yra neišvengiamas. Reikia pažymėti, kad valstybės ir korporacijos savo laisvas lėšas gerokai išsėmė... Lieka vienas scenarijus - valstybės bankrotas. Sąmoningas ir valdomas dolerio kurso kritimas“, - vienoje publikacijoje rašo analitinės grupės „Ateities konstravimas“ vadovas S. Peresleginas.

Kuo visa tai baigsis, lieka tik spėlioti. Pasaulis per pastaruosius du dešimtmečius pasikeitė iš esmės. Dar XX amžiaus 9-o dešimtmečio viduryje amerikiečiams pavyko priversti Japoniją susieti jeną su doleriu, kas buvo naudinga JAV, tačiau sukėlė depresiją Japonijoje. Šiandien reikia skaitytis su tiesiog ne dienomis, o valandomis stiprėjančia Kinija, kuri turi savo supratimą apie gėrį ir blogį.

Kinija jau rengiasi pretenduoti tam, kad juanis taptų rezervine valiuta Azijos valstybėse. Spaudoje nuolat pasirodo gandai apie naują amerikiečių valiutą amero (JAV, Kanada, Meksika). Ar galingosios šeimos pasirengusios pasidalinti su kaimynais savo valdžia spausdinimo staklėms? Prognozuojant šiuos dalykus bendražmogiškieji principai, greičiausiai, šiuo atveju nepritaikomi.

Apie kai kuriuos pačių įtakingiausių pasaulio žmonių planus tapo žinoma žurnalisto ir režisieriaus Arono Ruso dėka. Jis yra žinomas savo demaskuojančiais siužetais ir filmais apie Federalinę rezervų sistemą. Vienas didžiausią skandalą sukėlusių Ruso filmų vadinasi „Amerika - nuo laisvės link fašizmo“. 2007 metais režisierius interviu žurnalistui Aleksui Džonsonui pasakė keletą nerimą keliančių dalykų. Režisieriaus bičiulis Nikas Rokfeleris bandė jį „užverbuoti“ Jis netgi pasiūlė Ruso įstoti į elitinę organizaciją -Tarptautinių santykių tarybą, tačiau šis atsisakė. Ruso pasakojo, kad kartą Rokfeleriui uždavė klausimą: „Jūs valdote visus pasaulio pinigus, kurie jums reikalingi. Jūs turite pasaulyje visišką valdžią, kuri jums reikalinga. Kokia viso to prasmė, koks galutinis tikslas?“ Rokfeleris į tai atsakė: „Mūsų galutinis tikslas - pasiekti, kad visi žmonės būtų „žymėti“ (turėtų implantuotas mikroschemas). Tai leistų kontroliuoti visą visuomenę, o bankininkai ir elitas galėtų kontroliuoti pasaulį“. Rokfeleris netgi pažadėjo Ruso, jei šis prisijungs prie jų, kad jam bus implantuota išskirtinė mikroschema, kuri leis išvengti pernelyg didelės kontrolės. Pabaigai reikia pridurti: šis interviu įvyko 2007 metų sausio pabaigoje, o tų pačių metų vasarą Aronas Ruso mirė nuo onkologinės ligos.

Rokfeleriai: miltai kiauliena

Džonas Deividas Rokfeleris gimė 1839 metais Niujorko valstijoje. Jo tėvas Bilas buvo girtuoklis ir šarlatanas. Džonas nėjo tėvo pėdomis, būdamas 16-os metų amžiaus ėmė lankyti trijų mėnesių trukmės buhalterijos kursus ir po jų iškeliavo į Klivlendą. Ten pusę metų ieškojo darbo, kol gavo buhalterio padėjėjo darbą nedidelėje Hewitt & Tuttle bendrovėje. Kai Džonui buvo 18 metų, jis tapo vienu iš brokerių bendrovės Clark & Rockefeller steigėju ir neblogai užsidirbo iš JAV 1861-1865 metais vykusio pilietinio karo. Morisas Klarkas ir Džonas Rokfeleris tiekė armijai miltus, kiaulieną ir druską. Po karo Rokfeleris užčiuopė kitą aukso gyslą - kurą, kuris buvo gyvybiškai svarbus audringo industrinio vystymosi metu. 1865 metais jis už 72,5 tūkstančio dolerių pardavė savo dalį Clark & Rockefeller bendrovėje ir ėmė investuoti tik į naftos pramonę. 1870 metais buvo įkurta „ExxonMobil“ „močiutė“ - „Standard Oil“.

Rotšildai: Antikvariatas

Rotšildų klano įkūrėjas Amšelis Mozė Baueris, gimės Frankfurte, pradinį kapitalą XVIII amžiaus viduryje įsigijo tiesiog sąvartyne. Kaip pasakojama legendoje, Ašmelis po savo tėvo, smulkaus prekybininko mirties sąvartynuose ėmė ieškoti senovinių daiktų. Po to busimasis finansininkas jiems suteikdavo prekinę išvaizdą ir parduodavo aristokratams kolekcininkams. 1773 metais jis atidarė antikvariato parduotuvėlę ir Bauerio pavardę pakeitė į Rotšildą (taip vadinosi jo tėvo parduotuvėlė). Genialusis Amšelis visą savo surinktą antikvarinę kolekciją padovanojo princui Frydrichui Vilhelmui Gesen-Genau, už tai paprašęs tik suteikti jam oficialų karaliaus rūmų tiekėjo statusą. Po to Amšelis pradėjo banko verslą, padėdamas princui vykdyti spekuliacines operacijas.

Rotšildų sūnus Natanas siejamas su pačiu garsiausiu insaiderių (asmenų turinčių išskirtinį priėjimą prie informacijos) prekybos pavyzdžiu. 1818 metais apsukriojo Amšelio sūnus pasiuntė savo agentą į mūšio vietą prie Vaterlo ir pirmasis sužinojo apie Velingtono pergalę bei Napoleono pralaimėjimą. Londono biržoje Natanas suvaidino ištisą spektaklį, apsimesdamas, kad pradėjo pardavinėti akcijas. Kiti pasekė jo pavyzdžiu, o tuo metu Rotšildo agentai supirkinėjo nuvertėjusias Didžiosios Britanijos iždo akcijas.