Nuo Medičių iki Rotšildų. Sąmokslo teorija (1 dalis)

„Suteikite man teisę leisti ir kontroliuoti valsybės pinigus, ir man visiškai nerūpės, kas leidžia įstatymus!“ (Majeris Amšelis Rotšildas)

Medičiai, tapę Florencijos šlove ir per keletą amžių susigiminiavę su daugelio Europos šalių valdovais, savo karjerą pradėjo gana kukliai. Jie buvo kilę iš Mugelos, nedidelio kaimelio Toskanos šiaurėje. Iš pradžių jie buvo smulkūs žemės savininkai, o po to persikėlė į miestą, kur pradėjo užsiimti prekyba.

Nuo XIII amžiaus Medičiai tarp Florencijos turtingųjų gyventojų jau užėmė garbingą vietą ir turėjo šeimos herbą, kuris netrukus tapo garsus ir kurio aprašyme buvo tokie žodžiai: „Šeši rutuliai aukso lauke. Viršutinis žydras su trimis auksinėmis lelijomis, kiti penki - raudoni“

Riteriai ar vaistininkai?

Filipas de Kominas rašė: „Aš manau, kad Medičiai valdo didžiausius prekybos rūmus, kurie kada nors buvo pasaulyje“. Tačiau tai nebuvo tiesa, nes tuo metu Bardžių šeimos versle, nusidriekusiame iki pačių Rytų, darbavosi daugiau žmonių. Medičius iš kitų išskyrė tik grožybė ir prabanga.

Genealoginių medžių sudarinėtojai iš visų jėgų (suprantama, už solidų užmokestį) bandė įrodyti, kad garsioji Florencijos bankininkų šeima yra kilusi iš paladino Averardo de Medičio, kurį Karolis Didysis apdovanojo savo ginklu už tai, kad išvadavo šalį nuo milžino Mugelo. Į tai reikia žiūrėti su tam tikra atsargumo doze, nes paties paladino egzistavimas yra toks pat nepatikimas, kaip ir milžino Mugelo.

Labiausiai paplitusi nuomonė (tačiau taip pat neturinti įrodymų) yra ta, kad Medičiai kilo iš medikų, o greičiau, iš vaistininkų, o herbe esantys rutuliai yra ne kas kita, o piliulės nuo kosulio.

Politinės veiklos pradžia

Kad ir kaip būtų aiškinama Medičių herbe esančių rutulių kilmė, tačiau miesto nesutarimuose jie tapo šios giminės šalininkų simboliu. Nuo seno susiję su politiniu gyvenimu Toskanoje, Medičiai visą laiką palaikė liaudies partiją jos veikloje prieš turtuolius. Ši kilminga, progresyvi ir nesavanaudiška politika vos per keletą metų juos pavertė pačiais žymiausiais ir turtingiausiais Florencijos patricijais.

Pirmasis šeimos atstovas, vaidinęs svarbų vaidmenį miesto politiniame gyvenime, buvo Averardas (kituose šaltiniuose - Evraras), 1314 metais tapęs gonfalonieru, ir Salvestras, irgi gonfalonieras, kuris vadovavo liaudies sukilimams prieš Albicių šeimą ir už tai buvo ištremtas.

Pernelyg daug laiko užimtų netgi trumpas gerų darbų, kuriuos Medičių šeima atliko Florencijos labui, aprašymas. Jie pagarsėjo ir kariniuose žygiuose, ir politinėse kovose bei visuomet buvo ten, kur sprendžiami ne tik savi reikalai, bet ir miesto reikalai. Galiausiai Medičiai tapo savotišku sinonimu.

Labai anksti išplėtę savo banko veiklą visoje Europoje, sukurdami visą prekybos kontorų tinklą, jie tapo garsiausi tarp tų naujų kapitalistų klasės, kuri ėmė kilti virš iki tol valdžiusių patricijų Didžiuliai Medičių šeimos turtai ir santykiai, kuriuos palaikė su likusiu pasauliu, labai padėjo jiems užgrobti valdžią Florencijoje.

