Šeimos vaiduokliai

Kartą į Atėnus atkeliavo filosofas Afinodoras ir ėmė ieškoti būsto, kuriame galėtų apsistoti. Jis aptiko įspūdingo dydžio namą, kuris buvo nuomojamas už nepaprastai žemą kainą. Filosofui parūpo, kokia to priežastis, todėl jis paklausinėjo kaimynų ir netrukus sužinojo: bet kurį, kas pabandė apsigyventi name, išgąsdino baisaus žmogaus, panašus į skeletą, vaiduoklis.

Vaiduoklio kaulėtos rankos ir kojos buvo sukaustytos grandinėmis, kurios žvangėjo, jam einant (paranormal.lt). Jos buvo padengtos rūdimis ir purvu. Pakakdavo vieno susitikimo su vaiduokliu, kad gyventojai iš namo bėgtų neatsigręždami. Afinodoras negalėjo nepriimti iššūkio. Jis išsinuomojo šį namą. Vėlai vakare filosofas atsisėdo krėsle ir ėmė laukti vaiduoklio. Kaimynai jį neapgavo - vaiduoklis tikrai pasirodė, žvangindamas grandinėmis, tačiau Afinodoras net nepajudėjo iš vietos. Tuomet skeletas pamojo vyrui, tarsi kviesdamas sekti paskui jį. Afinodoras paklausė kvietimo ir nusekė vaiduoklį, kuris patraukė į kiemą, tempdamas paskui save grandines. Kieme jis sustojo, pasisuko ir staiga dingo.

Afinodoras įsidėmėjo tą vietą, kur dingo vaiduoklis. Kitą dieną filosofas gavo miesto viršininko leidimą ištirti gruntą po akmens plokšte. Tenai, kaip rašė Plinijus jaunesnysis, aptiko grandines kartu su žmogaus kaulais. Grandinės nuo laiko ir drėgmės buvo padengtos rūdimis. Žmogaus audinių jau nebebuvo. Palaikai buvo surinkti ir tinkamai palaidoti. Nuo to laiko vaiduoklis name daugiau nebesirodė. Nors istorijoje to nepasakojama, tačiau galima neabejoti, kad namo savininkas tikrai pakėlė nuomos mokestį.

Dar vienas įdomus vaiduoklio pasirodymo name atvejis įvyko Anglijoje. Jauna moteris Ana Grifit, gyvenusi Elžbietos I laikais, išaugo šeimos dvare Berton Agnes Hole. Ten, Jorkšyre, vaikystėje ji žaidė su seserimis, vėliau ėjo į pasimatymus su kavalieriais. Ten ji ir mirė nuo kažkokios nežinomos ligos, būdama dar visai jauna. Ana, gulėdama mirties patale, privertė seseris, girdint vikarui, prisiekti, kad po mirties jos galva bus atskirta nuo kūno ir amžinai saugoma name. Seserys pažadėjo išpildyti šį keistą mirštančios sesers norą, tačiau jos pagalvojo, kad dėl aukštos temperatūros jai pasimaišė protas, todėl duoto pažado neišpildė. Jaunos moters kūnas buvo palaidotas šeimos kape po gėlių klomba.

Praėjus kelioms dienoms po laidotuvių name, kuriame vis dar tvyrojo gedulo nuotaika, buvo ramu, tačiau vieną naktį namo sienos tiesiog sudrebėjo nuo verksmo ir aimanų. Visi name buvę vyrai iššoko iš lovų, čiupo špagas ir ėmė ieškoti šio gąsdinančio garso šaltinio. Tačiau visos paieškos buvo bergždžios. Kita naktis taip pat buvo nerami: vėl pasigirdo siaubingi atodūsiai ir stenėjimai. Atrodo, visas namas skamba nuo skausmo riksmų. Seserys, nežinodamos, ką daryti, nuskubėjo pas vikarą klausti patarimo.

Vikaras, prisiminęs paskutinįjį mirusiosios norą, patarė atkelti karstą. Seserys taip ir padarė: užsidegė fakelus, nusileido į šaltą akmeninį rūsį ir nukėlė karsto dangtį. Jas apėmė siaubas, kai pamatė, jog Ana pati padarė tai, ko jų prašė. Galva buvo atskirta nuo kūno ir stovėjo, remdamasi žandikauliais. Ant kaukolės audinių nebebuvo, tuščios akiduobės žvelgė į seseris. Atrodo, kad kaukolė prašė, jog ją paimtų iš karsto. Seserys, nors ir pavėlavusios, išpildė Anos prašymą ir parsinešė kaukolę į namą, kur ją padėjo ant stalo svetainės viduryje. Po to naktimis niekas nebedrumstė gyventojų ramybės. Siaubą keliantis daiktas daug metų gulėjo savo vietoje, tarsi stebėdamas tai, kas vyksta name.

