Prieš Žemės trauką

Levitacija - žmogaus sugebėjimas sklęsti virš žemės - seniai neduoda ramybės filosofams ir mokslininkams, kurie tiria fenomenus, nepripažįstamus oficialiojo mokslo. Nagrinėjant surinktus faktus buvo pastebėta, kad yra tarsi dvi levitacijos rūšys. Vienu atveju žmogui reikalingos kažkokios ypatingos sąlygos, kad jis pakiltų į orą siejamas su meditacija, muzika, intensyviu elektromagnetiniu lauku ir kitais reiškiniais. Tačiau yra ir kitokia levitacija - tai sugebėjimas, gautas gimstant (paranormal.lt).

Ir mama mokėjo skraidyti...

„Kai šalia nieko nėra, - pasakoja jauna Kijevo gyventoja Sofija Dacenko, - mintyse įsivaizduoju, kad esu paukštis. Išskečiu rankas, pasistiebiu ant pirštų galiukų ir mintyse pastumiu save aukštyn. Ir tuomet atsiplėšiu nuo žemės ir galiu kyboti ore ar nuskristi 2-3 metrus. Po to lėtai nusileidžiu. Ore galiu išbūti ir ilgesnį laiką. Tačiau tam turiu visiškai atsipalaiduoti ir viduje persikrauti“.

Merginos sugebėjimas pakilti į orą pasireiškė, kai ji buvo dar mažas vaikas. Ji keletą kartų buvo pakilusi virš savo vaikiškos lovytės ir sklandžiusi ore. Jos mama tuo visiškai nesistebėjo, nes jos giminėje beveik visi vaikystėje mokėjo skristi, mama nebuvo išimtimi. Tik dabar ji to jau nebegali padaryti.

Kai kurių moterų, o ypač jaunų mergaičių sugebėjimas skraidyti ne vien tik sapne, bet ir realybėje, yra gerai žinomas dalykas, tačiau, deja, daugeliui jų tai atneša nelaimę. Levitacijos fenomeno tyrinėtojas L. Vithenšteinas mano, jog aplink levituojančias moteris yra sukurta mistinės baimės atmosfera. Jos yra siunčiamos į psichiatrijos ligonines, įtariant, kad joms ne viskas tvarkoje su protu, kartais jos patiria spaudimą iš sau artimų žmonių. Todėl, dažniausiai, šios moterys yra priverstos slėpti šį savo unikalų sugebėjimą.

Baisi bobutė

Vienas Rusijos provincijoje leidžiamas laikraštis nelabai seniai papasakojo istoriją. Vienas vyras nedidelę draugų grupę pakvietė apsilankyti jo gimtajame kaime, kuriame jis gimė, o dabar gyvena jo tėvas. Jis su malonumu pasakojo ir aprodė draugams savo valdas: namą, pirtį ir didelį ilgą daržą, kuris leidosi į daubą ir gana tolokai vėl pakilo į buvusį aukštį. Tolimajame daržo pakraštyje stovėjo mažas namelis. Štai kokią istoriją vyras papasakojo atvykusiems svečiams.

Jo bobutė buvo gerai apylinkėse žinoma žiniuonė. Nors ji gydė žmones, kaimo gyventojai jos prisibijojo. Kiekvieną naktį bobutė atsikeldavo iš lovos, išeidavo į lauką ir grįždavo tik paryčiais. Kartą, kai vaikinui buvo penkiolika metų, jis nusprendė pasekti, kur prapuola bobutė. Vieną naktį jis tylomis išėjo paskui ją į lauką. Bobutė nuėjo prie daržo, pakraštyje trumpai pastovėjo ir po to staiga pakilo virš žemės ir greitai nuskrido link namelio. Vaikinas neatsigavo nuo nuostabos, o bobutė jau buvo anoje daubos pusėje. Prie namelio durų ji apsižvalgė, o vaikinas netgi iš tokio atstumo pamatė jos akių išraišką. Jį apėmė siaubas! Nuo to laiko jos paniškai bijojo savo bobutės, o jinai, išeidama naktimis iš namų, visuomet duris užremdavo pagaliu. Daržo pakraštyje esančioje trobelėje iš giminės, išskyrus bobutę, niekas nesilankė, netgi po jos mirties.

Nenuskandinamos

Ypač blogai buvo moterims, sugebančiomis pakilti į orą, niūriais viduramžių laikais. Tais laikais Vakarų Europos šalyse kilo tikra isteriška kova prieš burtininkus, magus ir raganas. Labiausiai nukentėdavo moterys. Pagal knygą „Raganų kūjis“, kurią parašė kankinimus atliekantys inkvizitoriai, vienas pagrindinių požymių, pagal kurį galima atskirti dievobaimingą moterį nuo raganos, - tai sugebėjimas skraidyti, tampant lengvesne už orą. Kadangi moterys labai atkakliai slėpė šį sugebėjimą, Šventoji inkvizicija sugalvojo paprastą būdą. Įtariamajai moteriai kairės rankos nykštį pririšdavo prie dešinės kojos nykščio ir įmesdavo į vandenį. Jeigu tokioje bejėgiškoje padėtyje esanti moteris imdavo skęsti, tai būdavo laikoma jos nekaltumo įrodymu. Nelaimingoji iš karto būdavo ištraukiama iš vandens ir, jeigu pasisekdavo, būdavo atgaivinama. O jeigu moteris, išsigandusi neišvengiamos mirties, bandydavo panaudoti savo nepaprastus sugebėjimus, kuriuos gavo iš velnio, ir išplaukdavo, tai kaltinimas būdavo laikomas įrodytu ir ragana būdavo sudeginama lauže.