Pirmasis Holdingas

Ir toliau būdami liaudies sergėtojai nuo patricijų, šie kosmopolitiniai bankininkai, kurį laiką praleidę tremtyje, galiausiai ėmė vadovauti sinjorijai. 1421 metais Džiovanis Medičis užėmė gon-faloniero pareigas. Šis įžvalgus ir apsukrus politikas sugebėjo, pataisydamas miesto kadastrą, tapti naudingu savo žemiečiams, beje, nepamiršdamas ir savo pajamų. Būtent jis organizavo bankų tinklą, kurie tapo jo giminės galybės pagrindu.

Medičių veikla iš esmės skyrėsi nuo to, kuo užsiėmė Peruciai, Bardžiai ar Freskobaldžiai, nes teisiniu požiūriu jie neturėjo vieningos „bendrovės“. Medičiai valdė daugybę smulkių, teoriškai nepriklausomų bendrovių, su savo atskiromis buhalterijos knygomis ir savu kapitalu. Šiems „filialams“, įkurtiems visoje Europoje, vadovavo valdytojai, išrinkti akcininkų, nepriklausančių daugumos partijai. Šie pirmieji generaliniai direktoriai negaudavo fiksuoto atlyginimo, jų pajamos priklausydavo nuo banko pelno. Patys Medičiai, laikomi „pagrindiniais kompanionais“, valdė daugiau kaip 50 proc. akcijų, todėl jų šeima visada išliko didžiulės, tačiau tuo pačiu metu ir labai lanksčios įmonės savininkais.

Dinastijos stiprinimas

Tarp visų Džiovanio Medičio pasiekimų svarbu yra tai, kad jis paliko du sūnus, dar protingesnius už jį patį. Kozimas ir Lorencas tapo tikraisiais Medičių šeimos didybės kūrėjais. Jų dėka vaistininkų iš Mugelo palikuonys tapo garsiais žmonėmis visoje Europoje.

Kozimo palikuoniai buvo Nemuro ir Urbino hercogas Lorencas Puikusis, popiežiai Levas X ir Klemensas VII,
Florencijos hercogas Aleksandras ir Prancūzijos karalienė Kotryna Mediči.

Tarp Kozimo brolio Lorenco palikuonių buvo keletas didžiųjų Toskanos hercogų ir Prancūzijos karalienė Marija Mediči.

Diktatorius respublikonas

Kozimas (1389-1464) po savo tėvo mirties ėmė vadovauti visiems šeimos reikalams. Albiciai, kurių valdžią jis bandė nuversti, išvijo jį iš miesto, tačiau 1432 metais jis triumfališkai grįžo ir, išlaikydamas respublikai būdingą valdymo formą, iš tikrųjų įvedė savo diktatūrą. Nesutikdamas užimti jokių oficialių pareigų, jis visada padarydavo taip, kad valdžioje atsidurtų jam ištikimi žmonės. Tokiu būdu jo rankos visuomet likdavo laisvos, jis galėdavo bendrapiliečius apipilti dovanomis, tuo pačiu palaikydamas savo populiarumą. Apsuptas „Gimtinės tėvo“ aureolės, Kozimas tapo vienu iš didžiųjų Atgimimo epochos valdovu ir tapo pirmuoju mecenatu Medičių šeimoje.

Būtent jis, padvigubinęs atitekusį palikimą, visas savo pastangas nukreipė tam, kad paverstų Florenciją labiausiai prestižiniu Atgimimo epochos miestu. Jis pakvietė architektus ir dailininkus Brunaleskį, Mikelocą, Donatelą, Filipą Lipį, Benocą Gocolį. Jis apsupo save mokslininkais-humanistais, pavyzdžiui, Bruniu ir Marsilijumi Fočinu, kurį paskyrė savo sukurtos Platono akademijos Florencijoje vadovu.