Gali būti, kad gyvenimas taip ramiai būtų ir toliau klostęsis, tačiau viena prietaringa indų plovėja kartą pritaikė momentą, paėmė nuo stalo kaukolę ir įmetė ją į pro šalį važiuojantį vežimą su kopūstais, pamaniusi, kad siaubingas daiktas jau nebeteko galios. Tą patį momentą vežimas sustojo taip staigiai, kad vadeliotojas vos nenusirito nuo pasostės. Jis ragino arklį, po to nulipo žemyn ir ėmė tikrinti vežimo ratus, tačiau vežimas nejudėjo iš vietos. Galiausiai atėjo namo šeimininkas, kuris išgirdo kažkokį triukšmą.

Ir tik tuomet tarnaitė prisipažino, ką padarė.

Šeimininkas pareikalavo kaukolę parnešti atgal į vietą, tačiau moteris atsisakė liestis prie jos. Už ją tai padarė vienas jaunuolis iš šeimos - ir vežimas iš karto pajudėjo iš vietos.

Po daugelio metų Anos Grifit šeima išsikėlė iš namo, jame apsigyveno nauji žmonės.

Pirmiausia jie nusprendė atsikratyti ant stalo gulinčios siaubingos relikvijos. Tarnui buvo įsakyta kaukolę užkasti sode. Tačiau vos tik šis išlygino žemę virš užkastos kaukolės, name vėl pasigirdo siaubą keliančios aimanos. Visą naktį naujieji gyventojai drebėjo lovose, delnais užspaudę ausis. Kitą dieną jie atidžiai patikrino visą namą, ieškodami vietos, iš kurios galėjo sklisti šie garsai. Naujieji gyventojai taip pat pastebėjo, kad apšlubo jų arkliai, o sodas pajuodavo nuo naktį buvusios šalnos.

Senas tarnas, kuris gerai žinojo namą ir jo istoriją, pasiėmė kastuvą ir nuėjo į sodą. Jis susirado tą vietą, kur prieš dieną buvo užkasta kaukolė, ją iškasė, šepetėliu nuvalė žemes ir parnešė atgal į namą. Neklausdamas niekieno leidimo senasis tarnas kaukolę padėjo į tą pačią vietą, kur ji anksčiau gulėjo, ir namuose viskas nurimo. Pasakojama, kad daugiau niekas nebeišdrįso Anos kaukolę išnešti iš namo.

Dar vienas jaunos moters vaiduoklis klaidžiojo po prašmatnaus dvaro Anglijoje koridorius ir miegamuosius. Marvel Holas - taip vadinosi dvaras - buvo Hempšyro grafystėje, o vaiduoklis buvo gražioji nuotaka. Prieš daugelį metų savo vestuvių dieną ji pasiūlė svečiams pažaisti slėpynių. Kai po kelių valandų žaidimas buvo baigtas, buvo rasti visi, išskyrus jaunąją.

Į paieškas įsitraukė visi name buvę žmonės, tačiau namas buvo didžiulis, net per keletą valandų nuotakos niekam nepavyko aptikti. Svečiai išsiskirstė, palikę liūdesio apimtą jaunikį.

Netrukus paaiškėjo, kad mergina žuvo: jos vaiduoklis ėmė rodytis tamsiuose namo koridoriuose, spragsėdamas užraktais ir šlamindamas užuolaidas, tarsi vis dar žaisdamas slėpynių. Taip praėjo keletas metų, vaiduoklis gana dažnai pasirodydavo name. Vieną dieną vienai tarnaitei prisireikė užsukti į dulkėtą palėpę, į kurią labai retai kas užeidavo. Ten ji pastebėjo didelę skrynią ir nusprendė pažiūrėti, kas joje yra. Kai moteris vargais negalais pakėlė sunkų dangtį ir pažvelgė vidun, ją apėmė siaubas: skrynioje gulėjo skeletas su vestuviniais rūbais. Panašu, kad žaidžiant slėpynių nuotaka pasislėpė skrynioje, kurios dangtis, nelaimei, užsitrenkė. Netrukus palaikai buvo palaidoti kapinėse. Daugiau vaiduoklis name nebepasirodė.