Škotijos karalius Jokūbas VI ne tik skatino savo pavaldinių, įtariamų raganavimu, naikinimą, tačiau ir pats aprašė negailestingą moterų patikrinimą savo knygoje „Demonologija“: „Dievas nurodė, kad vanduo nepriima moters, jeigu ji yra ragana, dėl to, kad ji nuo savęs nusivalė švęstą vandenį, kuriuo buvo pakrikštyta“.

Atvejų, kai surištos ir į vandenį įmestos moterys atkakliai nenorėjo skęsti ir vandenyje plaukiojo tarsi koks popierinis laivelis, buvo daug, labai daug. Vien tik Vokietijoje buvo sudeginta ar pakarta daugiau kaip 10 tūkstančių nelaimingų moterų.

Raganos požymis - moters svoris

Moterų, apkaltintų raganavimų, neskendimo fenomenas nedavė ramybės ne vien tik viduramžių inkvizitoriams. Šiais reiškiniais domėjosi ir mokslininkai. Pavyzdžiui, Austrijoje jie gavo leidimą pasverti neskęstančias moteris iš karto po jų išbandymo vandeniu. 1728 metais Vienoje leidžiamame laikraštyje „Wienerish Zeitung“ buvo išspausdintas straipsnis, pašvęstas tokiems bandymams. Kai neseniai Segedine keli asmenys buvo suimti dėl įtarimų burtininkavimu, pagal vietinius įstatymus jie buvo apžiūrėti. O tiksliau, po to, kai išbandymo vandenyje metu plaukiojo tarsi koks kamštinis medis, jie būdavo sveriami. Pavyzdžiui, Nyderlanduose esančiame Oudevatero (Oudewater) mieste įtariamieji taip pat būdavo sveriami. Pagal vietinius įstatymus, jeigu moters svoris nesiekdavo 49,5 kg, ji būdavo perduodama inkvizicijai.

Atvejai, kai moterys neskęsdavo, būdavo tokie dažni, jog kai kurie apsišvietę dominikonų vienuoliai, o būtent jie dažniausiai būdavo inkvizitoriais ir vykdydavo apklausas bei vėliau nelaimingąsias aukas išbandydavo vandeniu, ėmė kalbėti, jog, gal būt, reiktų velnio tarnais laikyti ne tuos, kurie išplaukė, o kurie nuskendo.

O gal tai liga?

Tačiau netgi katalikų bažnyčia ne visada persekiojo moteris, turėjusios nepaprastą sugebėjimą skraidyti. Yra atvejai, kai tokios moterys netgi būdavo paskelbiamos šventosiomis. Tokia buvo Teresė Avilietė - karmelitų vienuolė. Jos skrydžių liudininkais buvo 230 šventikų. Štai kaip savo savijautą skrydžių metu aprašo pati šventoji Teresė 1566 metais parašytoje autobiografijoje: „Pakilimas vyksta tarsi smūgis, netikėtas ir staigus, ir dar prieš tai, kai gali sukaupti mintis ar atsigauti, tau atrodo, jog tave debesis neša į dangų ar stiprus erelis kelia savo sparnais. Aš visiškai aiškiai suprasdavau, jog randuosi ore. Reikia pasakyti, jog po to, kai nusileisdavau, visame kūne jausdavau nepaprastą lengvumą, tarsi būčiau visiškai besvorė“.

Medikai jau seniai žino apie nepaprastą moterų sugebėjimą sumažinti savo svorį. Prancūzų fiziologas Polis Rišeras (Paul Marie Louis Pierre Richer) svorio sumažėjimą laikė liga. Kartą jam teko apžiūrėti moterį, vardu Elizabeta Delvin. Po keistos ligos priepuolio, kurią gydytojai iš pradžių palaikė katalepsija, mokslininką nustebino nepaprastas moters kūno lengvumas. Pakelta moters ranka atrodė lengvesnė už plunksną.

1826-1829 metais gydytojas J. Kerneris gydė aiškiaregę Gofę. Vandens procedūrų metu moteris, esanti somnambulizmo būsenoje, būdavo sodinama į vonią, tačiau jos rankos, kojos, krūtinė ir apatinė kūno dalis iš karto iškildavo į vandens paviršių. Gofę prižiūrinčios tarnaitės darydavo viską, kad ją išlaikytų po vandeniu, tačiau to nesugebėdavo padaryti: ligonės kūnas išslysdavo iš rankų ir iškildavo į paviršių.

Svorio sumažėjimo fenomeną tyrė ir rusų psichiatras I. Kovalevskis. Jis teigė, kad kartais epilepsija sergančių žmonių svoris priepuolio metu sumažėja 200 g. Vienos epilepsija sergančios moters svoris po priepuolio sumažėjo net 13 kg.