Tironas humanistas

Kozimo anūkas Lorencas Medičis, vadintas Puikiuoju, buvo vienu garsiausiu Atgimimo epochos valdovu. Jis 1469 metais iš savo tėvo Pjetro Podagrikos paveldėjo „Principe dello State“ (Valstybės kunigaikščio) titulą, kas suteikė tam tikrą Medičių šeimos valdžios prieš sinjoriją teisėtumą. Tiesa, ši valdžia įsitvirtino gana sunkiai. Patricijai, vadovaujami Pacų ir palaikomi popiežiaus Siksto IV, parengė sąmokslą prieš Medičių tironiją, kuris baigėsi nesėkme, tačiau katedroje buvo nužudytas Lorenco brolis Džiulijanas. Po jo žūties prieš Lorencą susivienijo Neapolis ir Siena, kuriems pasipriešinti tikrai nebūtų pavykę, jei ne turkų antpuolis, sumaišęs Medičių priešininkams visas kortas. Šis išbandymas tik dar labiau išaukštino Lorencą Florencijos gyventojų akyse, ir nuo tos dienos jis jau tvirtai įdiegė Medičių valdžią.

Poetų ir dailininkų princas

Dabar, remdamasis savo senelio pavyzdžiu, jis savo turtus galėjo skirti meno, literatūros ir mokslų skatinimui. Pavertęs Florenciją milžiniška meno galerija, jis geriau nei bet kuris kitas įgyvendino savyje Atgimimo epochos valdovo idealą. Apsišvietęs meno gerbėjas ir dosnus humanistas Lorencas labiau rūpinosi globos reikalais, o ne prekyba ir finansais. Neskaičiuodamas išlaidų jis turėjo nuskurdinti visą šeimą. Tačiau labiausiai Lorencas Puikusis siekė politinės valdžios, ir, žinoma, jo nebuvo galima laikyti kapitalistu. Nepaisydamas finansinės galios ir prekybos, beveik visą savo turtą investavo į žemę ir dvarus. Nors buvo gimęs tam, kad vadovautų prekybos imperijai, Lorencas savo pasaulėžiūra priklausė viduramžių bendruomenei, kuri pasižymėjo griežta hierarchija ir išlaikė feodalinius papročius bei riterių idealus. Lorenco Medičio supratimu, suvereni dinastija buvo logiška žengimo . į valdžią pabaiga.

Bankininkas poetas

Lorencas Puikusis buvo ne tik mecenatas ir politikas, jis dar rašė eilėraščius. Jo kūrinius, pasižyminčius stiliaus aiškumu ir grakštumu, 1626 metais išlaido didysis hercogas Leopoldas.

Bankrotas

Lorenco aistra humanitariniams mokslams ir literatūrai tapo greito bendrovės nuopuolio priežastimi. Vienas po kito buvo uždaryti filialai: 1469 metais Venecijoje, 1478 metais Londone ir Briugėje, 1494 metais Milane.

Didybė ir nuopuolis

Norėdami vaidinti princus, Medičiai vertė Fortūną atsisukti į juos veidu, tačiau iki to meto jiems besišypsanti sėkmės deivė ėmė rodyti grimasas. 1494 metais, atvykus Karoliui VIII, Florencijos gyventojai sukilo prieš savo valdovus ir privertė Lorenco Puikiojo sūnų Pjerą palikti miestą. Tokiu būdu Florencijoje esantis bankas iš karto liko be vadovo. Medičių finansinė karjera baigėsi, nuo tos dienos su jais buvo galima skaitytis taip pat, kaip su įprastais gana įtakingais asmenimis. Lyderystė perėjo Prancūzijai, Europos mecenatams ir Romos aukštiesiems šventikams. Keletą kartų Medičiams pavyko vėl įsitvirtinti savo mieste, tačiau jie niekada netapo finansininkų dinastija, panašia į tokią, kurios po jų atsirado tik XIX amžiuje.

Savo galybės aukščiausiame taške jie pasirinko valdovų, kurių valdžia buvo aukštesnė ar bent jau lygi pinigų valdžiai, rolę.

