Prezidentai prieš bankininkus

Šiuolaikinėje amerikiečių visuomenėje nepriimta prisiminti, kad prezidentai Tomas Džefersonas, Džeimsas Medisonas ir ypač Endrius Džeksonas perspėjo Amerikos gyventojus: respublikai ir Konstitucijai iškilo pavojus! Finansininkų klanas be jokių skrupulų kišasi į valstybės politiką, norėdamas gauti monopoliją pinigų emisijai (emisija - tai toks pinigų leidimo į apyvartą būdas, kai apyvartoje padidėja bendra piniginė masė, tačiau tai iššaukia infliaciją ir realų žmonių gyvenimo pablogėjimą).

Pirmoji priešprieša

Vienas iš JAV įkūrėjų, Tomas Džefersonas, bankinę privačių asmenų monopoliją laikė didžiausiu pavojumi respublikos egzistavimui. Štai ką rašė šiuo klausimu: „Jeigu amerikiečių liaudis kada nors leis bankininkams kontroliuoti savo valiutos emisiją, tai iš pradžių infliacijos, o po to defliacijos pagalba bankai ir korporacijos, kurie susikurs aplink bankus, perims visą turtą iš žmonių, jų vaikai pasidarys neprižiūrimi žemyne, kurį apgyvendino jų tėvai. Teisė leisti pinigus turi būti atimta iš bankų ir sugrąžinta Kongresui bei liaudžiai, kuriai ir priklauso šie pinigai. Aš nuoširdžiai manau, kad bankų institucijos yra kur kas pavojingesnės laisvei, nei reguliarios armijos".

Savo ruožtu Aleksandras Hamiltonas, pirmasis JAV finansų ministras, 1790 m. gruodžio mėnesį Atstovų rūmams pateikė svarstyti įstatymo projektą, kuriuo buvo siūloma suteikti koncesiją privačiam Jungtinių Valstybių Bankui. Tokiu būdu buvo įtvirtinta pirmoji privati piniginė monopolija JAV istorijoje. Tai buvo dabartinės Federalinės rezervų sistemos pirmtakė. Hamiltono pasiūlymas dėl nacionalinio banko buvo ne kas kita, kaip galimybė Kongresui suteikti teisę privilegijuotai mažumai į privačią monopoliją. Jungtinių Valstijų Bankas gavo išskirtines teises spausdinti pinigus, jis buvo atleistas nuo mokesčių, o pati JAC vyriausybė buvo atsakinga už šio banko veiklą ir skolas.

1811-ais metais baigėsi koncesijos su Pirmuoju Banku galiojimo laikas, Kongresas atsisakė pratęsti susitarimą, kaip prieštaraujantį Konstitucijai. Tačiau po metų Europoje prasidėjęs karas suteikė galimybę banko šalininkams pateikti naują pasiūlymą: atseit, labai bloga ekonominė padėtis, susidariusi dėl karo, reikalauja finansinio pastiprinimo naujo nacionalinio banko pavidalu. Galiausiai bankininkams pavyko paveikti Atstovų rūmus, todėl Senatas buvo priverstas priimti įstatymą, kuris leido įsteigti Antrąjį JAV Banką. Šį įstatymą savo parašu 1816 m. balandžio 10 d. patvirtino Džeimsas Medisonas.

Kietas riešutėlis

Tačiau politikų valdžia visiškai nesiruošė pasiduoti bankininkų spaudimui. Ypač stipri priešprieša kilo tarp bankininkų ir prezidento Endriaus Džeksono. 1832-ais metais Kongresas Antrajam JAV Bankui pratęsė koncesijos sutartį, tačiau prezidentas Džeksonas vetavo šį nutarimą, palydėdamas šį veiksmą emocionaliu pranešimu, kuris ir dabartiniu metu kelia didelį susidomėjimą tiems žmonėms, kurie nėra abejingi Amerikos istorijai. Kai kurie tyrinėtojai šį laišką vadina „pedantišku, demagogišku ir persmelktu veidmainystės“. Iš tikrųjų, kaip rašo garsus amerikiečių sąmokslo teorijų šalininkas Entonis Satonas, Endriaus Džeksono baiminimasis ir išvados buvo pranašiškos amerikiečių tautai.

Dar savo inauguracinėje kalboje 1832-ųjų metų sausio mėnesį Džeksonas išreiškė savo nuomonę apie Banką ir koncesijos sutarties pratęsimą: „Sutartis su Jungtinių Valstijų Banku baigiasi 1836-ais metais. Labai tikėtina, kad akcininkai kreipsis su prašymu pratęsti šių privilegijų veikimą. Negaliu daryti tokio žingsnio, norėdamas išvengti pavojų, kuriuos kelia paskubomis priimtas įstatymas, liečiantis pagrindinius principus ir slaptus finansinius interesus. Aš nesiryšiu šiam žingsniui, atsižvelgdamas į rinkėjus ir partijas, suinteresuotus pernelyg skubotu dokumento perdavimu vykdomosios valdžios ir liaudies peržiūrai.

Šio įstatymo atitikimas Konstitucijai yra labai abejotinas, nes įstatymas akcininkams suteikia ypatingas privilegijas, galinčias turėti pavojingų pasekmių. Šio įstatymo tikslingumu abejoja dauguma mūsų valstybės piliečių. Reikia manyti, kad niekas nepaneigs to fakto, kad šis įstatymas nepasiekė kilnaus tikslo - įvesti vieningą ir stiprią valiutą visoje šalyje".