Rotšildų pradžia

Kozimas mirė 1464 metais, o tai sutapo su Florencijos nuopuoliu: „Valdant Kozimui II (1609-1621) ir jo sūnui Ferdinandui II (1621-1670) prasidėjo Florencijos nuopuolis. Toskana beveik visiškai sulaukėjo. Ferdinando II sūnus Kozimas III (1670-1723) nesugebėjo sustabdyti Florencijos nuopuolio.
Jo sūnūs nesusilaukė palikuonių. Mirus Kozimo III seseriai Anai Marijai 1743 metais nutrūko Medičių dinastija“.

Bet kuri dinastija vieną dieną gali baigtis, nesulaukus palikuonių, tačiau tai negresia Rotšildams. Taip yra dėl to, kad Rotšildų finansinės imperijos įkūrėjas laikomas Majeris Amšelis Baueris. Jo tėvas Mozė keliavo po Rytų Europą ir užsiėmė būdinga to meto Europoje gyvenantiems žydams veikla: juvelyriniais dirbiniais ir lupikavimu. Pavargęs nuo klaidžiojimų jis nusprendė apsistoti tame mieste, kuriame gims pirmasis sūnus.

1743 metais Frankfurte prie Maino pasaulį išvydo Majeris Amšelis, o Mozė Baueris apsigyveno Frankfurto žydų gete, kur atidarė nuosavą verslą. Virš pastato durų bankininkas pakabino šeimos herbą - didelį raudoną skydą.

Tačiau šis faktai kelia tam tikras abejones. Pirma, užsiimti juvelyriniu verslu ir lupikavimu neįmanoma, būnant klajūnu. Įsivaizduokite savotišką taupomąjį banką, traukiamą dviejų arklių. Arba juvelyrą be instrumentų. Be to, kaip apsaugoti nuo plėšikų tokias brangenybes? Reiškia, Rotšildų dinastijos pradininkas iš principo negalėjo būti klajokliu, jis Frankfurte turėjo jau seniai gyventi.
Antra, atkreipkite dėmesį į du kartus paminėtus metus - 1743-ieji. Tai tiesiogiai rodo bankininkų Medičių tęstinumą ir tapimą Rotšildais, juo labiau, kad yra teigiama, jog ir pats Kozimas kilo iš kažkokio klajūno Bičio. Juo labiau, kad žydams labai patinka tiek numerologija,
tiek ir įvairios nepaaiškinamos paslaptys.

Žinoma, nurodyti metai gali būti ir nieko neįrodantis sutapimas, tačiau kur dingo didelės Medičių aukso atsargos ir kaip tarsi iš niekur atsirado Rotšildų kapitalas? Galima dar prisiminti, kad didžiulio palikimo savininkai visuomet ras būdą, kaip pratęsti savo giminę paveldėtojais. Medičiai, valdę 268 metus, staiga išnyko. O štai Rotšildai, kurių dinastijai 2011 metais suėjo taip pat 268 metai, tik stiprėja. Jie nesunaikinami, kaip kokia paskutinių Anglijos karalių šeima.

Ar atkreipėte dėmesį į žodžius „Toskana beveik visiškai sulaukėjo“? Kaip nesulaukės, jeigu žlugo visa pramonė ir prekyba, žmonės pamišo dėl sunkumų, o Medičių rūsiuose sukauptas auksas tapo bevertis, nes nebuvo jokios apyvartos.

O tuo metu į šiaurę nuo Alpių esančiose Vakarų Europos valstybėse prasidėjo toks pat mokslinis-techninis ir pramoninis pakilimas, kaip ir kažkada prie Viduržemio jūros. Ką jūs darytumėte Medičių vietoje? Žinoma, pakeistumėte pavardę ir pabandytumėte įsitvirtinti ten, kur popieriniai pinigai savo apyvarta sukuria gryną auksą.

Ar kada nors susimąstėte apie visiškai idiotišką ir vienintelį tokį Žemėje Šveicarijos fenomeną? Negi jums atrodo normalu, kad trys galingos Europos valstybės

- Prancūzija, Italija ir Vokietija

- visiškai savanoriškai, net ne-pareiškę jokių prieštaravimų, veltui atidavė dalį savo žemių kartu su gyventojais, kad įsikurtų nuo jų nepriklausoma Šveicarijos valstybė?

Būtent bankininkai Medičiai, iki paskutinio siūlo apiplėšę visą italų ir ispanų liaudį ir nustoję būti Romos popiežiais, įkūrė Šveicariją kaip vartus į tris pagrindines šalis. O tuomet iš tolo, iš Šveicarijos, reikėjo atsargiai parodyti auksą, kad į žaidimą būtų įtraukti popieriniai pinigai.

Tad pagrįstai galima teigti, kad ne po Rytų Europą klajojo Mozė Baueris, pakeliui užsiimdamas lupikavimu, o rengėsi iš Šveicarijos užgrobti bankus. Tam, kad sūnus Majeris Amšelis, Frankfurte tapęs Rotšildu, tarp 1763 ir 1812 metų į savo rankas perimtų Paryžiaus, Londono, Vienos, Neapolio ir, savaime suprantama, Frankfurto bankus.

Beje, perimti į savo rankas praktiškai visus Europos bankus visiškai nereikia būti genijais, o Rotšildai jais niekada ir nebuvo. Jie buvo tikri velniai, kuriems proto nereikia, o pakanka niekšiškumo, kurio dalimi yra karų organizavimas, nes jokia kita ūkinė veikla neatneša tokio pelno kaip karas. Ir dar geriau, kad šie karai būtų nenutrūkstami, - tuomet pelnas tekės nenutrūkstama srove.

Veiklos srityje Rusija

Anglija sunaikino Hanzos sąjungos ir Magdeburgo teisės vakarinę dalį, nepriklausomas mažas miestus-valstybes apjungdama į didesnes valstybes. Tai baigėsi tuo, kad iš niekur atsirado Frydrichas II Didysis. Tačiau buvo ir didesnė bei veiklesnė šios sąjungos dalis - Prūsija, Rytų Prūsija ir Švedija, kurios intensyviai veržėsi į rytus (iki Uralo ir toliau) bei pietus (iki Charkovo ir Askanija Novos). Visa tai reikėjo dezorganizuoti ir sunaikinti.

Būtent tam tikslui ir buvo reikalinga Didžioji Rusija, kurią sudarė tik Moskovija su savo baudžiavine santvarka. Netikėkite istorikais, kurie teigia, kad Naugardo respublika (faktiškai ne respublika, o atskirų miestų sąjunga, kurią sudarė Didysis Naugardas, Pskovas, Kotlasas, Didysis Ustiugas, Didžioji Permė, Archangelskas) priklausė Rusijai nuo Ivano Rūsčiojo laikų, - tai melas. Taip pat netikėkite tuo, kad Tatarstaną užkariavo taip pat Ivanas Rūstusis. Netgi Žemutinį

Naugardą ir Kasimovą kontroliavo totoriai, ir tai vyko kur kas vėliau, nei buvo „pavergta“ Kazanė. Visa tai vyko XVII ir XVIII amžių sandūroje, kai irgi tarsi iš niekur atsirado imperatorius Petras I.

Skandinavų ekspansijai į rytus priešinosi iš Irano kilusių Stroganovų ekspansija į vakarus. Kadangi skandinavus iš vakarų spaudė Kozimo Medičio „vaikai“ - Rotšildai, Stroganovai pasirodė stipresni už skandinavus ir priartėjo prie Baltosios ir Baltijos jūrų. Ir čia juos pasitiko Anglijoje įsikūrę Rotšildai. Jie suprato vienas kitą ir vienas iš Stroganovų, kurie visi nemažai laiko praleido Anglijoje ir ten gavo išsilavinimą, tapo Petru I.