Praėjus metams svarstymų dėl koncesijos su Jungtinių Valstijų Banku metu kilo konfliktas tarp prezidento Endriaus Džeksono ir finansų ministro Viljamo Dvaino. Džeksonas reikalavo iš JAV Banko, priklausančio privatiems asmenims, išimti visus valstybinius depozitus. Dvainas priešinosi šiai prezidento iniciatyvai. Vis tik prezidentas sugebėjo apginti savo požiūrį, finansų ministrui teko atsistatydinti.

1833 m. birželio 26 d. buvo paskelbtas Endriaus Džeksono laiškas tautai, kuriame prezidentas smulkiau išdėstė savo reikalavimus. Valstybinių depozitų saugojimui jis pasiūlė kiekviename mieste pasirinkti po banką, pageidautina, kad tai būtų valstybinis bankas, turintis gerą reputaciją.

Tačiau Kongresas vėl pasiūlė pratęsti koncesiją su JAV Banku. J tai Džeksonas atsakė dar vienu veto, padarydamas dar drąsesnį pareiškimą: „Banko pareiga - veikti taip, kad būtų daromas kuo mažesnis spaudimas pinigų rinkai".

Galiausiai prezidentas nusprendė nutraukti visus ryšius tarp valstybės ir Banko: „Jungtinių Valstijų Bankas turi didžiulius įgaliojimus ir dės visas pastangas išstumti valstybinius bankus, ypač tuos, kuriuos vyriausybė gali pasirinkti piniginėms lėšoms saugoti. Visa tai sukels nepriteklius ir skurdą visose Jungtinėse Valstijose".

Pranašiškas pranešimas

1837 m. kovo 4 d. paskutinis prezidento Endriaus Džeksono pranešimas amerikiečių tautai buvo pranašiškas. Jis atvirai perspėjo Jungtinių Valstijų piliečius apie pavojus, gręsiančius jų laisvėms ir gerovei (tai buvo paskutinysis JAV prezidentas, kuris turėjo tokią prabangą būti nepriklausomu nuo galingo finansinio elito).

Viename iš savo darbų Satonas pateikia ištrauką iš šio pranešimo: „Jungtinių Valstijų Bankas vykdė tikrą karą prieš savo tautą, norėdamas ją priversti paklusti savo reikalavimams. Sumaištis, apėmusi ir sujaudinusi tada visą šalį, negali būti pamiršta. Žiauri ir negailestinga kova, kuri vyko su ištisais miestais ir kaimais, nuskurdinti žmonės. Nerūpestingo klestėjimo paveikslas, kurį pakeitė miglos ir bejėgystės pasaulis, turi visiems laikams išlikti amerikiečių tautos atmintyje.

Jeigu tokios privilegijos bankui suteiktos taikos metu, tai kokios jos bus karo atveju? Tik laisvų Jungtinių Valstybių piliečių nacija galėtų nugalėti šioje kovoje. Jeigu jūs nekovotumėte, vyriausybė galėtų pereiti iš daugumos mažumai. Ir ši organizuota finansinė klika, pasiremdama slaptu susitarimu, diktuotų savo sąlygas aukštas pareigas užimantiems tarnautojams. Ir, atsižvelgdama į savo poreikius, mūsų šalį stumtų į karą arba taiką“.

Pergalingas bankininkų žygis?

Po to, kai prezidentas Endrius Džeksonas atsistatydino, bankininkai vėl perėjo į kontrpuolimą. Tačiau visiškai susigrąžinti prarastas pozicijas jiems ilgai nepavyko. Ketvirtį amžiaus truko taip vadinama laisvųjų bankų era, kurią pakeitė nacionalinių bankų viešpatavimas. Paskutiniajame XIX amžiaus ketvirtyje JAV ekonomika patyrė kelias finansines krizes. 1907-ais metais kilo eilinė panika. Būtent ji ir tapo atraminiu tašku Federalinės rezervų sistemos sukūrimui. Po trijų metų geriausieji JAV finansininkai susitiko Džekilo saloje, kur parengė kompromisinį pasiūlymą dėl busimojo centrinio banko struktūros ir funkcijų. Numatyta schema buvo pateikta svarstyti Kongresui.

1912-ais metais stambiausi JAV bankininkai į prezidento postą prastume žinomą istoriką, emocingą profesorių ir aršų protestantą Vudrą Vilsoną. Pagrindiniu rinkiminės kampanijos rėmėju buvo Niujorko finansininkas Bernardas Baruchas, kurį palaikė Jakovas Šifas, Morganai, Varburgai ir kiti bankinio pasaulio „rykliai". Vudras Vilsonas, įsiskolinęs Volstrytui, po metų pasirašė įstatymą apie Federalinės rezervų sistemos sukūrimą. Bankininkų siekiai buvo labai platūs - jie norėjo visiškai apsieiti be valstybės dalyvavimo, tačiau visiškai įgyvendinti šių norų nepavyko. Tačiau tai nesutrukdė amerikiečių finansininkams pralobti iš dviejų pasaulinių karų, o dabartiniu metu JAV armiją paversti vienu iš instrumentų valiutų biržoje. Prezidentas Džeksonas buvo teisus.

Žurnalas "Mįslės ir faktai" №02 2017