Būtent už Rotšildų pinigus, kurie jiems grįžo šimteriopai, buvusiose Didžiojo Naugardo valdose buvo įkurta Petro I imperija, kaip nepriklausoma Moskovijos kaimynė. Taigi, iki Jekaterinos II jokios Rusijos iš viso nebuvo.

Rotšildai, ; Petro I imperiją pasiuntę daugybę užsieniečių, Moskoviją visiškai atkirto nuo civilizacijos ir privertė ją paklusti Peterburgo valiai. Ir tai įvyko be jokių karų. Tiesa, teko surengti tam tikras manipuliacijas su Petro paveldėtojais - netinkančius sunaikinti, tinkančius parinkti, tik ne Peterburge, o Londone. Pagaliau buvo parinkta Jekaterina II, tiesa, ne tiek ji pati, kiek jos patarėjai. Prasidėjo visiškai naujas etapas, tiesiog neįtikėtinas.

Iki Jekaterinos II Rusija neturėjo ne tik Vidurio ir Pietų Uralo, neturėjo netgi savo artimiausių apylinkių, o štai po Jekaterinos gubernijų skaičius išaugo tris kartus, jos siekė netgi Ramųjį vandenyną. Ir visa tai įvyko, neskaidant
anksčiau egzistavusias į smulkesnes dalis. Tikras fenomenas.

Ir dar vienas fenomenas. Pagrindiniu krovinių gabentojų Volgos upe buvo Rotšildai. Apie 80 procentų geologinių paieškų ir Rusijos Sibiro bei Pietų Uralo kartografavimo darbų atliko užsieniečiai. O juos labiausiai domino auksas ir sidabras. Neatsitiktinai beveik visos prie Lenos upės esančios aukso kasyklos iki 1917 metų priklausė anglų bendrovėms.

Sukūrus Rusiją buvo ne tik užbaigti reikalai su Hanzos sąjungos rytine dalimi. Rusija pagal iš Londono gautas komandas ėmė atsverti Prancūziją, Vokietiją ir Austriją, tačiau pačiai Rusijai peržengti ribos nebuvo leidžiama, pavyzdžiui, Bosforo sąsiaurio. Kartą, kai Nikolajus I ėmė stipriai prieštarauti, vos nebuvo okupuotas Peterburgas. Vos tik atsirasdavo netinkamas caras (Petras III, Pavelas I, Aleksandras I, Nikolajus I), jie iš karto būdavo pašalinami, ir visada tokiu pačiu būdu.

„Suteikite man teisę leisti ir kontroliuoti valstybės pinigus, ir man visiškai nerūpės, kas leidžia įstatymus!“ - šią frazę dar XIX amžiaus pradžioje ištarė Majeris Amšelis Rotšildas. Jo palikuonys sąžiningai įvykdė prosenelio pageidavimą.

Versija apie tai, kad Rotšildų klano vadovaujama šeimų grupė tiesiogiai veikia pasaulio rinkas, buvo pavadinta sąmokslo teorija. Džordžas Entinas, parašęs knygą „Sąmokslo teorijos ir konspiratyvinis mentalitetas“, teigia, kad sąmokslo teorija - tai yra „bandymas paaiškinti atskirą įvykį ar įvykių seką kaip sąmokslo rezultatą, t. 11 j|^. y. nedidelės ir slaptai veikiančios žmonių grupės veiklos, nukreiptos tam, kad būtų sąmoningai valdomi vieni ar kiti istoriniai įvykiai, rezultatus“. Tai reiškia, kad pagal šią teoriją yra kažkokia paslaptis ir konspiracija. Tačiau ir be jokios paslapties yra aišku, kad turtingiausi pasaulio žmonės turi daugiau galimybių už kitus žmones. „Sąmokslo teorijos neturi jokio pagrindo. Viską bandyti paaiškinti sąmokslais - tai persekiojimo manija, visiškas liaudies žeminimas. Tačiau tuo pačiu tai nereiškia, kad finansiniai sluoksniai neturi jokios įtakos pasauliniams įvykiams“, - Nacionalinės strategijos tarybos pirmininkas Josifas Diskinas.